Vaizduojamosios dailės rinkinys

XVI–XIX a. tapyba

Rinkinyje saugoma per 2 400 Lietuvos ir užsienio dailininkų kūrinių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailę pristato Pėterio Dankerso de Ry (Peeter Danckers de Rij), Johano Prechtelio (Johann Prechtel), Jozefo Pičmano (Joseph Pitschmann), Augustino Mirio (Augustyn Mirys), Simono Čechavičiaus ir daugybės nežinomų XVI–XVIII a. dailininkų tapyti pasaulietinės diduomenės ir dvasininkijos portretai, religinės tematikos drobės, kadaise puošusios Lietuvos bažnyčias ir vienuolynus.

Išsamiau

Gausus ir vertingas Vilniaus meno mokyklos (1797–1832 m. Vilniaus universitete veikusių dailės katedrų) profesorių ir auklėtinių kūrinių rinkinys. Tai pirmojo Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus, žymiausio šviečiamojo klasicizmo atstovo Lietuvoje Pranciškaus Smuglevičiaus kompozicijos bibliniais ir antikiniais siužetais, Smuglevičiaus pagalbininko, vėliau jo įpėdinio katedroje Jono Rustemo tapyti portretai, Vilniaus meno mokyklos auklėtinių Juozapo Oleškevičiaus, Jono Damelio klasicistinės stilistikos drobės, romantiniai Valentino Vankavičiaus, Vincento Dmachausko, Kanuto Rusecko, Vincento Smakausko, Adomo Šemešio ir kitų dailininkų paveikslai, vaizduojantys gimtinės kraštovaizdžius, liaudies buities scenas, kūrybingus, krašto kultūrai nusipelniusius žmones. XIX a. II pusės Lietuvos dailininkų, po Vilniaus universiteto uždarymo mokslų siekusių Rusijos ir Vakarų Europos dailės mokyklose, rinkinyje – Tado Goreckio, Karolio Rafalavičiaus, Jono Zenkevičiaus, Boleslovo Rusecko, Nikodemo Silvanavičiaus, Vincento Slendzinskio, Kazimiero Alchimavičiaus, Alfredo ir Edvardo Mato Riomerių, Romano Švoinickio ir kitų dailininkų drobės, kuriose persipynę realizmo, akademizmo, neoromantizmo bruožai.

Užsienio šalių dailės kolekcijoje didžiausi yra italų, olandų, flamandų, lenkų ir rusų tapybos rinkiniai, kiek mažiau prancūzų, vokiečių ir austrų tapybos darbų. Iš vertingiausių kūrinių minėtini italų Lodoviko Karačio (Lodovico Caracci), Salvatoro Rozos (Salvator Rosa), flamandų Bartolomėjaus Sprangerio (Bartholomaeus Spranger), Kornelio Mahiu (Cornelis Mahu), Jano Fito (Jan Fyt), olandų Kornelio van Harlemo (Cornelis van Haarlem), Meinderto Hobemos (Meyndert Hobbema), Dirko van Bergeno (Dirk van Bergen), prancūzų Žako Stelos (Jacques Stella), Žano Loreno Monjė (Jean Laurent Mosnier), Fransua Ksavjė Fabro (François Xavier Fabre), austro Johano Michaelio Rotmajerio (Johann Michael Rottmayer), ispanų Fransisko Chimeneso (Francisco Ximenes), Chuano Risio (Juan Rizi) paveikslai. Rusų tapybos rinkinyje yra žinomų XIX a. rusų dailininkų Vasilijaus Tropinino, Aleksejaus Bogoliubovo, Vasilijaus Perovo, Aleksejaus Korzuchino, Isako Levitano, Aleksejaus Savrasovo kūrinių, sukaupta nemaža XVII–XIX a. pradžios ikonų kolekcija.

Iliustracija: Pranciškus Smuglevičius. Skitų pasiuntiniai pas persų karalių Darijų. XVIII a. II. p.

 

XX a. II p.–XXI a. tapyba

Rinkinyje yra beveik 5 000  eksponatų, visapusiškai atspindinčių Lietuvos tapybos plėtotę paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Antrojo pasaulinio karo bei pokario laikotarpis atskleidžia socialistinio realizmo reikalavimais grįstą meninę kalbą ir pasaulėžiūrą, teminio paveikslo reprezentaciją, meninių pokyčių ir individualaus stiliaus paieškų suvaržymus. Šiai stilistikai būdinga problematika ypač ryški Vlado Dilkos, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, Vytauto Mackevičiaus, Zigmo Petravičiaus, Antano Gudaičio ir kitų to meto dailininkų kūriniuose.

Išsamiau

/p>

6 dešimtmečio pabaigoje, „atšilimo“ laikotarpiu, pradėjo reikštis ir jaunesni dailininkai, spalvingiau ir gyviau perteikę tikrovės vaizdus. Tai ypač ryšku Augustino Savicko, Leono Katino, Alfonso Motiejūno, Leopoldo Surgailio, Vincento Gečo ir jų bendraminčių kūryboje. 7 dešimtmečio tapyba pasižymi dekoratyvumu, ekspresyviu piešiniu ir spalva. Tokie yra to laikotarpio  Jono Švažo, Sofijos Veiverytės, Vincento Gečo, Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Silvestro Džiaukšto, Vlado Karatajaus, Vytauto Ciplijausko portretai, peizažai ir teminės kompozicijos. Rinkinyje yra ir kameriškesnės tapybos – Algirdo Petrulio, Marijos Cvirkienės paveikslų. 8 dešimtmečio tapybai būdingas filosofinių apmąstymų, metaforiškumo, šiuolaikinio pasaulio civilizacijos dramatizmo akcentavimas. Tai ryšku Antano Gudaičio, Augustino Savicko, Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Algimanto Švėgždos, Algimanto Kuro, Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio kūriniuose. XX a. 9–10 dešimtmečių dailės panorama kontrastingesnė, ryškus groteskas ir plastinės transformacijos. Tokie yra Antano Martinaičio, Jono Daniliausko, Dalios Kasčiūnaitės, Adomo Jacovskio, Raimundo Sližio, Henriko Natalevičiaus, Jūratės Mykolaitytės, Vyginto Paukštės, Audronės Petrašiūnaitės,  Šarūno Saukos, Jono Gasiūno, Rimvydo Jankausko (Kampo), Vilmanto Marcinkevičiaus, Ričardo Nemeikšio, Lino Leono Katino, Povilo Ričardo Vaitekūno kūriniai, abstrakčios Kazės Zimblytės ir Eugenijaus Antano Cukermano kompozicijos. Jauniausios kartos ieškojimus atspindi Andriaus Zakarausko, Jolantos Kyzikaitės, Jono Jurčiko, Rosandos Sorakaitės ir kitų autorių darbai.

Iliustracija: Valentinas Antanavičius. Baudžiava. 1969-1988

Senoji skulptūra

Rinkinį, kuriame sukaupta kone 1 000 eksponatų, sudaro XIV–XX a. I pusės lietuvių ir Europos šalių menininkų skulptūra bei išeivijoje kūrusių lietuvių dailininkų kūrinių kolekcijos. Nors senosios lietuvių profesionaliosios skulptūros rinkinys nedidelis, jame saugoma nemažai vertingų kūrinių – XVII–XX a. I p. skulptūrų. Seniausi kūriniai – daugiausia sakralinės paskirties medžio skulptūra.

Išsamiau

/p>

Tai XVII a. nežinomų dailininkų skulptūros „Nežinoma Šventoji“, „Vyriausiasis šventikas“, „Šv. Matas“, XVII–XVIII a. sandūroje sukurtas reljefas „Atsiskyrėlis“. Gana turtingas ir XVIII a. baroko medžio skulptūros rinkinys – jame angelai, šventųjų figūros. Labai puošnios 1739 m. Jano Ungefugto dvi medinės polichrominės šv. Jono Nepomuko bei šv. Agotos figūros. Nemažas XIX a. skulptūrų rinkinys. Jame Henriko Dmachausko, Boleslovo Jacunskio, Karolio Jelskio, Jono Ostrovskio, Alfredo Riomerio, Rapolo Slizienio, Vinco Smakausko, Pijaus Veliuoniškio kūriniai. Dar gausesnė XX a. I pusės lietuvių skulptūros kolekcija. Joje Antano Aleksandravičiaus, Vinco Grybo, Mato Menčinsko, Juozo Mikėno, Broniaus Pundziaus, Petro Rimšos, Juozo Zikaro skulptūros.

Kaip atskirą kolekciją galima išskirti Vilniuje prieš pirmąjį pasaulinį karą bei tarpukariu, miestą okupavus lenkams, kūrusių skulptorių darbus. Tai Boleslovo Balzukevičiaus, Rapolo Jachimavičiaus, Tadeušo Godziševskio, Piotro Hermanovičiaus, Stanislovo Horno-Poplavskio skulptūros. Ir, žinoma, skulptoriaus bei architekto Antano Vivulskio kūrinių kolekcija, kuri šiuo metu yra didžiausia Lietuvoje.

Europos skulptūros rinkinyje – Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų kraštų skulptorių darbai. Čia saugoma įspūdinga XVI a. nežinomo vokiečių dailininko šv. Martyno skulptūra, XVI a. Stanislovo Stvošo dirbtuvėje sukurta Nukryžiuoto Kristaus figūra.

Iliustracija: Rapolas Jakinavičius. Istorinis Lietuvos kariuomenės žygis į Gedimino miestą. 1939

LDK grafika

Rinkinyje yra per 4 000 XVI–XIX a. grafikos lakštų. Jame saugomi Lietuvoje dirbusių ar lituanistine tematika kūrusių užsienio dailininkų raižiniai. Vieni seniausių rinkinyje – Mikalojaus Andrejaus Flensburgiečio (Nicolaus Andrea Flensburgensis) 1590 m. išraižytas Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas, Vilemo Jakobo Delfo (Willem Jacobsz Delff) Kristupo Radvilos portretas bei Luko Kilijano (Lucas Kilian) Lietuvos didikų portretai.

Išsamiau

XVIII a. Lietuvos grafikos raidą atskleidžia Pranciškaus Vaclovo Balcevičiaus, Ignoto Ksavero Karengos, Mauricijaus Pčickio-Karmelito raižiniai. Vertingas Konstantino Tiškevičiaus pastangomis išleistas XVI–XIX a. Lietuvos dailininkų 185 raižinių albumas „Krašto raižybos paminklai“. Svarbią XIX a. grafikos rinkinio dalį sudaro Vilniaus universiteto dailės katedrų profesorių Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Rustemo, Izidoriaus Veiso, Juozapo Saunderso ir jų mokinių Kanuto Rusecko, Vincento Smakausko, Valentino Vankavičiaus, Mykolo Podolinskio, Jono Gotlibo Kislingo raižiniai bei piešiniai. Rinkinyje taip pat saugoma daugiau nei 230 estampų bei iliustracijų, išleistų įvairiose XIX a. I p.–XIX a. vid. Vilniuje veikusiose litografijų spaustuvėse (Universiteto bei vėliau atsiradusiose privačiose Motiejaus Pšibilskio, Antano Kliukausko, Juozapo Ozemblovskio ir kt.). Reikšmingą vietą rinkinyje užima 1846–1881 m. Jono Kazimiero Vilčinskio leisto „Vilniaus albumo“ litografijos ir plieno raižiniai. LDK grafikos rinkinyje saugomi ypač vertingi žymiausio klasicizmo epochos lietuvių architektūros kūrėjo Lauryno Gucevičiaus Vilniaus rotušės projektų originalai. 1781 m. sugriuvus Vilniaus rotušės bokštui, buvo užsakytas pastato atstatymo projektas. 1785–1786 m. architektas Gucevičius parengė tris rekonstrukcijos projektus. Patvirtintas trečiasis, pagal kurį reikėjo mažiausiai sąnaudų. Vilniaus rotušė yra vienintelis Gucevičiaus statinys, kurio nemaža dalis autentiškos projektinės dokumentacijos išsaugota iki šių dienų.

Neseniai LDK grafikos rinkinį papildė įspūdingas 1776 m. Romoje išleistas albumas „Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture“ (Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba) su 60 juodai baltų vario raižinių, kuriuose vaizduojamos atkastų Nerono Aukso rūmų (Domus Aurea) sienų ir lubų freskos. Prieš išleidžiant šį albumą, 1776 m. kovą raižiniai buvo eksponuojami Popiežiaus rūmuose Vatikane. Šiandien tai bibliografinė retenybė, nei vieno Lietuvos muziejaus kolekcijoje nėra tokio įspūdingo leidinio. Šis didelės apimties kūrinys – vienas reikšmingiausių Romos laikotarpiu sukurtų Pranciškaus Smuglevičiaus piešinių ciklų, kuriuos vario plokštėse kruopščiai išraižė Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796).

Iliustracija: Šarlis Bašeljė pagal Albertą Žametą. Vilniaus senienų muziejaus salė. 1857. Popierius, spalvota litografija.

XX a. I p. ir išeivijos grafika

Rinkinyje, kurį sudaro prieškario Lietuvoje ir išeivijoje sukurti grafikos kūriniai, sukaupta per 14 000 saugojimo vienetų. Geriausios bei gausiausios dailininkų Mečislovo Bulakos, Adomo Galdiko, Petro Kalpoko, Vytauto Kairiūkščio, Marcelės Katiliūtės, Juozo Mikėno, Liudviko Strolio, Justino Vienožinskio kūrinių kolekcijos. Svarbią vietą rinkinyje užima nemaža Vlado Eidukevičiaus piešinių, portretų bei eskizų kolekcija, Jurgio Hopeno kūriniai, įdomūs, dokumentiškai tikslūs architekto Juozapo Kamarausko piešiniai, Vlado Drėmos grafika, Antano Jaroševičiaus ir jo mokinių piešiniai, eskizai bei projektai. Dailininkai raižė, liejo akvarele, piešė tušu, plunksna, spalvotais ir grafitiniais pieštukais, naudojo kreideles, anglį, guašą bei flomasterius.

Išsamiau

/p>

Gausų, spalvingą ir reprezentatyvų rinkinį sudaro svetur gyvenusių lietuvių grafikų kūriniai.  Europoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Afrikoje gyvenę ir kūrę lietuvių dailininkai Pranas Domšaitis, Vytautas Kasiulis, Vaclovas Ratas-Rataiskis, Romas Viesulas, Telesforas Valius bei Viktoras Petravičius, Paulius Augius-Augustinavičius, Magdalena Birutė Stankūnienė, Vytautas Kazimieras Jonynas, Adomas Varnas nuolat garsino mūsų šalį pasaulyje. Reikšmingą  vietą išeivijos grafikos rinkinyje užima Prano Gailiaus iliustracijos, Prano Lapės atspaudai bei piešiniai, gausi Elenos Urbaitytės darbų kolekcija. Pažymėtina, kad rinkinį praturtino labai gausus dailininko Neemijos Arbitblato kūrybinis palikimas,  energingi, ryškiomis spalvomis trykštantys Vidos Krištolaitytės piešiniai ir eskizai, dekoratyvumu išsiskiriantys Alfonso Dargio raižiniai bei negausi, tačiau vertinga Adolfo Vaičaičio darbų kolekcija. Išeivijoje kūrusių dailininkų kūryba į Tėvynę sugrįžo pačių kūrėjų valia, buvo perduota, padovanota po dailininkų mirties, sukaupta ir perduota užsienyje veikiančių lietuvių organizacijų, pirkta ir kitais būdais sugrąžinta į Lietuvą.

Iliustracija: Telesforas Valius. Scena VIII. 1956

Istorinė fotografija

Rinkinys suformuotas senųjų kolekcijų pagrindu. Jį sudaro Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pirmtako – Vilniaus miesto muziejaus – sukaupti eksponatai, dalis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos kolekcijos, privatūs Riomerių šeimos, dailininko Antano Jaroševičiaus, architekto Juozapo Kamarausko bei kitų žinomų visuomenės veikėjų fotoarchyvai.

Išsamiau

/p>

Rinkinio chronologinės ribos yra XIX a. vid.–1940 m., o apimtis – apie 6 500 pozityvų ir negatyvų. Vertingiausia rinkinio dalis yra Vilniaus fotografų darbai. Ankstyviausi jų – Alberto Sveikovskio Vilniaus vaizdai, vieno žymiausių XIX a. fotografų Juozapo Čechavičiaus retų ir vienetinių darbų kolekcija, Stanislovo Filibero Fleri (Stanisław Filibert Fleury) fotografijos. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus turi didžiausią iš valstybės saugyklose saugomų Aiziko Cinoveco fotografijų kolekciją. Ypač vertingas Jono Hermanavičiaus, vieno pirmųjų fotožurnalistų, 1906 m. sudarytas Dievo Kūno procesijos Vilniuje fotografijų rinkinys. Yra ir savito braižo Tiburcijaus Chodzkos (Tyburcij Chodźko) fotolakštų, kuriuose atspindėtos istorinės Vilniaus, Trakų, Medininkų vietos. XX a. pr. Vilniaus fotomeistro Jano Bulhako autorinė fotografijų kolekcija yra didžiausia iš saugomų muziejuje. Itin vertingas 1912–1915 m. Vilniaus miesto valdybos užsakymu jo parengtas detalus miesto gatvių, architektūros paminklų fotografijų rinkinys „Fotografijos archyvas“ (15 tomų). Vilniaus fotografijos meno mokyklą muziejaus rinkinyje pristato ir kitas didelis J. Bulhako bendražygių Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių fotoarchyvas. Stiklo negatyvuose užfiksuoti XX a. 3–4 dešimtmečių Vilniaus vaizdai. Gražus ir vientisas rinkinys pristato dailininko Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppen) vieną kūrybinės veiklos sričių – fotografiją. Rinkinio turinys atspindi menininko domėjimąsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Svarbios ir kito tarpukariu Vilniuje dirbusio profesionalaus fotožurnalisto Leonardo Semaškos fotografijos, kuriose užfiksuotas visuomeninis, politinis, kultūrinis miesto gyvenimas. Ryški rinkinio grupė – kelionių fotografija. Nuotaikingas, kupinas įdomių pastebėjimų Vladislovo Zahorskio apie 1900 m. fotografuoto Paryžiaus bei kitų miestų ciklas. Muziejuje saugomos Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos bei kitų Vakarų Europos šalių fotografijos. Reti ir itin vertingi nežinomų fotografų ankstyvieji (XIX a. 6 deš.) Italijos vaizdai, unikalūs XIX a. 7–8 dešimtmečių Paryžiaus vaizdai, signuoti žymaus Prancūzijos fotografo Eduaro Denis Balduso (Édouard-Denis Baldus). Italijos fotografiją rinkinyje pristato brolių Alinari fotografijos firma – ji viena žymiausių šalyje. Gražius Ispanijos vaizdus atspindi Žano Lorano (Jean Laurent) fotografijos. Pluoštas fotografijų liudija apie išvykas į Rusijos Imperijos sostinę bei įvairius regionus. Įdomus Buriatijos etnografijos ciklas, rusų fotografų V. Kariko (V. Karik) ir V. Barkanovo (V. Barkanov) sukurti įvairių tautų gyventojų tipai. Dokumentalūs karo su turkais 1877–1878 m. fragmentai, Maskvos, Novgorodo, Tbilisio, Baikalo fotovaizdai.

Kitą grupę, mažiau reikšmingą muziejiniu, tačiau svarbią ikonografiniu aspektu, sudaro XIX a. pab.–XX a. pr. dailės fotoreprodukcijos, atskleidžiančios Europos meno bei kultūros paveldą bei senas reprodukavimo tradicijas.

Iliustracija: Janas Brunonas Bulhakas. Vilniaus panorama

Pasaulio tautų dailė

Pasaulio tautų dailės rinkinys suformuotas iš dr. Genovaitės Kazokienės (1924–2015) Lietuvai kauptų Australijos aborigenų, Okeanijos ir Indonezijos tautų meno kolekcijų, kurias ji rinko kelis dešimtmečius ir 1994–2014 m. dovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Šiame rinkinyje saugoma per 1 000 eksponatų. Gausiausia ir vertingiausia – Naujosios Gvinėjos saloje gyvenančių tautų pirmykščio meno kolekcija (257 eksponatai), atspindinti pirmykštėmis bendruomenėmis gyvenusių salos genčių dvasinio ir apeiginio gyvenimo atributus. Naujojoje Gvinėjoje šnekama daugiau kaip 700 kalbų, priklausančių Papua ir Austronezijos kalbų grupėms. Toks yra ir kultūrų įvairumas, nulemtas daugiau kaip tūkstantį metų viena po kitos vykusių migracijos bangų iš Pietryčių Azijos. Nepaisant šios neįtikėtinos įvairovės, salos tautų pasaulėžiūra, apeigų tradicijos ir kasdienė gyvensena turėjo bendrus pamatus, persmelktus archainės mitologijos – protėvių ir mirusiųjų kulto bei magijos. Tuo buvo grindžiamas visas tenykštis menas, tikslingai kuriamas gausioms apeigoms. Išskiriami Naujosios Gvinėjos salos keleto regionų meniniai stiliai, kurie gana ryškiai atsispindi rinkinyje.

Išsamiau

Daugiau nei 50 eksponatų yra iš Sepiko vidurupio regiono, labiausiai iš visų Okeanijos vietovių pasaulyje išgarsėjusio skulptūrų gausa ir unikalia raiška. Dauguma rinkinyje esančių jatmulų, savosų, abelamų ir kitų šio regiono tautų skulptūrų buvo naudotos apeigose, pavyzdžiui, oratoriaus suolu (teket) vadinama figūra su nugarinėje pusėje išdrožta taburete (rinkinyje yra trys tokie eksponatai iš skirtingų kaimų) stovėjo svarbiausiame kiekvieno jatmulų kaimo pastate – vadinamuosiuose vyrų namuose – tarsi klano altorius; šalimais sustoję klano vyrai diskutuodavo apie kaimo reikalus ir svarbiausias savo mintis pabrėždavo suduodami į taburetę lapų puokšte, o juos kriauklių akimis įdėmiai sekė išdidintų bruožų, ryškiai polichromuoto veido svarbiausias bendruomenės protėvis (wagen), kurio dvasia, oratorių tikėjimu, per debatus įsikūnija skulptūroje ir perteikia jiems savo išmintį. Daugelyje rinkinyje saugomų šio regiono protėvių skulptūrinių atvaizdų realizmas, natūralistiniai intarpai ir kraštutinė stilizacija egzistuoja greta arba net tame pačiame kūrinyje – prie antropomorfinių figūrų jungiami krokodilo, paukščio ar kito toteminio pirmtako įvaizdžiai, akys vaizduojamos kaip cilindrai arba į jas įmontuojamos kriauklės, nosis iki kelių pailginama lenktu paukščio snapu – skiriamuoju Sepiko vidurupio skulptūros akcentu. Rašto neturėjusių tautų meistrai naudojosi iš amžių glūdumų atėjusiais įvaizdžiais, simboliais, ornamentų raštais, spalvų deriniais, kuriais iš kartos į kartą perteikiama svarbiausia informacija ir įtvirtinama genties tapatybė, o kūrėjų talentas ir vaizduotė tradiciniams įvaizdžiams įskelia gyvybės kibirkštį: nerami įtampa, dinamiškumas, aistros proveržis, baimę kelianti grėsminga išraiška tiesiog veržiasi iš daugumos Sepiko vidurupio skulptūrų. Dar stipresnį vizualinį poveikį daro įvairiausios šio regiono kaukės – persikūnijimo, gyvųjų pasaulio ir antgamtinių jėgų sąsajos instrumentai, neatsiejami nuo magijos. Kaukės išduoda rūsčioje gamtoje tarp priešiškų kaimynų ir nenuspėjamų dievų bei dvasių gyvenančio žmogaus pasąmonėje slypintį nerimą, baimę, kitus tamsius išgyvenimus. Ant vyrų namų kraigo ir gyvenamųjų trobų aukščiausiose vietose buvo keliama protėvio kaukė iškištu liežuviu, kuris neretai būdavo krokodilo nugaros „pjūklo“ ar erelio snapo pavidalo; šios kaukės (savi) apsauginių kaukių hierarchijoje užima svarbiausią vietą – jose įsikūnijusios galingos ir piktos dvasios saugo kaimą nuo karingų genčių ir veja šalin burtininkų kerus. Be šių, rinkinyje saugoma didžiulė pinta apsauginė kaukė, kabėjusi ant vyrų namų stogo frontono. Sepiko vidurupio tautų apeigoms labai svarbios puošnios šokių kaukės (mwai), kurios įtaisomos kūgiško šokių kostiumo (tumbuan), apipinto šakomis, lapais, žiedais, plunksnomis, viršuje. Kaukės vaizduoja klano protėvius – mitinius brolius ir seseris,  bet su jomis šoka vien vyrai. Vyriškų kaukių rinkinyje yra keletas, moteriška, apskrita ir mažesnė, tik viena. Vienintelė rinkinyje yra ir abelamų tautos iš paparčio plaušų pinta ažūrinė kaukė, skirta ne žmogui, o batato šakniavaisiui papuošti. Batatas – pagrindinis abelamų maistinis augalas, auginamas tik vyrų. Per derliaus nuėmimo ceremoniją didžiausius šakniavaisius vyrai sustatydavo prieš dvasių namus ir ant jų uždėdavo pintas antropomorfinių bruožų kaukes, tikėdami, kad į taip išpuoštus batatus įsikūnija protėvių dvasios (nggval). Rinkinyje saugomi ir prie Papua įlankos gyvenančių tautų įspūdingų apeiginių šokių kaukių pavyzdžiai. Tai galingą jūros dvasią vaizduojanti kerevų tautos kanipu kaukė – paukščio galvą pražiotu snapu primenantis šalmas iš palmės žievės tarsi sekiojančiomis, nerimą keliančiomis akimis ir ilgu žolių sruogų „sijonu“, po kuriuo slėpdavosi šokėjas – per iniciacijos apeigas įšventinamas jaunuolis. Ne mažiau paveiki šio regiono šokių kaukė heveke vaizduoja galingos jūros dvasios dukterį. Per naujų dvasių namų (eravo) statybų pabaigtuvių apeigas tokių aukštai iškeltų kaukių vienu metu šokdavo kelios dešimtys. Šios kaukės veido ornamentas primena rinkinyje saugomo žinomiausio Papua įlankos tautų meno objekto – dvasių lentos (gope) – vaizduojamą itin stilizuotų bruožų besišypsančią būtybę. Tokią dvasių lentą su svarbaus šeimos protėvio atvaizdu iniciacijos apeigoms droždavo jaunuolio dėdė ir per apeigas su ja šokdavo prašydamas teikti jaunuoliui ir jo šeimai pagalbą bei apsaugą. Rinkinyje saugoma daugiau kaip dvi dešimtys asmatų rinktinių skulptūrų – neseniai mirusių artimųjų figūrų, protėvių stulpų ir laivų pirmagalių ažūrinių kompozicijų, kitų apeiginių objektų. Dėl rūsčios gamtinės aplinkos ir kanibalizmo iki pat XX a. civilizacijos aplenktas asmatų gyvenamas regionas yra vakarinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje, kuri nuo 1962 m. okupuota Indonezijos. Nuo tada buvo uždraustos vadinamosios „galvų medžioklės“, kurios ilgus amžius buvo asmatų gyvenimo kasdienybė. Natūralios mirties asmatai nepripažino, dėl jos visada kaltino priešus ir kūrė mirusių artimųjų bei klano protėvių skulptūrinius atvaizdus, kurie, jų tikėjimu, įkūnijo to žmogaus dvasią ir buvo giminaičių pažadas atkeršyti už jo mirtį. Vienas įspūdingiausių rinkinyje saugomų asmatų eksponatų – sielų laivas, plukdantis dvasias į mirusiųjų šalį. Bedugnės valties centre kaip vaisingumo simbolis vaizduojamas vėžlys, abipus jo – baltos pavojingų ir galingų gamtos dvasių figūros, kurių kiekviena atspindi ir konkretų neseniai mirusį karį su ochra išryškintais skarifikacijos ženklais. Ši sielų piroga, kaip ir dauguma asmatų skulptūrų, specialiai drožiamų mirusiųjų minėjimo šventėms, po ceremonijos gabenama į džiungles, kad pūdama skverbtųsi į žemę ir antgamtine jėga skatintų sago palmių, pagrindinio asmatų maistinio augalo, derlumą ir klano gerovę. 

