Po Italijos saule. I tomas. Leidinio ištraukos

Paroda „Po Italijos saule. XVIII a.–XX a. pirmos pusės Lietuvos dailininkų kūryba“ Vilniaus paveikslų galerijoje vyko 2017 m. gruodžio 1 d.—2018 m. rugpjūčio 19 d. Jos proga buvo išleistas išsamus dviejų dalių leidinys tuo pačiu pavadinimu. Dalinamės vienos iš knygos sudarytojų, dailėtyrininkės, muziejininkės Dalios Tarandaitės parengtomis ištraukomis iš pirmosios leidinio dalies.

 

 

Simonas Čechavičius. Marija su miegančiu Kūdikiu. LNDM

Romos laikotarpis Simono Čechavičiaus biografijoje

 

Nuo XVI a. pabaigos Roma tapo Europos meninio gyvenimo centru. Dailininkai iš viso pasaulio vyko į Romą, norėdami mokytis pas geriausius italų dailininkus, pamatyti žymiausius šios šalies dailės ir architektūros paminklus. XVII–XVIII a. Romoje gyveno daug prancūzų, flamandų, olandų, vokiečių, anglų ir kitų kraštų dailininkų. Lietuvos ir Lenkijos aristokratai piligrimystės, studijų ar pažintiniais tikslais Italijoje lankėsi ne rečiau nei kitų kraštų kilmingieji, bet dailininkų iš Abiejų Tautų Respublikos žemių XVII–XVIII a. Italijoje buvo dar labai nedaug. Vienas iš jų – tapytojas Simonas Čechavičius, Voluinės vaivados Pranciškaus Maksimilijano Osolinskio mecenatystės dėka turėjęs galimybę studijuoti ir profesinio pripažinimo siekti Romoje. Tiksli S. Čechavičiaus išvykimo į Italiją data nėra žinoma. Manoma, kad tai galėjo įvykti apie 1711 m. – dailininko giminaitis Konstantinas Smuglevičius mini, kad Romoje dailininkas praleido apie dvidešimt metų, o 1731 m. jis jau buvo Varšuvoje ir su Johannu Samueliu Mocku varžėsi dėl karaliaus Augusto II dvaro tapytojo vardo, kurdamas didžiojo altoriaus paveikslą „Nukryžiavimas“ Varšuvos misionierių Šv. Kryžiaus bažnyčiai. Pirmasis dailininko biografas Juozapas Saundersas, remdamasis nežinomais šaltiniais, nurodė, kad S. Čechavičius Romoje praleido aštuoniolika metų. Dailininko kūrybos tyrinėtojams Romos archyvuose pavyko surasti dokumentus, patvirtinančius kiek daugiau nei šešiolika amžinajame mieste S. Čechavičiaus praleistų metų: ankstyviausia data – 1714 m. lapkričio 8 d. (tą dieną dalyvavo Šv. Trifono arkibrolijos susirinkime), vėlyviausia – 1730 m. gruodžio 10 d. (dalyvavo Panteono virtuozų kongregacijos susirinkime). Ar tikrai 1731 m. S. Čechavičius jau buvo Varšuvoje, pastaruoju metu imama abejoti. Žinia apie paveikslo Varšuvos misionierių bažnyčiai kūrimą remiasi žodiniu K. Smuglevičiaus liudijimu, parašytu prabėgus daugiau nei 40 metų po S. Čechavičiaus mirties. Ankstyviausia archyviniais šaltiniais patvirtinta S. Čechavičiaus buvimo Varšuvoje data yra 1734 m. gruodžio 8-oji (dailininko įrašas Varšuvos literatų arkibrolijos knygoje). Dar kartą dailininkas minimas 1735 m. rugsėjo 1 d., kai Varšuvos Šv. Jono bažnyčioje dalyvavo Luko Smuglevičiaus sūnaus Jono Simono krikšto apeigose. Mariuszas Karpowiczius, remdamasis S. Čechavičiaus kūrinių analize, iškėlė hipotezę, kad į tėvynę dailininkas galėjo sugrįžti kiek vėliau, nei iki tol manyta – t. y. po 1731 m. Šią prielaidą iš dalies patvirtina Józefo Skrabskio tarp Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos dokumentų aptikta žinia, kad S. Čechavičiaus paveikslas „Šv. Apolonija“ į šią šventovę 1733 m. buvo atvežtas iš Romos. Aišku šis faktas dar nereiškia, kad ir pats dailininkas tuomet dar buvo Romoje. Galima tik įsivaizduoti, kokį įspūdį Krokuvos ir Osolinskių dvaro meninėje aplinkoje užaugusiam jaunuoliui paliko Italija ir Popiežių valstybės sostinė Roma – Raphaelio, Michelangelo, Guido Reni, Domenichino, kitų žymiausių italų dailininkų kūriniais išpuoštos bažnyčios, kurių čia buvo daugybė, erdvios miesto aikštės, didingi rūmai, sodai ir parkai. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį (1700 jubiliejiniais metais) Romą aplankęs Minsko vaivada Kristupas Zaviša savo dienoraštyje rašė: „Kas išvardins visas šventas vietas ir relikvijas, nes visa Roma yra šventa vieta, nes kas tik pasaulyje yra švento, garbintino, su Roma vienaip ar kitaip yra susiję. […] Sodų įvairovė ir grožis, kokį nedaug kur pamatysi, taip pat senovės Romos didingi rūmų griuvėsiai, kolonos, Diokletiano termos ir t. t. Romos Kapitolijus ir dar daugiau senų mūrų ir t. t., visi jie gražūs, traukiantys akį. Visko neaprašysi, tegali pasakyti: nėra prabangos, didesnės už Romos prabangą.“

 

Simonas Čechavičius. Šventoji Šeima. LNDM

Studijos

P. M. Osolinskis – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II privatus sekretorius ir vienas artimiausių jo pagalbininkų, išsiųsdamas savo dvaro dailininką į Romą turėjo parūpinti jam protekciją, padėjusią patekti į vieno iš labiausiai mieste gerbiamų dailininkų studiją. Deja, žinių, pas ką S. Čechavičius mokėsi, neišliko. Nuo 1577 m. Romoje veikė Šv. Luko akademija (Accademia di San Luca), įsteigta Grigaliaus XIII bule ir globota visų vėlesnių popiežių. Nuo 1585 m. jos patalpos buvo prie akademijai perduotos Šv. Luko ir Martyno bažnyčios. Akademijai vadovavo prezidentas (principe), kurį rinko nariai, o tvirtino popiežius. Be prezidento, akademijos administraciją sudarė du konsulai (consoli), sprendę teisinius klausimus, ir sekretorius (segretario).

 

XVIII a. pirmoje pusėje Šv. Luko akademija nebuvo mokymo įstaiga dabartine to žodžio prasme. Taip vadinosi dailininkų kongregacija, kurios uždavinys buvo dailės priežiūra ir kontrolė Romos mieste. Akademija turėjo dailės kūrinių vertinimo monopolį ir nustatydavo kainas visuose viešuosiuose pirkimuose. Ji rūpinosi kultūrinio palikimo išsaugojimu ir restauravimu, sprendė kitus dailės klausimus. Jaunų dailininkų rengimas buvo viena iš daugybės Šv. Luko akademijos funkcijų. Iki XVIII a. vidurio piešimo, anatomijos, perspektyvos ir architektūros pamokos vyko nereguliariai, daugiausia savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tik 1754 m. įsteigus Akto mokyklą (Scuola Libera del Nudo) ant Kapitolijaus kalvos, t. y. tuomet, kai S. Čechavičius jau buvo išvykęs iš Romos ir dirbo savarankiškai, piešimas Šv. Luko akademijoje pradėtas dėstyti sistemingai ir tapo platesnės edukacinės programos, apimančios daugybę teorinių ir praktinių disciplinų, dalimi. Iki tol mokytasi privačiose dailininkų studijose. Visi akademijos narių mokiniai turėjo teisę papildomai lankyti akademijoje rengiamas piešimo klases, kuriose užsiėmimus pasikeisdami vedė jos nariai, klausytis teorinių paskaitų (diskursų) dailės klausimais, naudotis akademijos biblioteka, o pasiruošę – dalyvauti akademijos rengiamuose konkursuose. Be Šv. Luko akademijos, nuo 1666 m. Romoje veikė Prancūzų akademija (Académie de France à Rome), skirta Prix de Rome apdovanojimą gavusiems prancūzų studentams. Dėl šios priežasties Romoje gyveno daug prancūzų dailininkų. O ir bendrai, XVII a. antroje–XVIII a. pirmoje pusėje Romoje buvo juntama stipri Prancūzijos – turtingiausios ir galingiausios to meno valstybės – įtaka. Didingumą ir spindesį mėgusiems romiečiams taip imponavo prancūzai, kad 1672 m. Prancūzų akademijos direktorius Charles’as Errard’as buvo išrinktas ir Šv. Luko akademijos prezidentu, o 1676 m. abi akademijos buvo sujungtos, tiesa, tik formaliai. S. Čechavičiui lankantis Romoje, du kartus – 1714–1718 m. ir 1721–1722 m. Šv. Luko akademijai vadovavo Prancūzų akademijos direktorius Charles’as François Poersonas. Vėliau bendradarbiavimas tarp akademijų ėmė silpti, o 1739 m. buvo nutrauktas dėl su menu nesusijusių priežasčių. Nė vienoje akademijoje nebuvo mokoma tapyti. To S. Čechavičius turėjo išmokti privačioje kurio nors Šv. Luko akademijos nario studijoje. Pirmieji dailininko biografai nurodo, kad Romoje S. Čechavičius mokėsi pas Carlą Marattą. S. Čechavičiui atvykus į Romą, C. Maratta neabejotinai buvo didžiausias dailės autoritetas mieste. 1706 m. jis trečią kartą buvo išrinktas Šv. Luko akademijos prezidentu ir šias pareigas ėjo iki mirties (1713 m. gruodžio 13 d.). Kelerius metus prieš mirtį C. Maratta nebetapė, bet ir toliau vadovavo privačiai studijai, kurioje dirbo daug jo mokinių. Taigi net jei į Romą S. Čechavičius atvyko metais ar dvejais vėliau, nei iki tol manyta, jis dar galėjo sutikti C. Marattą ir patekti į garsiojo tapytojo studiją, bet pagrindiniu jo mokytoju C. Maratta būti negalėjo. Jo reikėtų ieškoti tarp Romoje gyvenusių gausių C. Marattos mokinių ir pasekėjų. Kaip galimas S. Čechavičiaus mokytojas dažniausiai yra minimas Benedetto Luti. Po C. Marattos mirties B. Luti autoritetas Romoje buvo didesnis nei bet kurio kito dailininko. B. Luti buvo žinomas ne tik kaip geras tapytojas, piešėjas, pastelių meistras, bet ir kaip visuotinai pripažintas meno ekspertas, prekeivis meno kūriniais, kolekcininkas, turėjęs įspūdingą (apie 14 tūkst. vnt.) piešinių kolekciją. Romoje B. Luti vadovavo privačioms piešimo klasėms, turėjo didelę studiją, kuri 1710–1720 m. buvo laikoma geriausia mieste. Ją lankė Giovanni Paolo Panini, Giovanni Domenico Piastrini, Placido Costanzi, Jean-Baptiste van Loo ir daugybė kitų įvairių tautų dailininkų. B. Luti bendradarbiavo su Prancūzų akademija. Jis užėmė aukštą poziciją Šv. Luko akademijoje – nuo 1704 m. nuolat buvo renkamas konkursų žiuri nariu, dažnai vadovaudavo piešimo iš natūros klasėms, daug prisidėjo rengiant 1715 m. akademijos statutą, o 1720 m. tapo akademijos prezidentu. Taigi nekyla abejonių, kad S. Čechavičius B. Luti pažinojo, galbūt net kurį laiką lankė jo studiją.

 

Simonas Čechavičius. Nukryžiuotojo studija. LNDM

Prielaidą, kad S. Čechavičius galėjo mokytis pas B. Luti, iš dalies patvirtina Lietuvos dailės muziejuje saugomas piešinys, dedikuotas portugalų tapytojui Francisco’ui Vieira (dar vadinamas Vieira Lusitano, Italijoje buvo žinomas kaip Francesco Vieira Portughese). 1712–1719 m. gyvendamas Romoje, F. Vieira mokėsi pas B. Luti. Kreipinys „mūsų draugui“ S. Čechavičiaus piešinio dedikacijoje liudija artimą dailininkų ryšį, o draugystei tarp skirtingų tautybių studentų lengviausia užsimegzti lankant to paties meistro studiją.

 

Svarbiausias S. Čechavičiaus studijų metų įvykis buvo apdovanojimas, kurį 1716 m. jis pelnė taip vadinamame „klemensiniame konkurse“ (concorso clementino). Nuo 1702 m. maždaug kas treji metai rengti konkursai, vadinti jų įsteigėjo popiežiaus Klemenso XI vardu, buvo vienas iš labiausiai laukiamų Romos meninio gyvenimo įvykių. Šiuose konkursuose dailę studijuojantis jaunimas rungdavosi tapybos, skulptūros ir architektūros srityse. Kiekvienos srities studentai galėjo pasirinkti vieną iš trijų lygių, arba klasių, kurioms akademijos taryba pateikdavo skirtingo sudėtingumo užduotis. Trečiai, pradedančiųjų, klasei buvo duodama piešti antikines skulptūras, antrosios ir pirmosios klasės dalyviai turėjo sukurti kompozicijas užduota tema. Visi studentai privalėjo pateikti po du darbus: vieną – iš anksto užduota tema, kuriam sukurti turėjo maždaug mėnesį, kitą – klauzūrinį, kurį nupiešdavo akademijoje per dvi valandas (pagal jį spręsta apie piešimo įgūdžius ir konkursinio darbo autentiškumą). Kiekvienoje klasėje buvo skiriami trijų laipsnių apdovanojimai.

 

1716 m. balandžio 19 d. Šv. Luko akademijos posėdyje renkant temas konkursui dalyvavo šie nariai tapytojai: prezidentas Ch. F. Poersonas, pirmas konsulas Luigi Garzi, antras konsulas B. Luti, nariai Giovani Paolo Melchiori, Domenico Maria Muratori, Giuseppe Chiari ir sekretorius Giuseppe Ghezzi. Pirmai tapybos klasei buvo parinkta užduotis pavaizduoti „triumfą, karo vadui pranešus apie didelę pergalę“, antrai – „vežimą su karo trofėjais ir keletu surištų turkų belaisvių“, trečiai – nupiešti Uranijos skulptūrą, saugomą Kapitojaus rūmuose.

 

S. Čechavičius konkurse dalyvavo antroje klasėje ir pelnė trečią premiją. Šv. Luko akademijos archyve, tarp kitų apdovanojimus pelniusių piešinių, saugomi abu S. Čechavičiaus 1716 m. konkursui sukurti darbai. Pieštuku ir guašu atliktas klauzūrinis piešinys vaizduoja Samsoną, perplėšiantį liūtą. Po juo – užrašas: „Prova di Simone Cenouiz“. Konkursinė kompozicija nupiešta ant gelsvo popieriaus pieštuku ir kreida. Jos centre dailininkas pavaizdavo keturių arklių traukiamą antikinį vežimą, su kaupu prikrautą šarvų, strėlinių, vėliavų, indų, muzikos instrumentų, kitų trofėjų, ir keletą prie vežimo pririštų turkų belaisvių. Paskui vežimą eina romėnų kariai, nešdami karo trofėjus ir pulko ženklus. Procesiją stebi kelios moterys. Tolumoje matyti miesto mūrai. Piešinio apačioje užrašas: „1716 Pittura Se conda Classe Terzo Premio. Simone Cenouiz Polacco C. 37“. Figūrų piešinys taisyklingas, gerai perteikti judesiai, perspektyva, bet studentiškam darbui dar trūksta laisvumo, vaizdo natūralumo.

 

Tame pačiame konkurse apdovanojimus pelnė dar du B. Luti mokiniai: antroji premija pirmoje tapybos klasėje atiteko prancūzui Jean-Baptiste’ui van Loo, o trečioji premija pirmoje tapybos klasėje – aukščiau minėtam portugalų tapytojui F. Vieirai.

 

Konkurso apdovanojimai labai iškilmingai buvo įteikiami Senatorių rūmuose ant Kapitolijaus kalvos. Rengiant iškilmes, vadintas „Dailės triumfu“, aktyviai dalyvavo Arkadijos akademija (Accademia degli Arcadi) – literatūrinė Romos akademija, įkurta 1690 m. karalienės Kristinos Vazos dvaro aplinkoje, ir konkurso steigėjo Klemenso XI prašymu prisiėmusi įsipareigojimą rengti apdovanojimų šventę.

 

Simonas Čechavičius. Šv. Jadvyga. 1723. Šv. Stanislovo bažnyčia, Roma. Fot. Jonas Malinauskas

Iškilmių dieną Roma pasipuošdavo. Po pamaldų Šv. Luko ir Martyno bažnyčioje, Senatorių rūmų didžiojoje salėje, prasidėdavo šventinė programa. Ją sudarė prakalba, šlovinanti tapybą, skulptūrą, architektūrą ir meno globėją popiežių Klemensą XI, Arkadijos akademijos narių poezijos skaitymai, apdovanojimų įteikimas ir įspūdingas koncertas. Be piniginio prizo, nugalėtojai gaudavo medalį, kurio vienoje pusėje buvo šv. Luko atvaizdas, o kitoje – popiežiaus portretas su užrašu „Amplissimum Praemium Virtutis est Gloria“. Iškilmėse dalyvaudavo popiežius, kardinolai, vyskupai, prelatai, aukščiausi pasaulietiniai dignitoriai, visas meno ir mokslo pasaulio elitas. Apdovanojimus pelniusius kūrinius buvo galima apžiūrėti Senatorių rūmuose veikusioje parodoje. Nugalėtojų pagerbimo šventė menininkams buvo proga susitikti, pasidžiaugti laimėjimais, o visuomenei – įsitikinti akademinio mokymo produktyvumu. Po kiekvieno konkurso Šv. Luko akademija išleisdavo leidinį, kuriame paskelbdavo konkurso temas, žiuri narių ir apdovanotųjų vardus, iškilmių aprašymą su kalbomis ir poetų skaitytomis eilėmis.

 

Apdovanojimo įteikimo diena S. Čechavičiui turėjo palikti neišdildomą įspūdį. 1716 m. konkursui skirtame leidinyje, parengtame ilgamečio Šv. Luko akademijos sekretoriaus Giuseppe’ės Ghezzi, randame žinių apie iškilmes. Senatorių rūmų didžiąją salę tąkart papuošė architektai Giovanni Battista Contini ir Alessandro Specchi. Jie įrengė teatrališkus įėjimo vartus, ant penkių pakopų pakylos sumontavo katedrą kalbėtojui, o iš abiejų katedros pusių sustatė krėslus poetams (Arkadijos akademijos nariams) ir akademikams (Šv. Luko akademijos nariams). Virš katedros įrengė gausiai dekoruotą vietą muzikantams, kurią apšvietė daugybė gražių, nuo skliautų kabančių šviestuvų. Papuošė ir garbingiems svečiams skirtas vietas. Įspūdinga architektūrine konstrukcija pagerbė karūnuotus asmenis, bet net ir šis statinys nublanko prieš popiežiui Klemensui XI skirtą erdvų paviljoną, kurio viršutinėje dalyje iš visų keturių pusių buvo užrašytos tai progai parinktos Šventojo Rašto citatos.

 

Per iškilmes dailę ir popiežių šlovinančią oraciją perskaitė popiežiaus Klemenso XI sekretorius Giovanni Vincenzo Lucchesini. Savo eiles skaitė Andrea Diotallevi, Antonio Baldani, Domenico Ottavio Petrosellini, Francesco Maria Gasparri, Pompeo Rinaldi ir kiti Arkadijos akademijos nariai. Vėliau Klemenso XI šambelionas, Šv. Luko akademijos protektorius kardinolas Annibale Albani konkurso nugalėtojams išdalino apdovanojimus. Pabaigoje buvo atlikta kantata, kurią sukūrė Ignazio de Bonis.

 

Tai, kad 1716 m. konkurse S. Čechavičius dalyvavo antroje klasėje, rodo, kad dailininkas nebebuvo naujokas, bet jam dar trūko patirties atlikti pirmos klasės užduotį, kurią paprastai rinkosi mokslus baigiantys studentai. Kiek dar metų S. Čechavičius studijavo ir kada studijas baigė, žinių neišliko – į Šv. Luko akademijos užsiėmimus užsirašyti nereikėjo ir lankomumas nebuvo kontroliuojamas. Taip pat nėra žinoma, ar S. Čechavičius lankė vieno, ar kelių dailininkų studijas. Daug į Romą atvykusių jaunų dailininkų, pasimokę pas vieną meistrą, pereidavo pas kitą. Pavyzdžiui, B. Luti mokinys Williamas Kentas vėliau studijavo pas G. Chiari – vieną geriausių XVIII a. pradžios Romos tapytojų, 1723–1725 m. vadovavusį Šv. Luko akademijai. Portugalas F. Vieira, be B. Luti studijos, lankė kito garsaus XVIII a. pradžios Romos tapytojo – Francesco Trevisani studiją, įsikūrusią kardinolui Pietro Ottoboni priklaususiuose Kanceliarijos rūmuose (Palazzo della Cancelleria). Ne mažiau populiari XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo Sebastiano Concos studija. Iš Gaetos kilęs, Neapolyje studijavęs dailininkas atvykęs į Romą gyveno dailininkų pamėgtoje Campo de Fiori aikštėje, vėliau savo studiją perkėlė į Farnezių rūmus (Palazzo Farnese). S. Concos studijoje mokėsi Pompeo Battoni, Corrado Giaqiunto, Agostino Masucci, Antonas Raphaelis Mengsas ir daugybė kitų žinomų tapytojų. Joje dirbo ir keletas grafikų, tarp jų Johannas Jakobas Frey’us ir Giuseppe Vasi, kūrę graviūras pagal S. Concos paveikslus. 1729 m. S. Conca tapo Šv. Luko akademijos prezidentu ir į istoriją įėjo kaip vienas geriausių jos administratorių.

 

S. Čechavičiaus kūryboje juntama tokia stipri S. Concos įtaka, kad šiandien neabejojama, jog dailininkas ne tik sekė devyneriais metais už save vyresnio tapytojo kūrybą, bet ir lankėsi jo studijoje. Kaip įrodymą M. Karpowiczius pateikė Varšuvos vizitėms S. Čechavičiaus nutapytą drobę „Šv. Pranciškus Salezas“, kurioje dailininkas panaudojo 1721–1725 m. Romoje S. Concos sukurto to paties pavadinimo paveikslo kompoziciją. Šį kūrinį dailininkas galėjo matyti tik S. Concos studijoje, nes baigtas paveikslas iškart buvo išvežtas į Venarija Realė miestą Pjemonte ir niekada nebuvo reprodukuotas grafikos lakštu. Vertas dėmesio ir tas faktas, kad dėl stilistinio panašumo su S. Concos kūriniais kai kurie užsienio rinkiniuose saugomi S. Čechavičiaus piešiniai yra priskiriami S. Concos mokiniams arba net pačiam S. Concai. Pavyzdžiui, Cooper Hewitto muziejuje Niujorke saugomas Romos Šv. Stanislovo bažnyčiai S. Čechavičiaus sukurto Šv. Jadvygos paveikslo eskizas buvo priskirtas S. Concai ir su šia atribucija publikuotas Metropoliteno muziejaus parengtame Niujorko kolekcijose saugomų XVIII a. italų piešinių kataloge. Šventąją šeimą vaizduojantis Boudino koledžo (Bowdoin College) meno muziejaus (JAV) piešinys yra priskiriamas S. Concos mokiniui ir bendradarbiui Agostino Masucci’iui. Lietuvos dailės muziejuje yra graviravimui skirtas ir S. Čechavičiaus pasirašytas šio piešinio variantas, kuris ne tik leidžia patikslinti Boudino koledžo kūrinio autorystę, bet tampa papildomu S. Čechavičiaus ryšio su S. Concos studija ir ten dirbusiais grafikais liudijimu.

 

 

Mykolas Elvyras Andriolis. Italijos peizažas su tuopomis. 1861. LNDM

Mykolas Elvyras ANDRIOLIS

Michał Elwiro ANDRIOLLI

 

Gimė 1836 m. Vilniuje, mirė 1893 m. Nalenčuve, netoli Liublino (Lenkija).

Tapytojas, grafikas. Italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.

 

Nuo 1855 m. Maskvoje studijavo mediciną, tuo pat metu lankė piešimo mokyklą. Netrukus metė mediciną ir atsidėjo dailės studijoms Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1857 m. Peterburgo dailės akademija jam suteikė laisvojo dailininko vardą. 1860–1861 m. tobulinosi Šv. Luko akademijoje Romoje (Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje išliko keletas šio laikotarpio akademinių piešinių). Su Garibaldžio pulkais keliavo po Italiją, piešdamas jos vaizdus. Bendravo su Romoje studijavusiais menininkais – architektu Witoldu Lanci’iu, skulptoriais Leonardo Marconi’iu ir Marceli’iu Guyski’iu, kurie dažnai jį lydėdavo kelionėse. Lankėsi tapytojo, 1831 m. sukilimo dalyvio Romano Postempskio namuose, ten susipažino su poetu Teofiliu Lenartowicziumi, su kuriuo palaikė ryšius visą gyvenimą. 1861 m. per Paryžių grįžo į Vilnių. Dalyvavo 1863 m. sukilime. 1863 m. spalį buvo suimtas. Pabėgęs iš kalėjimo išvyko į užsienį. 1864–1866 m. gyveno Londone ir Paryžiuje. 1866 m. sausį kaip Lenkijos emigracijos komiteto (Komitet Emigracji Polskiej) emisaras bandė sugrįžti į Lietuvą, bet pasienyje buvo suimtas, nuteistas 15 metų katorgos darbų ir ištremtas į Viatką. 1871 m. amnestuotas be teisės gyventi Lietuvoje, išvyko į Varšuvą. 1873 m. apsistojo Stasinove (dab. Mazovijos Minsko priemiestis), nuo 1880 m. gyveno Bžeguose, Mazovijos vaivadijoje. 1883 m. išvyko į Paryžių. Iki 1885 m. kūrė iliustracijas Paryžiaus „Firmin-Didot“, „Hachette“ ir „Goupil“ leidykloms. 1884 m. sausį, rengdamas iliustracijas „Romeo ir Džuljetai“, antrą kartą lankėsi Italijoje (Levante, Bolonijoje, Veronoje ir Florencijoje). Florencijoje susitiko su T. Lenartowicziumi ir tapytoju Antanu Zaleskiu. Dar kartą Italiją aplankė 1885 m. pavasarį, grįždamas iš Paryžiaus į Varšuvą. Tuomet buvo sustojęs Milane, Florencijoje, Neapolyje, Kapryje, Romoje, Venecijoje. 1885 m. birželio pabaigoje grįžo į Bžegus.

Tapė istorinius paveikslus, portretus, religines kompozicijas. Sukūrė iliustracijų Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Sirokomlės, Juzefo Ignaco Kraševskio, Ignaco Chodzkos, Julijaus Slovackio, Jameso Cooperio, Williamo Shakespeare’o ir kt. autorių kūriniams. Bendradarbiavo su žurnalais Tygodnik Ilustrowany, Kłosy, L‘Illustration, Le Figaro ir kt.

Dalyvavo 1858 m. surengtoje parodoje Vilniuje. Surengė personalines parodas Varšuvoje (1889) ir Peterburge (1892).

