Vinco Svirskio mediniai stebuklai. Ištraukos iš naujo muziejaus leidinio

Vinco Svirskio mediniai stebuklai. Viršelis

Jūsų dėmėsiui – kelios leidinio „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“ ištraukos. Karantinui pasibaigus jį galėsite įsigyti bet kuriame muziejaus padalinyje.

 

 

Viktorija Daujotytė

Laimingas žmogus, kurs viršūnėn skrenda…

 

Kryžiai – sakraliojo lietuvių liaudies meno šerdis. Šimtmečių menas, pirmiausia pasirodęs kaip ženklas, ornamentas, apimantis itin plačią skalę – nuo saulučių iki kryžių, suėmusių ir skulptūros, ir mažosios architektūros elementus. Kryžiai iki pat XX a. vidurio buvo išskirtiniai lietuviško kraštovaizdžio ženklai – paminklai mirusiesiems, apsauga gyviesiems, veikusi ir grožiu, kilimu į viršų. Senosios lietuvių kapinės galėjo atrodyti kaip kryžių miškas, kuriame ryškėjo atskirieji, individualieji medžiai – kryžiai, sukurti kryždirbių, meninės prigimties meistrų. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žemaičių kapinės“ (1909) – įspūdingos mistine nuotaika ir kryžių formų konkretumu, piešinio tikslumu. Įspūdis, kad tarsi piešti (ar bent matyti) ir Vinco Svirskio kryžiai. XX a. pradžios programinis lietuviškumas rėmėsi liaudies menu – labiausiai žodžio (tautosaka) ir medžio (medinė liaudies skulptūra) kūryba. XX a. pradžioje atsirado rinkimo, fiksavimo pasija, stiprėjanti refleksija. Šimtmetį veikė ši išbudinta tautiškumo versmė – bent iš dalies ji gyva ir iki šiol. Nuostaba, kad Jurgis Baltrušaitis, rusų kalba rašydamas autobiografiją rusų literatūros istorijai, kaip vieną iš svarbių momentų, formavusių jo vaizduotę, pamini lietuviškus kryžius. Lietuvių kryžiai yra ir pasaulio medžio mitinės universalijos atspindys, ir prigimtinės pasaulėvokos reliktas, ir krikščioniškosios transcendencijos vaizdinys. Lietuviai ne tik dirbo žemę, arė, sėjo, sodino, pjovė, kasė, jie rūpinosi ir savo siela, bandė sukurti jai į dangų žvelgiančius žemiškus namus, kad jie atitiktų dangaus troškimą, mirusiojo ilgesį, globos pasiilgimą, paslaptingo grožio nuojautą.

 

Liaudies menas neišnyksta iš Lietuvos dailės muziejaus rūpesčių akiračio. V. Svirskio knyga tarsi išsirutuliojo iš tų bendresnių rūpesčių, iškildama lyg kokia viršūnė, kad nuo jos galėtume pažvelgti ir į savo respublikos šimtmetį. (2018 m. gegužės 24 d. Radvilų rūmų muziejuje buvo atidaryta lietuvių liaudies meno paroda „Mediniai stebuklai“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Parodos idėjos ir pavadinimo autorius – Romualdas Budrys, kuratorė – Marija Kuodienė.)

 

Kryžius su Nukryžiuotojo, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios ir šv. arkangelo Mykolo skulptūromis, statytas Mikalojui Vyšniauskui. 1894 m. Berlainių k., Vandžiogalos vls., Kauno apskr. (dabar – Babtų sen., Kauno r. sav.). Iš B. Buračo negatyvų kolekcijos (fotografuota XX a. 3–4 deš.). Vytauto Didžiojo karo muziejus

Knygos pavadinimas – pagal Kazio Borutos apysaką Mediniai stebuklai (1938), kur sukurta įspūdinga dievdirbio Vinco Dovinės figūra. K. Boruta knygoj tarsi lieja tikslios metaforos šviesą, apšviečiančią V. Svirskio kryžius. Rašytojui pasisekė atskleisti liaudies menininko – dievdirbio neramią ir dramatišką prigimtį. Vincas Dovinė, pavainikis, našlaitis, užaugintas seno skerdžiaus, paskutinio dar gyvo kaimo baudžiauninko, po daugelio metų sugrįžusio iš rekrutų, iš savo motinos yra paveldėjęs neramią laisvės dvasią. Menkai teprižiūrimas, išaugo per laisvas gyventi kaimo bendruomenėje. Tik medis, tik darbas su medžiu galėjo jo dvasiai suteikti formą. Jis sukuria Purviškių kaimo Stebuklingąją – gailestingosios Dievo Motinos statulą. Taip, stebuklai, taip, medžio stebuklai, mediniai, iš kito medžio gyvenimo, amžinesnio nei žmogaus. Tarp kūrėjo ir kūrinio sukuriamas ryšys, gyvybinis, palaikantis. Arba – atvirkščiai. Netekęs savo didžiojo kūrinio – Purviškių Stebuklingosios, Vincas Dovinė tarsi netenka ir pats savęs.

 

Dievdirbio, kryždirbio tema lietuvių literatūroje gyva, gyvybinga, daug rašytojų, apskritai menininkų yra prie jos prisilietę. Bet K. Boruta labiausiai atskleidė dievdirbio archetipą. Taisykles pažeidžiantį gimimą, jauną, nelaimingą motiną, paaukojusią savo gyvastį už vienatinį sūnų, kitokią prigimtį, kurios nepatenkina tai, ką gali duoti įprastas gyvenimas, kuriai lyg per ankšta pasaulyje, stinga to dvasios aukščio, kurį įmanoma tik sukurti. Prie K. Borutos sukurto dievdirbio archetipo tarsi priartinamas ir V. Svirskis; ta pati nerami dvasia, verčianti eiti per pasaulį, prie nieko neprisirišti, mirti vienišam, nepalikus nė kapo žymės. Ta pati likimą provokuojanti formulė: „Dieve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau“; liudijama, kad panašiai išsitardavęs ir V. Svirskis, kaip ir K. Borutos Vincas Dovinė ieškojęs to didžiojo darbo, kuris būtų galėjęs nuraminti jo dvasią. Be didžiojo darbo negali susiformuoti ir didysis stilius, kuris ir lemia medžio (ir apskritai kūrybos) stebuklą. Irenai Kostkevičiūtei atrodė, kad V. Svirskio kūrinių formos žydi; gal tiksliau būtų sakyti, kad jos kūpa (tos pačios kilmės kuparas), kad turi lyg kokią savaiminio kilumo ir kilnumo galią. Taip, geriausi V. Svirskio kūriniai yra kilnūs – kylantys ir keliantys aukštyn, ne tik akis, bet ir širdį.

 

Kaimo jaunimo statytas kryžius su Jėzaus monograma, Nukryžiuotojo skulptūra, Paskutinės vakarienės ir šv. Izidoriaus skulptūrinėmis kompozicijomis. Statytas 1891 m. Bakainių k., Surviliškio vls., Kėdainių apskr. (dabar – Surviliškio sen., Kėdainių r. sav.). Iš B. Buračo negatyvų kolekcijos (fotografuota XX a. 3–4 deš.). Vytauto Didžiojo karo muziejus

Ir mediniai stebuklai turi būti pamatyti – išvysti, kad jie tarsi vis iš naujo atsiskleistų, kad apie juos būtų galima bandyti ką pasakyti. Pasakyti ir iš to, kas jau pasakyta, remiantis bendresne kūrybos reiškinių analizės kalba. Neteko matyti V. Svirskio kūrinių jų natūralioje aplinkoje, tik nuotraukas, tik jų rymojimą muziejuose, jau tarsi atlikus tai, kas buvo jiems skirta, jau tapus gėrėjimosi, mąstymo objektais. V. Svirskio kryžių išskirtinybė matoma bet kuriame kontekste. Vienas, atskiras, su niekuo nepalyginamas. Nieko negali būti greta, kiti kryžiai bei koplytstulpiai neatlaiko įtampos, kylančios iš V. Svirskio pasaulėvokos savitumo, iš peržengiamo amato, iš unikalios meistrystės, virstančios kūrybos aktu, slepiamu nuo kitų akių, nors nėra nieko, ką galima būtų pamatyti: tik kaltukas, plaktukas, kirvukas. Tik nedidukas, pilkas žmogelis, sulinkęs, lenktas žemyn gulsčio ąžuolo, kuris jau tik baigtas drūtgaliu „įsodinamas“ į žemę, lyg šaknimis į dangų. V. Svirskio kryžiai – aukšti (iki 6 metrų), stiprūs, monumentalūs. Monumentai. Ne tik kam nors kitam paženklinti, o ir patys kaip iškalbūs ženklai, kurių prasmę sunku pasiekti, sunku atskleisti. Koplytstulpiai. Kryžiai, neatskiriami nuo skulptūrų, lyg bažnyčios. Statinys, kuris yra tūriškas, ir atrodo, kad tas tūris užpildytas, pripildytas ir iš vidaus, kad jis visas sukurtas, nors matomas tik iš išorės. Bet ta išorė tokia intensyvi, kad atrodo lyg durys, pro kurias galima įeiti. Įeiti ir į tą kitą erdvę, apie kurią paskutinėje savo poezijos knygoje kalba Česlovas Milošas (Druga przestrzen, 2002), kalba atviru ir negailestingu gyvenimo gailesčio balsu:

 

Iš kur tas švytėjimas,

oro architektūra

saulės karalystėje?

Sulysę, nuogi, šliaužioja laižydami šviesos trupinius,

savo apreikštojo didybės,

žmogaus religijos trupinius.

 

Žmogaus ant kryžiaus.

 

(„Balsas“, Eugenijaus Ališankos vertimas)

 

 

Kryžius su Nukryžiuotojo, šv. Jono Nepomuko ir Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos skulptūromis kaimo laukuose. Statytas 1894 m. Kačergių k., Vandžiogalos vls., Kauno apskr. (dabar – Pelėdnagių sen., Kėdainių r. sav.). Iš B. Buračo negatyvų kolekcijos (fotografuota XX a. 3–4 deš.). Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Margarita Matulytė

Kelio Rodytojos palaimintas

 

Gelbėk mane, melskis už mus, būk mūsų ratunku, pribūk prie smerčio mūsų – šiuos maldų žodžius ant savo dirbdintų kryžių išraižė Vincas Svirskis, kreipdamasis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jos atvaizdas kryždirbio dažniausiai kurtas. Ypatingas dėmesys – Nekaltai Pradėtajai, kurios skulptūromis meistras puošė kryžius ir koplytstulpius Bartkūnų, Berlainių, Burvelių, Ėriškių, Gudelių, Gudžiūnų, Gujėnų, Ibutonių, Jogniškių, Juodžių, Kačergių, Kartanų, Keturkiemių, Kruopių, Kučių, Milvydų, Naujųjų Lažų, Norušių, Okainių, Pakapių, Pakruostės, Plaktinių, Praperšos, Rezgiukų, Siponių, Užupės, Vantainių kaimuose, Surviliškio miestelyje. Gal tik sutapimas, kad Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kultą V. Svirskis ypač puoselėjo tuo laiku (ankstyviausi žinomi tikslūs metai – 1887-ieji, V. Svirskio įrašyti ant dviejų kryžių Surviliškyje), kai jo gimtosios Krekenavos parapijos klebonas Pranciškus Žukauskas ryžosi vietoj senosios begriūvančios medinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statyti naują mūrinę. (Bažnyčia pastatyta 1901 m., žemaičių vyskupo Kasparo Cirtauto konsekruota 1907 m.) Ne vieną kryžių V. Svirskis skyrė dangun ėmimui.

 

Dievo Motina šiame krašte buvo garbinama nuo seno. Sklido stebuklingojo Krekenavos Marijos paveikslo, suteikusio malonių ne vienam prašančiajam pagalbos (tai liudija atvaizdą supančių votų gausa), legenda, kad jis pirmaisiais Lietuvos krikščionybės metais atvežtas iš Krokuvos ir padovanotas Evangeliją prie Nevėžio krantų skelbusiam misionieriui Albertui. Paveikslo kilmę tyrinėjusi Regimanta Stankevičienė nustatė, kad koks nors neišlikęs nebežinomos rūšies ir ikonografijos Marijos atvaizdas (atvaizdai) Krekenavos bažnyčioje atsirado jau XVa. pabaigoje, kai čia užsimezgė pamaldumo Švč. Mergelei tradicija: funduodami bažnyčią Vizgirdaičiai (Krekenavos bažnyčią 1484 m. fundavo broliai Stanislovas ir Aleksas Vizgirdaičiai) įpareigojo, kad už jų sielas šioje šventovėje kas savaitę būtų aukojamos Mišios Marijos garbei. (Stankevičienė R., Stebuklingojo Krekenavos Švč. Mergelės Marijos paveikslo kilmė, ikonografiniai šaltiniai ir jų kontekstai, Menotyra, 2018, t. 25, nr. 1, p. 37.) Mūsų dienas pasiekęs paveikslas šventovėje atsirado gerokai vėliau – jis tapytas nežinomo dailininko Lietuvoje apie 1622–1634 m. pagal kelis pirmavaizdžius, kas atspindi siekį sukurti labiausiai tinkamą – idealų Dievo Motinos atvaizdą. (Dailėtyrininkės nuomone, Krekenavos Marijos atvaizdas nutapytas pagal tris su šv. Luko autoryste siejamus paveikslus: Romos Santa Maria Maggiore (Marijos Snieginės), Santa Maria del Popolo ir Čenstakavos Dievo Motinos.) Krekenavos Marija – Hodegetrija (Hodegetrija – Bizantijoje susiformavęs Dievo Motinos su Kūdikiu ikonografinis tipas, turintis relikvijos statusą, reiškiantis „kelio rodytoją“ arba „palydovę kelyje“), ant kairiosios rankos laikydama Kūdikį, dešiniąja rodo į mažąjį Jėzų, Viešpaties siųstą žmonijos Išganytoją, kuris laimina įtikėjusiuosius ir suteikia jėgų eiti jiems skirtu keliu.

 

Kryžius su Nukryžiuotojo, šv. Jono Nepomuko ir Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos skulptūromis kaimo laukuose. Statytas 1894 m. Kačergių k., Vandžiogalos vls., Kauno apskr. (dabar – Pelėdnagių sen., Kėdainių r. sav.). Iš B. Buračo negatyvų kolekcijos (fotografuota XX a. 3–4 deš.). Vytauto Didžiojo karo muziejus

Kodėl šis stebuklingas paveikslas yra toks svarbus, mąstant apie V. Svirskio fenomeną? Po šventuoju Krekenavos Marijos atvaizdu jau antrąją po gimimo dieną Vincentas (Vincentas (vietinėje aplinkoje vadintas trumpiniu Vincas, kuris prigijo ir vartojamas neformaliai, kaip menininko vardas) gimė vasario 9 d. Glitėnų kaimo valstiečių Simono ir Kotrynos Svirskių šeimoje. Krekenavos parapijos gimimo metrikų knygoje V. Svirskio gimimo data – 1835 m. sausio 28 d. – įrašyta pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių. Irena Kostkevičiūtė, aptikusi šaltinį ir nustačiusi tikslią datą, jos nekonvertavo į atitinkamą dieną pagal Grigaliaus kalendorių, todėl istoriografijoje įsitvirtino klaidingas faktas (Kostkevičiūtė I., Vincas Svirskis, Vilnius: Vaga, 1966, p. 25-26). Teisinga V. Svirskio gimimo diena yra vasario 9) priėmė pirmąjį tikėjimo sakramentą – Krikštą, o per jį – dovanojamą krikščioniškąjį gyvenimą. Nuo mažų dienų Vincas lankė savo parapijinę bažnyčią, nuolat kreipdamasis į Švenčiausiąją. Susigyvenimas, suaugimas su brangiais sakraliniais simboliais ir ritualais yra natūralus, prigimtinis– taip suprato ir elgėsi jo seneliai, tėvai, broliai, sesės, kaimynai. Varganam valstiečiui Marija teikė stiprybės, jėgų sugrįžti į nelengvą gyvenimą.

 

Prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altoriaus piemenėlį Vincą, be abejonės, atviliodavo ir didieji Žolinės atlaidai, rugpjūčio vidury teikę džiaugsmo ir pramogų sunkiuose vasaros darbuose. Vietiniai gyventojai, tęsdami amžių tradicijas, išsaugojo tokius prisiminimus: „Į Krekenavos bažnyčią i pėsi, i važiuoti suvažiuodavo. Labai didelė atlaidai. Moterys ir merginos nešdavosi į bažnyčią po kuolalį žydinčių gėlių. Suskina rugių, miežio, avyžos (gražiai kabalioja) varpų, kvietkelį kokį iš lauko, darželio, suriša į kuolalį ir neša į bažnyčią. […] Žolinėj susitinka su pažįstamais, giminėm, nes tie atlaidai iš visų kraštų, iš visur susirenka“. (Papasakojo Pranė Sereikienė-Kuprytė (g. 1916 m. Pakruostės k., Surviliškio vls.), užrašė Regina Lukminienė, 1996.) Žmones traukdavo stebukladaryste pagarsėjęs paveikslas, stiprindavęs tikėjimą ir žadinęs viltis – „einam į Žolinę, į bažnyčią, Krekenavą, pas mus ten stebuklinga bažnyči“. (Papasakojo Elena Birutė Gustienė-Tvarionaitė (g. 1934 m. Devynduonių k., Gudžiūnų vls.), užrašė R. Lukminienė, 2005.) Be abejonės, pas savo Globėją V. Svirskis lankydavosi ir kitomis šventomis dienomis.

 

Metų metais žemės žmogaus kalendorių dėlioja darbai, šventės, darbai, o jo kasdienybės trajektorijos nutiestos tarp namų, laukų, miškų, upių, bažnyčių. O jei tau tenka piemens dalia, kaip kad Vincui, svajonės toli nenuskraidina. Šalia buvo Kėdainiai, kiek toliau, bet pasiekiamas Kaunas, ne taip toli ir Vilnius. Juose ir kituose Lietuvos, Europos miestuose kryždirbys galėjo išaugti į menininką be priedo „liaudies“. V. Svirskis liko jam artimoje terpėje, horizontaliai apibrėžiant, nedideliame žemės lopinėlyje, bet jo kūrinių vertikalės veria neaprėpiamą pasaulį, tiesiogine ir perkeltine prasmėmis kyla į dangų.

 

Buvo ta diena, kai V. Svirskis, nukreipęs žvilgsnį į medį, jame pamatė kai ką daugiau nei užuovėją per saulėkaitą. Jis pajuto galią, kuri su laiku sutvirtėjo, įgijo pasitikėjimą – besikreipiančių žmonių su prašymu gražų kryžių padaryti daugėjo.

 

 

 

Kryžius su Nukryžiuotojo, Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūromis ūkininko Antano Rasicko kieme. Statytas 1900 m. Milvydų k., Krakių vls., Kėdainių apskr. (dabar – Krakių sen., Kėdainių r. sav.). Iš B. Buračo negatyvų kolekcijos (fotografuota XX a. 3 deš.). Vytaudo Didžiojo karo muziejus

Etnologas prof. dr. Jonas Mardosa apie knygą „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“:

 

Gal nebus pernelyg patetiška, jei pasakysiu, kad knyga yra unikali liaudies skulptūros tyrimų kontekste. Nors turime nemažai ypač paskutinių dešimtmečių vertingų mokslinių studijų ir monografijų apie liaudies skulptūrą, „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“ visapusiškai pristato vieną kūrėją. Knygoje sumuojama bei vertinama kryždirbio kūryba, parodomas buvęs ir esamas paveldas.

 

 

 

Dailėtyrininkė, paveldosaugininkė dr. Margarita Janušonienė apie knygą „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“:

 

Kūrėjo asmenybė atskleista per emocionalias refleksijas ir autentiškus žmonių prisiminimus, o natūroje ir fotografijose išlikęs paveldas ištyrinėtas moksliniais metodais: nuveiktas kruopštus, didelės apimties darbas, analizuoti gausūs šaltiniai, atlikta jų lyginamoji analizė ir susisteminimas, pateikta vertinga, išliekamąją vertę turinti faktinė bei ikonografinė medžiaga, įgalinanti suvokti V. Svirskio kūrybos raidą ir apimtis, pamatyti visuminį vaizdą. Vaizdinės medžiagos gausa ir tinkamas jos pateikimas net žmonėms, savomis akimis nemačiusiems nė vieno V. Svirskio kūrinio, leidžia pakankamai visavertiškai įsivaizduoti ir pajausti kūrinių originalumą, jų formų architektoniškumą, plastikos išraiškingumą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sudarytoja dr. Margarita Matulytė

Knygos leidybą inicijavo Vytautas Balčiūnas

Įvadinio teksto autorė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė

Mokslinė redaktorė dr. Skaidrė Urbonienė

Recenzentai dr. Arūnas Gelūnas, dr. Margarita Janušonienė, dr. Jonas Mardosa

Dailininkė Loreta Uzdraitė

Redaktorė Leta Gaubaitė

Išleido Lietuvos dailės muziejus

Metai 2019

Tiražas 500

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Kaina 30Eur

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba