Gruodžio mėnesio nemokamas muziejų lankymo sekmadienis: ką pamatyti?

2025 m. gruodžio 28 d.

Paskutinį šių metų sekmadienį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padaliniai Vilniuje, Klaipėdoje ir Palangoje lankytojams duris atvers nemokamai. Švenčių sūkuriui įsibėgėjus, tai puiki proga sustoti, pasisemti įkvėpimo ir skirti dėmesio menui, kultūrai bei netikėtiems atradimams.

Vilniuje siūloma nemokamai apžiūrėti naujausias parodas. Taikomosios dailės ir dizaino muziejus atveria savo kolekcijų lobynus – daugiau nei 70 tūkst. eksponatų saugantis muziejus pirmą kartą pristato atvirų saugyklų idėją parodoje „Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“. Vilniaus paveikslų galerijoje po daugiau nei 150 metų klajonių pirmą kartą Lietuvoje pristatoma Vincento Slendzinskio „Vaidilutė“, kurią senosios Lietuvos dailės mylėtojams puikiai pažįstamas tapytojas sukūrė būdamas ištremtas iš gimtinės už ryšius su 1863–1864 m. sukilimo dalyviais. Naujausioje Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“ kviečiama iš naujo pažvelgti į du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius kūrėjus. Tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių mezgasi dialogas, kuriame išryškėja bendras abiejų dailininkų bruožas – lėtas, atidus ir pagarbos kupinas žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.

Šventiniu laikotarpiu pajūryje besilankantys lankytojai kviečiami užsukti į Palangos gintaro muziejų, kuriame pristatoma tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Netikėtas gintaras: stiprūs jausmai“. Taip pat verta apsilankyti ir Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, kur eksponuojami 33 Lietuvos fotografų kūriniai parodoje „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“, atskleidžiančioje skirtingus žvilgsnius į kraštovaizdį.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus kviečia pamatyti ilgai neregėtus rinkinių lobius

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pirmą kartą taip plačiai atveriami saugyklų lobynai – lankytojams siūloma netradicinė pažintis su rinkinių gyvenimu ir atviros saugyklos patirtis. Parodoje „Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“ atsiveria plati taikomosios dailės ir dizaino panorama: nuo keramikos, stiklo ir porceliano iki metalo, tekstilės, baldų bei šiuolaikinio dizaino objektų. Dalis šių kūrinių niekada nėra buvę viešai rodomi – jie ilgai laukė savo akimirkos ekspozicijų šviesoje, tad paroda tampa reta galimybe išvysti tai, ką muziejininkų kartos kruopščiai kaupė per visą institucijos gyvavimo laiką. Lankytojai kviečiami laisvai tyrinėti ekspoziciją – žvelgti į ją kaip į trimatę enciklopediją, išsirinkti favoritus ar net susidėlioti asmeninę parodą. Ši netradicinė paroda yra sąmoningas ir motyvuotas muziejaus žingsnis, siekiant atsiverti lankytojo akiai drąsiau nei bet kada iki šiol.

Vilniaus paveikslų galerijoje „Vaidilutė“ pirmą kartą susitinka su Lietuvos žiūrovais

Vincentas Leopoldas Slendzinskis (1838–1909) išgarsėjo drobėmis, kuriose romantinio jautrumo atmosfera dera su realistine vaizdo įtaiga. Už ryšius su 1863–1864 m. sukilėliais jis buvo ištremtas ir ilgus metus gyveno svetur, o į gimtinę sugrįžo tik gyvenimo pabaigoje. Tremties patirtys dar labiau sutvirtino jo kūrybinį ryšį su Lietuvos istorija ir legendomis. „Vaidilutėje“ atsiveria baltų sakralumo ir laisvės vaizdiniai: šviesią tuniką vilkinti mergina saugo ugnies švytėjimą, o tolumoje regimas pilies siluetas. Ši vieno paveikslo paroda Vilniaus paveikslų galerijoje tampa reta proga iš arti susitikti su Slendzinskio kūryba – pirmą kartą Lietuvoje pamatyti iki šiol nerodytą, baltiška dvasia alsuojantį kūrinį, simboliškai įvedantį į 2026 m. planuojamą dailininko retrospektyvą.

„Neįprastai daug šakelių“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Parodoje susitinka du skirtingi žvilgsniai į Lietuvos kraštovaizdį – Lidos Meškaitytės miniatiūrinė, intymi peizažo vizija ir Igorio Piekuro monumentalesnė, nakties šviesos lydima tapyba. Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti jų kūrinių istorija rodo, kaip tarp 1944 ir 2001 m. Lietuvos peizažas kentė karo randus, melioracijos stichiją ir beatodairišką taršą. Šie menininkai išsaugojo savitą žvilgsnį į kraštovaizdį: Meškaitytė, sunkiai judėjusi dėl jaunystėje patirtos traumos, išvaikščiojo kiekvieną pažįstamos aplinkos kampelį ir smulkiausias detales tapė vieno plauko teptuku, o Piekuras rinkosi pilnaties apšviestus nakties peizažus, tapomus miške, pasišviečiant žvake. Vienas kūrė didelius, muziejuose atsidūrusius formatus, kita – miniatiūras, keliavusias į žmonių namus atvirukais. Ši paroda leidžia iš naujo perskaityti jų kūrybą ir pažvelgti į Lietuvos peizažą ne per ideologijos, o per asmeninės patirties prizmę.