Į rinkinį įeina ir rytiniame salos smaigalyje bei Trobriando salose gyvenančios masimų tautos meno objektai: itin savitos stilistikos antropomorfinės figūros, iš juodmedžio drožtos mentelės ir indeliai kalkėms, betelio riešutų grūstuvės, krepšeliai, dekoruoti stilingomis reljefinėmis banguoto ornamento kompozicijomis. Apskritai nemaža dalis ne tik Naujosios Gvinėjos, bet ir kitų  Melanezijos salų tautų meno egzistavo ant kasdienio naudojimo daiktų – kabinimo kablių, galvos atramų, muzikos instrumentų, ginklų, kurių puikių pavyzdžių esama rinkinyje. Jame saugoma ir itin stilizuoto Polinezijos meno eksponatų iš Naujosios Zelandijos, Tongos, Fidžio, Havajų salų.

Rinkinyje turima per 150 Australijos aborigenų kūrybos įvairovę atspindinčių eksponatų: tapybos paveikslų, memorialinių objektų, muzikos instrumentų, medžioklės ir žvejybos įrankių. Vertingiausia kolekcijos dalis – tapyba ant eukalipto žievės. Tai XX a. dailininkų kūriniai, bet jų veikėjai ir įvykiai yra iš pasaulio sukūrimo mito, europiečių pavadinto „Sapnų laiku“ (Dreaming ir Dreamtime). „Sapnų laikas“ apima neatmenamą praeitį, kai mitiniai protėviai, keliaudami per dar beformę Žemę, aborigenų tikėjimu, sukūrė žmones, gyvūnus ir augalus, upes, kalnus ir visa, kas ten dabar yra; jie įvedė socialinio ir religinio  gyvenimo įstatymus, leidžiančius žmonių bendruomenei išlaikyti harmoningą pusiausvyrą su pasauliu. Sukūrimo mitas buvo skrupulingai perduodamas iš kartos į kartą, jo įvykiai atkuriami ritualuose ir reiškiami tūkstančius metų išlaikytais ir ištobulintais simboliais, įvaizdžiais bei jų variacijomis, t. y. tuo, ką mes ir laikome aborigenų menu. Dauguma šių ženklų yra šventi, slapti, visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji klano vyrai. Paveikslus ant žievės tapo Arnhemo Žemės, meno atžvilgiu turtingiausio Australijos krašto, dailininkai. Išskiriami keli šio regiono stiliai. Vakarinėje Arnhemo Žemėje tapomi iš šio regiono uolų meno atėję kalnų dvasių dinamiški ir žaismingi Mimi įvaizdžiai – Bilo Marbunkurlos (Bill Murrbbunkurla Namunjdja) „Uolų dvasios medžioklėje“, Raimondo Gamaravu (Raymond Gamarrawu) „Mimi dvasios eina medžioti“. Šio regiono figūrinėse kompozicijose dekoratyvūs gyvūnų įvaizdžiai vaizduojami maždaug prieš 3 000 metų uolų tapyboje atsiradusiu rentgeno stiliumi, parodant stuburą, skrandį ir kitas nematomas kūno dalis. Šitaip nutapyti ir garsios aborigenų dailininkų dinastijos dviejų atstovų – Aleksandro Nganjimiros (Alexander Nganjmirra, 1961–2006)  bei Ralfo Nganjimiros (Ralph Nganjmirra, 1959 –1996) iš Gunbalanijos (Ouenpelis) bendruomenės puikūs paveikslai „Kengūra“ bei „Barmundi žuvis, goana ir gyvatė“. Laikoma, kad XX a. ši šeima perėmė siužetus ir personažus iš prosenelio Nawakadjo, kuris turbūt tęsė daugybės ankstesnių kartų darbus. Abiejų dailininkų paveiksluose fonas vienspalvis, o gyvūnai dekoruoti kryžminiu brūkšniavimu, perimtu iš kūno tapybos. Rytinėje Arnhemo Žemėje vyrauja abstraktesnės kompozicijos, sukryžiuotomis linijomis dengiamos ne tik gyvūnų figūros, bet ir fonas: Nani Havuj (Nany Hawuy(?) „Sraigių ir austrių telkinys“, nežinomo Arnhemo Žemės dailininko „Du vėžliai“. Kryžmų linijų stiliumi dailininkai sukuria ypatingą efektą – taip perteikiama gyvybinė klano energija ir paveikslas virsta sakraliu objektu.  Rinkinyje saugomi Batersto ir Melvilio salose gyvenančių tivių genties aborigenų paminkliniai stulpai (tutini), kuriami pagal tivių pasaulio sukūrimo mitą rengiamai laidotuvių ceremonijai (pukamani). Genties ženklais ištapytais stulpais buvo apstatomas artimojo kapas. Per amžius stulpai turėjo tik religinę paskirtį, o nuo 1980 m. tivių dailininkai juos daro kaip meno kūrinius. Nuo tada kaip meno objektai kuriami ir aborigenų karstai (dupun), kurių nedidelė kolekcija saugoma rinkinyje. Visi jie sukurti Raminginingo bendruomenės dailininkų, nes tik šioje Arnhemo Žemės dalyje gyvenantys aborigenai savo artimuosius laidojo karstuose, padarytuose iš termitų išgraužtų tuščiavidurių medžio kamienų, kurių išorinę pusę ištapydavo klano šventais ženklais ir klano bei mirusiojo totemų įvaizdžiais. Antroje laidojimo apeigų dalyje į karstą sudėdavo raudona ochra nudažytus mirusiojo kaulus, pastatydavo jį ant mirusiojo klanui priklausančios žemės ir palikdavo natūraliai suirti.                                                                                                            

Australijos dykumose ir pusdykumėse gyvenusios aborigenų gentys sukūrė savitą meno formą – žemės dekoravimą šventais slaptais simboliais, turinčiais magišką galią ir perteikiančiais žinias apie vandens šaltinius, maisto radimvietes, takus, lemiančius genties išgyvenimą ar pražūtį. Per apeigas šiuos simbolius aborigenai išdėliodavo iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų gabalėlių ant dykumos smėlio, aplink juos šokdavo, o po apeigų išardydavo ar tiesiog palikdavo. Šiuos žemės paveikslus perkelti ant tvirto pagrindo aborigenus paskatino australas dailės mokytojas Geoffas Bardonas (Geoffrey Bardon). Jis paprašė keleto inicijuotų vyrų kolektyviai nutapyti tradicinės jų ikonografijos paveikslą ant Papanijos mokyklos sienų. Prieš imantis darbo vyko ilgos diskusijos: kaip viešai pateikti ženklus ir simbolius, kurie tūkstantmečius laikyti slaptais. 1971 m. grupė Papanijos dailininkų nutapė pirmą viešumoje rodyti skirtą dykumos meno kūrinį, neilgai trukus jų pavyzdžiu pasekė kitų dykumų bendruomenių dailininkai. Jų kūriniai ant drobės bei kartono lakštų padėjo priešinantis nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių vykdytai asimiliacijos politikai. Teismuose dėl žemės grąžinimo kraštovaizdį tiksliai vaizduojančius mitologinių temų paveikslus aborigenai pateikdavo kaip neginčijamus genties žemių planus bei žemėlapius. Dar svarbiau buvo tai, kad pasaulyje įsivyraujant abstrakčiajai tapybai dykumos dailininkų taškinės tapybos stilių itin palankiai sutiko užsienio menininkai, kolekcininkai, muziejininkai. Šį stilių plėtojo, puoselėjo daugybė dykumose gyvenusių dailininkų. Kai kurie jų sukūrė savas šio stiliaus atmainas ir tapo pasaulinėmis garsenybėmis. Muziejaus rinkinyje yra labai įdomių, savitų, atmintyje ilgai išliekančių dykumų menininkų paveikslų. Savitą taškinės tapybos stilių atspindi dailininkės Lilly Kelly Napangardi (g. 1948) paveikslas „Pasakojimas“; puikūs taškinio stiliaus pavyzdžiai yra Alis Springso regiono dailininkių Korlyn Viski Manpitjimps (Corleen Whiskey Manpitjimps) paveikslas „Moterys renka akacinius vikšrus“ ir Ami Pultraros paveikslas „Akacinių vikšrų ceremonija“, primenantys pasaulio kūrimo mitų scenas, veikėjus ir jiems skirtas apeigas, kurios, kaip ir menas, tęsia mitinį kūrimo laiką. Kitokie mitai atsispindi Džudi Džigbi Nabanadja (Judy Jigby Nubunady, Ladžmanu bendruomenė) kūrinyje „Žaltys kūrėjas“, taip pat Hols Kriko dailininkų paveiksluose – Eriko Kokso (Erick Cox) „Koraborė“ ir Sendi Koks (Sandy Cox) „Besiblaškančios žuvys išsekusiuose vandens telkiniuose“. Savitu stiliumi mitiniai siužetai nutapyti Ričardo Takso Čiuparulos (Richard Tax Tjupurrula) kūrinyje „Mano namas“, Nensi Taks Napanankos (Nancy Tax Napanangka, 1940–2003) paveiksle „Kompozicija“. Verti dėmesio ir nedideli dykumos menininkų kūriniai, ypač žinant, kad juose tiksliai fiksuojami kraštovaizdžio elementai, keliai, apeigų momentai. Daugelio dykumos paveikslų autorės – moterys, kurios tapyti ėmėsi skatinamos australų ir atsiradusios didžiulės aborigenų meno paklausos, kuri užgriuvo po vyrų dailininkų kūrinių parodų pačioje Australijoje ir užsienyje. Moterys dailininkės kuria tokiomis pat šiuolaikinėmis technologijomis ir medžiagomis kaip vyrai, o savo istorijas taip pat pasakoja abstrakčiais simboliais, viešai neatskleisdamos ženklų reikšmės, kad kūriniuose liktų dvasinės galios ir paslapties.

Pasaulio tautų dailės rinkinyje saugomi 185 eksponatai iš Indonezijos salynų. Indonezija yra didžiausia Pietryčių Azijos šalis, apimanti per 17 000 salų, iš jų 6 000 – gyvenamos, o jose priskaičiuojama apie 150 skirtingų tautų. Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, kai dr. Kazokienė rinko Indonezijos meną, šios tautos buvo pasiekusios gana skirtingas kultūrinės ir socialinės sanklodos pakopas – nuo kai kuriose salose išlikusios gentinės bendruomenės iki modernios gyvensenos Javos ir Madūros salose. Tai liudija sunkiai nusakomas kolekcijos eksponatų skirtingumas, pavyzdžiui, pranašo Mahometo dėdės Amiro žmoną vaizduojančios medinės lėlės skulptūrinė gruntuota, polichromuota, lakuota  galvutė iš Vakarų Javoje populiaraus marionečių teatro (Wayang golek), Džakartos dailininko D. Atmosupomo groteskiškas rafinuotos tapybos paveikslas mitologine tema, hinduistines dievybes vaizduojančių šviesių kaulinių ažūrinių skulptūrėlių rinkinukas, staltiesė iš kriauklelių, Javos ir Balio salų tradicinio gamelano ansamblio bambukiniai instrumentai, Vakarų Timoro Rytų Nusa Tengaros provincijos kaimuose stovėjusios gamtos ir laiko nublukintos protėvių figūros didelėmis plikomis galvomis. Daugumoje  rinkinyje saugomų indoneziečių meno kūrinių, išskyrus minėtąsias Timoro ir arčiau prie Naujosios Gvinėjos esančių salynų tautų primityviosios plastikos dievybių skulptūras,  matomos ar juntamos sąsajos su Indonezijos įvairialypiu istoriniu palikimu, atspindinčiu šiuose salynuose vykusį įvairių civilizacijų, kultūrų ir religijų radimąsi, keitimąsi ir maišymąsi. Dar prieš mūsų erą Azijos pietryčių salynus pasiekė iš Indokinijos atėjusi bronzos epochos Dong Sono kultūra, o pirmaisiais mūsų eros amžiais iš Indijos ėmė plisti budizmas ir hinduizmas, kuris VI –XV a. buvo stiprios savitos kultūros pamatas. XIV a. į Indoneziją ėmė skverbtis islamas, jam įsigalint prasidėjo kolonijinis laikotarpis, trukęs iki 1945 m., kai Indonezija tapo nepriklausoma valstybe. Šiuos pokyčius bene geriausiai rodo Balio, vienintelės islamo nepriėmusios Indonezijos salos, tradicinės pakraipos eksponatai, sudarantys apie pusę muziejuje saugomos Indonezijos meno kolekcijos. Juose atsispindi susipynę senųjų animistinių tikėjimų, induizmo, kitose Indonezijos salose įsigalėjusio islamo bei Vakarų meno stilistiniai bruožai. Balio saloje, kaip ir Javoje, pirmaisiais mūsų eros amžiais ėmė plisti budizmas ir hinduizmas, tačiau Balyje hinduizmo dievai veikiau papildė nei pakeitė ligi tol vyravusių animistinių dievybių, protėvių dvasių ir demonų panteoną. Nors Balyje garbinami hinduizmo dievai Brahma, Višnus ir Šiva savo šventyklą turi kiekviename salos kaime, baliečių išpažįstama religija, vadinama Agama Hindu Bali, akivaizdžiai skiriasi nuo praktikuojamos Indijoje. Mylimiausi baliečių dievai yra Višnus, įkūnijantis saulę, vandenį bei dieną, ir jo žmona, ryžių ir derlingumo deivė Devi Šri, kurią kadaise garbino kaip chtoninę vaisingumo deivę, siejamą su žeme, mėnuliu ir naktimi; jiedu  gerbiami kaip baliečių protėviai, vaisingumo dievai, gyvenimo ir derliaus davėjai. Ši pora, būdama neišskiriama priešingų kosmoso pradų vienybėje, įkūnija pasaulio tvarką ir visatos harmoniją, o tai ir yra baliečių tikėjimų ir gyvenimiškosios filosofijos pamatas. Ypač gerbiama deivė Devi Šri, jai skirtas altorius stovi kiekviename ryžių lauke ir baliečių namuose. Tad nieko nuostabaus, kad  Devi Šri skulptūrose, ypač senesnėse (dvi tokios šios deivės skulptūros 2016 m. į rinkinį pateko iš Maskaliūnų šeimos (JAV) muziejui dovanotos Oriento meno kolekcijos), kiek stilizuota realistine maniera kuriamas tobulo grožio deivės paveikslas – ji vaizduojama vietos  gyventojų bruožų, giedro veido, grakšti, spinduliuojanti moteriškumą ir vaisingumą. Balio drožėjų meistriškumas akivaizdus ir hinduizmo dievybių Višnaus bei Garudo skulptūrinėse kompozicijose, perteikiančiose baliečių pasaulio modelį: skulptūros apačioje rangosi pragaro gyventojos gyvatės nagos, virš jų – Visatos centro vėžlio figūra, ant kurios tupintis mitinis paukštis Garudas ir ant jo nugaros sėdintis Višnus simbolizuoja dangiškąsias sferas. Virtuoziškumu pasižymi rinkinyje saugomi daugiasluoksne drožyba sukurti mediniai reljefiniai pano su trimatėmis figūromis, nepastebimai susiliejančiomis su jas supančiu kelių ažūrinių sluoksnių atogrąžų augmenijos fonu; vienas pano įkūnija Ramą, Sytą ir Lakšmaną iš hinduizmo mito „Ramajana“. Šio mito siužetai ir herojai itin populiarūs ir kitų budizmo bei hinduizmo religijas išpažįstančių Pietryčių Azijos kraštų mene, kurio pavyzdžių esama ir muziejaus rinkinyje. Visų minėtų skulptūrų ir daugumos mažesnių medinių figūrėlių paviršius tonuotas viena spalva, neretai tamsesniu tonu imituojamas medžio rievių raštas – šitaip išryškinamas veidas ir kūno dalys. Vis dėlto Balio meistrai bent pastaruosius du šimtmečius kūrė ir ryškiomis spalvomis ištapytas, groteskišku dekoratyvumu išsiskiriančias skulptūras bei kaukes, jų rinkinyje per dvidešimt. Tai daugiausia „Ramajanos“ veikėjų, mitinių deivių, paukščio Garudo ir svarbiausių Balio panteono dvasių – demonų karalienės Rangdos ir amžino jos priešininko Barong, kurį baliečiai laiko gynėju ir saugotoju, – polichromuoti skulptūriniai atvaizdai. Rangdos skulptūra, vaizduojanti demonę visu ūgiu, tikriausiai yra iš šventyklos interjero ar eksterjero. Rangda vaizduojama kaip išsižergusi pusnuogė senė baltu žvėries veidu, kurio demoniškas dalis išryškina juoda ir raudona spalva. Baliečių sampratoje ši demonė turi ne tik griaunamąjį pradą, bet ir žemiško atsinaujinimo, ryšio tarp gyvenimo ir mirties potenciją. Barong, vienos galingiausių baliečių dvasių, atvaizdų rinkinyje yra keletas, įspūdingiausias – architravo reljefinė dalis iš Balio kaimo šventyklos. Fantastinės pabaisos galva turi liūto, šuns, ožio išvaizdos elementų, o galvos viršutinė dalis ir galvos šonuose vaizduojami apsaugą simbolizuojantys balti žmogaus delnai yra apgaubti spalvingų augalinių motyvų dekoratyviais ornamentais, patvirtinančiais, kad medžio drožyba –  stipriausia Balio meno šaka. Rinkinyje saugomos ir šių nesutaikomų dvasių spalvingos kaukės, skirtos liaudiškų misterijų vaidinimams miestelių ir kaimų šventyklų kiemuose. Populiariausia iš vaidinamų misterijų yra apie amžiną Barong ir Rangdos, t. y. gėrio ir blogio, kovą. Ši misterija įkūnija tradicinės religinės ir mitologinės pasaulėžiūros esmę ir kartu yra savotiškas ritualas šioms dievybėms pagerbti.                                                                                                          Rinkinyje saugoma apie 50 skulptūrų ir skulptūrėlių, gerokai besiskiriančių ir nuo papuasų grėsmingųjų skulptūrų, ir nuo Rytų meno plastikos. Jos iš Javos, Sumatros, Kalimantano, Lamboko, Niaso, Vakarų Timoro, Aloro, Molukų salų. Kaupti tokią kolekciją dr. Kazokienė ėmėsi pastebėjusi, kad kitoje Žemės rutulio pusėje nei Lietuva esančiuose salynuose esama skulptūrų, primenančių lietuviškus rūpintojėlius. Tai daugiausia primityvios plastikos sėdinčio ar  tupinčio asmens medinės figūros ir figūrėlės, kurių veidai kupini meditacinio susikaupimo, dar labiau pabrėžiamo vienos ar abiejų rankų delnais paremta galva. Tokia mąstančiojo poza būdinga įvairių kraštų ir laikų skulptūroms, o šių salų mąstytojai ir rūpintojėliai sietini su protėvių kultu ir senąja protėvių vaizdavimo tradicija. Kolekcijoje yra labai vertingų skulptūrų iš Molukų salyno, laikomo pereinamąja zona tarp Indonezijos ir Melanezijos kultūrų, taip pat iš Vakarų Timoro bei Rytų Timoro, 2002 m. atsiskyrusio nuo Indonezijos ir tapusio nepriklausoma valstybe, kur vietiniai gyventojai tebesilaiko protėvių garbinimo tradicijų ir medines skulptūras drožia kaip mirusiųjų artimųjų dvasių būstus.

Iliustracija: Nežinomas autorius. Protėvis. Fot. A. Lukšėnas

XX a. I p. tapyba

Rinkinyje saugoma per 1 600 lietuvių dailininkų kūrinių, tapytų aliejumi ar tempera ant drobės, kartono, faneros. Pagrindinę vietą rinkinyje užima Lietuvių dailės draugijos narių, XX a. pradžios dailės parodų Vilniuje dalyvių kūryba. Ypač vertingos dailininkų Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Varno, Petro Kalpoko, Jono Mackevičiaus, Justino Vienožinskio kūrinių kolekcijos.

Išsamiau

>

Reikšminga rinkinio dalis – 3–4 dešimtmečių lietuvių tapybos rinkinys, kurį sudaro Kauno meno mokyklos dėstytojų  Justino Vienožinskio, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko, Vlado Didžioko, Jono Šileikos ir šios mokyklos auklėtinių Adolfo Valeškos, Leono Kazoko, Stasio Ušinsko, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Jono Buračo bei kitų dailininkų kūriniai. Šiame rinkinyje yra saugoma gausiausia ir vertingiausia Lietuvoje Vlado Eidukevičiaus kūrybinio palikimo dalis. Rinkinį papildo vilniečių dailininkų Vlado Drėmos, Vytauto Kairiūkščio bei 1919–1939 m. Vilniuje veikusio Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojų Ferdinando Ruščico, Liudomiro Slendzinskio, Benedikto Kubickio, Stanislovo Bogušo-Sestšencevičiaus, Bronislovo Jamonto, Aleksandro Šturmano ir jų mokinių kūriniai. Rinkinyje sukaupta ir nedidelė, bet vertinga Rusijos dailininkų Iljos Repino, Vasilijaus Surikovo, Aleksandro Osmiorkino, Davido Burliuko, Konstantino Petrovo-Vodkino bei kitų autorių kūrinių kolekcija.

Iliustracija: Antanas Žmuidzinavičius. Neris ties Vilniumi. 1916

Akvarelė-pastelė

Rinkinys, kuriame saugoma apie 5 500 eksponatų,  apima XVIII–XX a. Lietuvos ir užsienio šalių dailininkų kūrinius, atliktus akvarelės-pastelės, guašo, temperos technikomis ant popieriaus, pergamento ir kartono. Šio rinkinio formavimą lėmė specifiniai saugojimo sąlygų reikalavimai, užtikrinantys kūrinių, tapytų ant popieriaus, išlikimą.

Išsamiau

>

Seniausi rinkinio eksponatai priskiriami XVIII amžiui. Dauguma jų – Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos meistrų pastele sukurti portretai.

Gausesnė XIX a. akvarelių ir pastelių kolekcija. Šioje rinkinio dalyje yra Antano ir Pranciškaus Smuglevičių, Jono Rustemo, Juozapo Peškos, Alberto Žameto, Vladislovo Neveravičiaus, Mykolo Kuliešos, Aleksandro Orlovskio, Vasilijaus Sadovnikovo, Kanuto ir Boleslovo Ruseckų, Alfredo ir Eduardo Mato Riomerių akvarelės technika sukurtų kompozicijų, portretų, peizažų.

Vertingiausi XX a. pradžios eksponatai – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kazimiero Stabrausko pastelės. Ypač gausios šio periodo Antano Jaroševičiaus ir Juozapo Kamarausko akvarele tapytų gamtovaizdžių ir architektūrinių peizažų kolekcijos. Rinkinyje saugomi XX a. I pusės Lietuvos dailininkų Kajetono Sklėriaus, Adomo Galdiko, Česlovo Janušo, Jono Martinaičio, Jono Buračo, Vytauto Kairiūkščio, Ferdinando Ruščico, Balio Macutkevičiaus, Onos Soltanaitės-Riomerienės ir Sofijos Dembovskytės-Riomerienės kūriniai.

Didelę rinkinio dalį sudaro XX a. II pusės lietuvių dailininkų Kazimiero Abramavičiaus, Igno Budrio, Povilo Poručio, Augustino Savicko, Petro Stausko, Boleslovo Motuzos, Leono Lagausko, Algimanto Švėgždos, Stasio Eidrigevičiaus, Vitolio Trušio bei kitų dailininkų akvarelės, guašai ir pastelės.

Didžiausią išeivijoje akvarelės-pastelės technika kūrusių lietuvių dailininkų rinkinio dalį sudaro Vytauto Kazimiero Jonyno, Adomo Galdiko, Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės, Antano Petrikonio, Prano Domšaičio, Elenos Urbaitytės, Vytauto Kasiulio kūriniai. Jame saugomi ir Australijoje įsikūrusių lietuvių dailininkų Evos Kubos (Eva Kubbos), Leono Urbono, Henriko Šalkausko, Juozo Baukaus, Cecilijos Kemežytės, Ugnės Kazokaitės bei kitų autorių darbai. Šiame rinkinyje yra ir įvairiapuse kūryba pasaulinį pripažinimą pelniusio Neemijos Arbitblato kūrinių kolekcija.

Iliustracija: Kazimieras Stabrauskas. Rudens auksinė pasaka. 1910

XX a. II p.–XXI a. skulptūra

Rinkinyje sukaupta per 3 000 XX a. II p.–XXI a. pr. Lietuvoje ir išeivijoje kūrusių lietuvių skulptorių darbų. Du trečdalius rinkinio sudaro apvalioji skulptūra, likusią dalį – reljefai, medaliai, medalionai, plaketės bei naujos raiškos skulptūriniai objektai. Stilistiškai margas (nuo tarpukario bei karo metų  neoklasicizmo, pokario socialistinio realizmo iki vietinio modernizmo, postmodernistinio konceptualizmo) rinkinys atspindi šiuolaikinės lietuvių skulptūros raidą, pristato įvairių kartų, skirtingų meninių nuostatų dailininkų kūrybą.

Išsamiau

>

Rinkinyje daugiausia oficialiųjų žanrų (portreto bei figūrinės kompozicijos) kūrinių. Palyginti nedidelę rinkinio dalį sudaro eksperimentinė mažųjų formų plastika, dekoratyvinė lauko skulptūra bei konceptualūs skulptūriniai objektai. Nuo 2003 m., kada didžiausias dėmesys buvo sutelktas į rengiamą Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją, rinkinys imtas nuolat pildyti naujai įsigyjamais sovietmečio ir naujausiųjų laikų dailininkų kūriniais. Rinkinyje vertingas sovietinio realizmo aplinkoje tarpukario Lietuvos skulptūrai būdingą prancūzų neoklasicizmo stilistiką plėtojusių skulptorių Petro Povilo Aleksandravičiaus, Roberto Antinio (vyresniojo), Juozo Mikėno kūrybos palikimas. Reprezentuojama  „atšilimo“ laikmečiu (XX a. 7–8 deš.) pasireiškusi  moderni, tautinėmis inspiracijomis paremta skulptūrinė raiška, plėtota Teodoro Kazimiero Valaičio, Vlado Vildžiūno, Leono Striogos, Vytauto Šerio, Stepono Šarapovo ir kitų autorių kūriniuose. Eksperimentinę vėlyvojo modernizmo raiškos įvairovę, pasireiškusią XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje parodiniuose darbuose bei mažųjų formų plastikoje, rinkinyje pristato Roberto Antinio (jaunesniojo), Algirdo Boso, Ksenijos Jaroševaitės, Gedimino Karaliaus, Stanislovo Kuzmos, Petro Mazūro, Regimanto Midvikio, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir kitų autorių kūriniai. Rinkinyje XX a. 9–10 deš.–XXI a. pr. postmodernistinei konceptualiajai objektinei skulptūrai atstovauja vėlyvieji Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Roberto Antinio, Česlovo Lukensko bei jaunesniųjų kūrėjų Mindaugo Šnipo, Algio Lankelio, Artūro Railos, Gedimino Urbono, Deimanto Narkevičiaus, Žilvino Landzbergo, Donato Jankausko ir kitų autorių kūriniai. 

Dar viena stambi rinkinio dalis – XX a. II pusės išeivijos skulptorių kūriniai, dovanoti dailininkų ar jų artimųjų, kolekcininkų. Didžiausia – Vytauto Kašubos skulptūrų kolekcija, mažesnės, bet vertingos Vytauto Kazimiero Jonyno, Elenos Urbaitytės, Jokūbo Dagio (JAV), Elenos Gaputytės (Anglija), Australijos lietuvių skulptorių kūrinių kolekcijos. Neseniai Lietuvai padovanota vientisumu išsiskirianti aplinkos menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos) kolekcija.

Iliustracija: Vladas Urbanavičius. Arka - 2. 1993

Užsienio šalių grafika

Rinkinyje saugoma beveik 9 000 XV–XXI a. vokiečių, italų, prancūzų, olandų, flamandų, anglų, lenkų, japonų bei kitų tautų dailininkų kūrinių.

Išsamiau

>

Vokiečių grafikos kolekcijoje yra Leipcigo bei Niurnbergo grafikos dirbtuvių reprodukcinių plieno raižinių, aukšto meninio lygio Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer), Heinricho Aldegreverio (Heinrich Aldegrever), originalių Rafaelio Kustodžio (Raphaelis Custodis) vario raižinių, XVIII a. Augsburgo raižytojų Filipo Andrėjo Kilijano (Philipp Andreas Kilian), Johano Kristofo Sysango (Johann Christoph Sysang), Nyderlandų bei Olandijos menininkų Luko van Leideno (Lucas van Leyden), Kornelijaus Korto (Cornelius Cort), Romeno de Hochės (Romeyn de Hooghe), Rembranto (Rembrandt), Nikolo Berchemo (Nikolaes Berchem) kūrinių. Italų grafikos rinkinio aukso fondą sudaro XV–XIX a. dailininkų Kristoforo dal Akvos Vinčentino (Christophorus dall'Aqua Vincentinus), Nikolia Dorinji (Nicolaus Dorigny), Domeniko Kunegos (Domenico Cunego), Stefano Delabelos (Stefano della Bella) mitologinės scenos, Bernardo Beloto-Kanaleto (Bernardo Bellottto-il Canaletto) bei Džovanio Batistos Piranezio (Giovanni Battista Piranesi) vedutos, Salvatoro Rozos (Salvator Rosa) kūriniai. Meniškumu išsiskiria prancūzų dailininkų Žako Kalo (Jacques Callot), Le Ba (Le Bas), flamandų raižytojų Jano Sadelerio (Jan Sadeler), Pauliaus Pontijaus (Paulus Pontius), anglų dailininkų Ričardo Erlomo (Richard Earlom), Tomo Bauelso (Tom Bowels), Džeimso Vordo (James Ward) kūriniai. Lenkijos grafikos rinkinyje saugomi Žano Pjero Norblino (Jean Pierre Norblin), Jano Ligberio (Jan Ligber), Antonio Oleščinskio (Antoni Olezsczynski) raižiniai, 1820 m. Valento Slivickio (Walent Sliwicki) portretų albumas. Vertingas senosios ir šiuolaikinės japonų grafikos rinkinys.

Iliustracija: Lukas van Leidenas. Šv. Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską. 1509

XX a. II p.–XXI a. grafika

Šis rinkinys muziejuje vienas gausiausių, jį sudaro daugiau nei 27 000 eksponatų: estampų, knygų iliustracijų, piešinių, plakatų, ekslibrisų. Tai ir dinamiškiausiai augantis rinkinys, kasmet pasipildantis keliais šimtais eksponatų, apimantis laikotarpį nuo 1940 m. iki mūsų dienų. Pirmųjų pokario dešimtmečių grafiką pristato Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminskio, Albinos Makūnaitės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Petro Rauduvės knygų iliustracijos, Vlado Drėmos, Antano Kučo, Telesforo Kulakausko peizažai, portretai, teminės kompozicijos, Vytauto Kairiūkščio, Aleksandro Vitulskio ir kitų autorių piešiniai. Tarp vertingiausių šio laikotarpio eksponatų minėtinas Mečislovo Bulakos piešinių sangvinu ciklas, kuriame įamžintas Vilniaus senamiestis karo ir pokario metais.

Išsamiau

Išsamiausiai rinkinyje atspindėta XX a. 7–9 dešimtmečių lietuvių grafikos panorama. Šio laikotarpio rinkinio branduolį sudaro dabar jau grafikos klasikais vadinamų Vytauto Jurkūno, Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Jono Kuzminskio, Antano Kučo, Petro Repšio, Domicelės Tarabildienės, Sigutės ir Vytauto Valių estampai,   vertingos Vytauto Kalinausko, Stasio Krasausko, Algirdo Steponavičiaus, Birutės Žilytės iliustracijos lietuvių bei pasaulinės literatūros klasikos veikalams, gana išsami lietuviško plakato kūrėjų Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio kūrybos kolekcija. Stilistinę XX a. II p.–XXI a. pr. lietuvių grafikos tendencijų  įvairovę, naujų technikų išpopuliarėjimą liudija Viktorijos Daniliauskaitės, Irenos Daukšaitės, Danutės Jonkaitytės, Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno (jaunesniojo), Danutės Gražienės, Kęstučio Grigaliūno, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės, Audriaus Puipos, Birutės Stančikaitės, Jūratės Stauskaitės, Nijolės Šaltenytės, Mikalojaus Povilo Vilučio estampai, unikalios Vinco Kisarausko, Vytauto Šerio, Lino Jablonskio, Laisvydės Šalčiūtės, Kęstučio Vasiliūno autorinės dailininko knygos. Rinkinį papildo ne itin gausūs, bet vertingi vidurinės ir jaunesnės kartos grafikų Augusto Bidlausko, Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Eglės Vertelkaitės, Birutės Zokaitytės kūrybos pavyzdžiai.

Rinkinio plėtrai labai reikšmingos dailininkų ar jų artimųjų dovanos. Taip sukauptas ypač gausus Laimos Barisaitės, Boleslovo Motuzos-Motuzevičiaus, Leono Lagausko, Petro Rauduvės, Lili Janinos Paškauskaitės kūrybos palikimas, vertingos Saulutės ir Vinco Kisarauskų, Jūratės Stauskaitės, Mikalojaus Povilo Vilučio kūrinių kolekcijos, įspūdingi  Elvyros Kairiūkštytės, Algimanto Švėgždos, Kazės Zimblytės piešinių rinkiniai.

Iliustracija: Mikalojus Povilas Vilutis. Mėlynas riteris. 1990

Meninė fotografija

Rinkinio pagrindą sudaro autoriniai atspaudai, pristatantys Lietuvos fotografijos raidą nuo XX a. vidurio iki šių dienų ir atspindintys jos tendencijas. Rinkinys pradėtas formuoti 1996 m., jo pagrindą sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos perduotos fotografijos. Vėliau rinkinį reikšmingai papildė iš fotomenininkų įsigyti ar jų dovanoti kūriniai. Rinkinys sparčiai auga ir kasmet pasipildo naujais eksponatais. Šiuo metu jame yra per 3 500 eksponatų – tai maždaug 140 autorių sukurti darbai.

Išsamiau

Rinkinio branduolys – XX a. 7–9 dešimtmečių Lietuvos fotografija, kurios plati kūrybinė panorama atsiveria ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų kūryboje. Rinkinyje saugomi į Lietuvos fotografijos istorijos chrestomatiją įėję Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko ir kitų kūrėjų darbai iš reikšmingiausių jų ciklų. Greta fotografijos klasikų, rinkinyje gausu ir kitų ryškių fotografų – ir fotomenininkų, ir aukštos meninės vertės fotografinių atvaizdų sukūrusių fotožurnalistų – darbų, atspindinčių sovietmečio fotografijos krypčių, žanrų, techninės ir estetinės išraiškos galimybių įvairovę. Besikeičiančią 9–10 dešimtmečių fotografinę raišką atspindi konceptualios Vytauto Balčyčio, Violetos Bubelytės, Alfonso Budvyčio, Alvydo Lukio, Remigijaus Pačėsos, Remigijaus Treigio, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus fotografijos. To laikmečio eksperimentinę Kauno fotografiją reprezentuoja neformalios grupės, vadinamosios „Plėšriųjų sekcijos“, fotografų darbų kolekcija – Gintauto Stulgaičio, Visvaldo Dragūno, Gintaro Jaronio, Roberto Kanio bei Sauliaus Paukščio autoriniai atspaudai. Rinkinyje kaupiamas ir išeivijos fotografų meninis palikimas. Didžiausią šio rinkinio segmento dalį sudaro JAV gyvenusio fotografo Algimanto Kezio fotografijų kolekcija (daugiau kaip 200 atspaudų), išsamiai atskleidžianti visą fotomenininko kūrybą. Keliasdešimt atspaudų pristato kito žymaus išeivijos fotografo Kazio Daugėlos veiklą. Paskutiniųjų dešimtmečių meno tendencijos atsispindi rinkinyje saugomuose šiuolaikinės fotografijos ir medijų meno kūriniuose – menininkų kolektyvo „Akademinio pasiruošimo grupė“ narių Eglės Budvytytės, Gintaro Didžiapetrio, Gintaro Makarevičiaus, Jono Meko, Artūro Railos, Eglės Rakauskaitės, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Nomedos ir Gedimino Urbonų, Arturo Valiaugos ir kitų kūrėjų darbuose.

Iliustracija: Alfonsas Budvytis. Kelyje. 1979

Vladimiro Tarasovo kolekcija

2020 m. sausį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinius papildė žymaus džiazo muzikanto, ryškaus kūrybininko Vladimiro Tarasovo dovanota kolekcija. Daugiau kaip penkis dešimtmečius kaupta kolekcija išsiskiria savo pobūdžiu – visus joje esančius kūrinius Tarasovui padovanojo jo bičiuliai, žinomi įvairių šalių menininkai. Kolekciją sudaro per 600 objektų: tapybos, grafikos, skulptūros darbai, meninės fotografijos, piešiniai, tekstilės kūriniai, savilaidos pavyzdžiai, kuriuos menininkui dovanojo daugiau kaip 100 autorių. Geografiniu požiūriu rinkinio branduolys – buvusių sovietinių respublikų (Rusijos, Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, kt.) dailininkų darbai, juos papildo kitų šalių menininkų kūriniai.

Išsamiau

Didžiausią kolekcijos dalį sudaro XX a. 7–10 dešimtmečiais Sovietų Sąjungoje susiformavusio nonkonformistinio meno pavyzdžiai – griežtiems oficialiosios dailės reikalavimams oponavusių kūrėjų darbai. Tarp jų išsiskiria kūriniai, atstovaujantys vienai ryškiausių XX a. 8–9 dešimtmečių sovietinio neoficialiojo meno krypčių – Maskvos konceptualizmui. Kolekcijoje saugoma tiek konceptualizmo pionierių Rusijoje,  svarbiausių judėjimo figūrų Vladimiro Jankilevskio, Viktoro Pivovarovo, Jurijaus Sobolevo, Ivano Čiuikovo, Eduardo Gorochovskio, tiek jaunesnės kartos konceptualistų Igorio ir Svetlanos Kopystianskių, Pavelo Peperšteino ir kitų menininkų kūryba. Itin gausi vieno reikšmingiausių šio judėjimo dailininkų Iljos Kabakovo kūrinių grupė, kurią sudaro daugiau kaip 100 eksponatų – tapybos, grafikos darbai, autoriniai albumai, objektai, piešiniai, instaliacijų eskizai, iliustruoti rankraščiai. Socarto idėjos ryškios Eriko Bulatovo, Leonido Sokovo darbuose. Kolekcijoje išsiskiria ir dailininkų, savo kūryboje ieškojusių mažiau konfrontacinių protesto formų ir besirėmusių į geometrinės abstrakcijos tradiciją, kūryba: rusų Leonido Borisovo, Eduardo Šteinbergo, estų Raulio Mėlio (Raul Meel), Sirjės Rungės (Sirje Runge) ir kitų dailininkų kūriniai. Glaudų dailės ir literatūros santykį sovietų nonkonformistiniame mene atspindi rašytojų Dmitrijaus Prigovo, Andrejaus Bitovo, Vladleno Gavrilčiko ir kt. autorių vizualiojo meno kūriniai bei literatūrinė kūryba – rinkinyje nemažai nelegalios, pogrindinės savilaidos (rus. samizdat) objektų, iškalbingai pristatančių šią neoficialiosios kultūros sritį. Kolekcijoje yra ir daugiau kaip trisdešimties lietuvių autorių kūriniai, tarp jų nonkonformistinė tapytojų Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Algimanto Jono Kuro, Lino Leono Katino, Dalios Kasčiūnaitės, Eugenijaus Antano Cukermano, Raimundo Sližio, Arvydo Šaltenio, Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba, grafikų Lino Jablonskio, Mikalojaus Povilo Vilučio, fotografų Antano Sutkaus, Vito Luckaus kūriniai, vertingai papildantys kituose Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose jau susiformavusias šių menininkų kūrinių kolekcijas.

Iliustracija: Griša Bruskinas. Regėjimas. 1992

Atnaujinta: 2020-12-31