Vieno kūrinio istorija

Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija

Katalikų bažnyčioje ypatinga pagarba ir išskirtinis dėmesys yra rodomi Švč. Mergelei Marijai. Su Marijos kultu plito ir tikėjimas, kad Marija, kurią Dievas pasirinko savo Sūnaus ir žmonijos Išganytojo Motina, buvo apdovanota ypatinga privilegija – „malonės pilnatve“. Benediktinų ir pranciškonų vienuoliai plėtojo mokymą apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą (lot. Immaculata Conceptio), pagal kurį Marija jau gimimo momentu buvo išvaduota nuo gimtosios nuodėmės, kurią dėl Adomo ir Ievos nuopuolio paveldi visi žmonės. Nuo XIII a. pranciškonų vienuolynuose vykdavo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės, XVII a. pradėtos minėti visoje Katalikų bažnyčioje, o 1708 m. tapusios privaloma švente. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX bule „Ineffabilis Deus“ Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė Katalikų bažnyčios dogma. Kaip Kristus prilygo naujajam Adomui, taip Marija gavo naujosios Ievos vardą.

 

Dailėje ilgą laiką nebuvo vieno nusistovėjusio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinio vaizdavimo tipo. XVII a. ispanų mene paplito Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdai, kuriuose Švč. Mergelė Marija buvo vaizduojama danguje, apsupta angelų, su pusmėnuliu po kojų. Žinomiausius šio tipo kūrinius, vėliau išpopuliarėjusius visame pasaulyje, nutapė Bartolomé Estebanas Murillo.

 

Labai įdomus Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Šio kūrinio ikonografijoje susipina „Mergelės medžio“ (Arbor Virginis), rožės, kaip vieno svarbiausių Švč. Mergelės Marijos simbolių, ir kiti su Nekaltuoju Prasidėjimu siejami vaizdiniai.

 

Itin svarbus vaidmuo šiame paveiksle tenka rožėms. Pasak šv. Ambraziejaus užrašytos legendos, iki žmonijos nuopuolio visos rožės buvusios be spyglių. Spyglių ant šio augalo atsirado tik žmogui nusidėjus. Kadangi Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, ji gali būti vadinama Rože be spyglių.

 

Dailininkas pavaizdavo rožės šakas, išaugusias iš Švč. Mergelės Marijos tėvų šv. Onos ir šv. Joakimo širdžių. Šios šakos suartėja, susipina ir išsiskleidžia plačia lapija su daugybe baltų ir raudonų žiedų. Ant šakų, pačiame rožių krūmo centre, stovi Švč. Mergelė Marija – gražiausias ir kvapniausias žiedas, Rožė be spyglių. Dailininkas panaudojo ir kitus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simbolius. Po Švč. Mergelės Marijos kojomis jis pavaizdavo žaltį, nasruose laikantį obuolį. Tai aliuzija į Dievo Edeno sode žalčiui pasakytus žodžius: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrupins tau galvą“ (Pr 3,15). Švč. Mergelės Marijos galvą supa dvylikos žvaigždžių vainikas – motyvas perimtas iš Apreiškimo knygos: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1). Dar vieną skaistumo simbolį – baltą leliją Švč. Mergelė Marija laiko rankoje. „Malonės pilnatvę“ ir būsimą Motinystę parodo Šventosios Dvasios balandis, sklendžiantis jai virš galvos.

 

Paveikslo idėjai išryškinti dailininkas panaudojo ne tik simbolius, bet ir tapybines priemones. Švč. Mergelė Marija stovi aukso spalvos dangaus properšoje. Jos veidas ypač skaistus ir baltas. Nuo jo sklinda šviesa, kurianti džiugią, šventišką nuotaiką.

 Dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė