Spalio mėnesio nemokamas muziejų lankymo sekmadienis: ką pamatyti?

2025 m. spalio 26 d.

Spalio 26 d., paskutinį mėnesio sekmadienį, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padaliniai Vilniuje, Klaipėdoje ir Palangoje duris atvers nemokamai. Už lango ėmus rodytis rudens šalnoms, muziejaus salės kviečia sušilti, pasinerti į meno pasaulį ir sekmadienį praleisti įkvepiant naujų atradimų.

Vilniuje lankytojai kviečiami nemokamai aplankyti Radvilų rūmų dailės muziejų ir paskutinį kartą pamatyti Evaldo Janso parodą „Ekstrapoliacija“. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje parodoje „Atgimusiam skausmui pagerbti“ galima išvysti pasaulinio garso prancūzų menininkės Tanios Mouraud darbus. Taip pat lankytojai laukiami Vilniaus paveikslų galerijoje, kurioje pristatoma paroda „Romantizmai“ ir trys fotografijos ekspozicijos: „Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius“, Mindaugo Meškausko „Aš esu vilnietis“ ir Dovilės Dagienės „Čia tada, ten dabar. Vieta: Vilnius“. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje lankytojai galės jaukiai praleisti sekmadienį parodoje „Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“. Nacionalinėje dailės galerijoje kviečiama susipažinti su naujais XX a. pirmosios pusės meno pasakojimais atnaujintoje galerijos ekspozicijoje.

Pajūrio padaliniuose lankytojai kviečiami užsukti į Prano Domšaičio galeriją Klaipėdoje, kurioje pristatoma nauja paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“. Joje eksponuojami 33 Lietuvos fotografų kūriniai, atskleidžiantys skirtingus žvilgsnius į kraštovaizdį. Palangos gintaro muziejuje lankytojų laukia tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Netikėtas gintaras: stiprūs jausmai“.

Žvilgsniai į Vilnių iš skirtingų epochų Vilniaus paveikslų galerijoje

Vilniaus paveikslų galerijoje veikia trys parodos, sujungiančios XIX a. ir šiandienos žvilgsnius į Vilnių. Pristatomas XIX a. fotografo Wilhelmo Zacharczyko sukurtas „Vilniaus albumas“, kurį muziejus įsigijo prieš dvejus metus. Tai didžiausias Lietuvoje saugomas šio rinkinio egzempliorius. Prieš pusantro šimto metų darytos nuotraukos pristatomos parodoje „Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius“. Vienos iš pirmųjų Vilniaus fotografijų liudija apie kontrastingą sostinės istoriją, kurioje susipynė europietiško miesto ambicija, provincijos kasdienybė, šviesos kupini peizažai ir carinės priespaudos šešėlis. XIX a. Vilniaus universiteto observatorijoje Wilhelmas Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes, o šiandien jo žvilgsnį į šviesą ir laiką savaip tęsia Dovilė Dagienė. Menininkė tyrinėja šviesos kelionę per Vilniaus erdves, kai kur įamžindama tas pačias vietas, kurias kadaise fotografavo Zacharczykas. Tuo pat metu Mindaugas Meškauskas, naudodamas XIX a. technologiją – šlapiojo kolodijaus procesą, – fotografuoja šių dienų vilniečius. Jo parodoje „Aš esu vilnietis“ prieš objektyvą sustoję žmonės atsako į paprastą, bet prasmingą klausimą: kas iš tiesų kuria miestą?

Ramybės gurkšnis parodoje „Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus paroda „Taika arbatos puodelyje. Arbatos vartojimo kultūra“ kviečia atrasti ramybę ir darną kasdienybės šurmulyje. Čia arbata pristatoma ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip kultūrinis reiškinys, jungiantis tradiciją, ritualą ir estetiką. Lankytojai galės sekti arbatos kelią nuo pirmųjų užplikytų lapelių iki šių dienų ritualų, pažinti didikų rūmų papročius, miestiečių „arbatėles“ ir atrasti subtilių japonų ceremonijų atgarsių mūsų kultūroje. Arbata čia tampa gyvenimo meno simboliu, mokančiu dermės su savimi, žmonėmis ir gamta.

Pasislėpti nuo pasaulio pabaigos žiūrint į horizontus Prano Domšaičio galerijoje

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje pristatoma paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“ – pirmoji tokio masto XX a. antrosios pusės ir XXI a. kraštovaizdžio fotografijos ekspozicija Lietuvoje. Čia susitinka 33 fotografų žvilgsniai į kraštovaizdį – ne tik į atpažįstamas vietas, kuriose veikia geologinis, mitologinis, istorinis ir fizinis laikas, bet ir erdvę, kurioje gamta tampa žmogaus būsenų – nerimo, vilčių, ilgesio – veidrodžiu. Paroda kviečia pažvelgti į Lietuvos fotografijoje išreikštą žmogaus santykį su kraštovaizdžiu – į bandymą jame pažinti save ir įveikti nerimą, kylantį iš sparčiai kintančio pasaulio ir nenuspėjamos ateities. Net jei atrodytų, kad pasaulio pabaiga neišvengiama, žmogus, regis, iki paskutinės akimirkos nenustoja tikėti, jog kažkur tolyje – ten, kur baigiasi apčiuopiama realybė ir prasideda įsivaizduojamas pasaulis, – dar galima rasti užuovėją, kurioje egzistencinį nerimą užgožia amžinosios gamtos magija.