 

 

 

„Nuo 3 valandos sėdžiu Kapryje, Hôtel du Louvre, tiesiogine to žodžio prasme virš jūros, pro langą matyti visa Neapolio įlanka ir Vezuvijus, kuris kartkartėmis išmeta lavą (una eruzzione).

<…>

Taip, Kapryje! Nebuvai? Gaila. Kaimo čia kaip ir visoje Italijoje nėra, užtat jūra, užtat plikos uolos, užtat Barbarosos ir Tiberijaus pilys, užtat žydros, žalios ir stalaktitų grotos, užtat griuvėsių – be galo!!!“

 

Iš 1885 m. kovo 19 d. laiško Władisławui Maleszewskiui.

Cituojama iš: Andriolli, świadek swoich czasów: listy i wspomnienia, sud. Janina Wiercińska, Wrocław, Warszawa, Kraków: Zakład narodowy imienia Ossolińskich, 1976, p. 190–191.

 

„Nuo 4 esame Romoje; atvykome dieną, kai iškilmingai buvo padėtas kertinis V. Emanuelio paminklo akmuo, šis paminklas kainuos 9 000 000 frankų. Tai bus mauzoliejus ant Kapitolijaus. O kadangi Kapitolijaus kalva nedidelė, tai turėjo nugriauti dalį garsaus pranciškonų Ara-Coeli vienuolyno. Vaizdas iš ten į visą Romą (seną ir naują) žavus.

<…>

Kitą mūsų viešnagės dieną buvome pietų ir arbatos pas Siemiradzkius. Ach, kiek daug kalbėjomės! Be mūsų buvo Brodzkis ir Stankiewiczius, du mano bičiuliai ir kolegos, iš lankymosi Romoje prieš 25 metus laikų. Siemiradzkio dirbtuvė tai lyg kokia stebuklinga šventovė. Pasistatė ją kartu su puikia vila prieš 2 metus. Be Siemiradzkio būna čia Krudowskis, su kuriuo noriu susipažinti, Velionskis, kilniausias ir gabiausias iš žmonių, Wiesiołowskis, su kuriuo susipažinau, Stankiewiczius, Romos piliorius, prilygstantis Romului, Cieszkowskis, nuo 28 metų Romoje gyvenantis peizažistas, Sosnovskis, skulptorius, Kotarbińskis, kuris talento turtus švaisto smulkmenoms, ir Badowskis, kurio nepažįstu, bet susipažinsiu.“

 

Iš 1885 m. kovo pab.– balandžio pr. laiško Władisławui Maleszewskiui.

Cituojama iš: Andriolli, świadek swoich czasów: listy i wspomnienia, sud. Janina Wiercińska, Wrocław, Warszawa, Kraków: Zakład narodowy imienia Ossolińskich, 1976, p. 192.

 

 

 

Markas Antokolskis. Paskutinis atodūsis. 1876–1877. LNDM. Fot. A. Lukšėnas

Markas ANTOKOLSKIS

Марк Матвéевич АНТОКÓЛЬСКИ

 

Gimė 1843 m. Vilniuje, mirė 1902 m. Bad Homburge (Vokietija), palaidotas Sankt Peterburge.

Skulptorius.

 

1856 (1859?) m. Vilniuje mokėsi medžio drožėjo amato. Nuo 1862 m. studijavo skulptūrą Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1864 m. buvo apdovanotas mažuoju sidabro medaliu, 1865 m. – didžiuoju sidabro medaliu. 1868 m. tobulinosi Berlyno dailės akademijoje. 1871 m. Peterburgo dailės akademija jam suteikė akademiko vardą. 1871 m. gegužės pabaigoje išvyko į Italiją. Pradžioje apsistojo Neapolyje, vėliau – Romoje. Italijoje bičiuliavosi su tapytoju Vasilijumi Polenovu, su juo keliavo po šalį. Susidraugavo ir su žinomo mecenato Savos Mamontovo šeima, tapo aktyviu „mamontovo ratelio“ susibūrimų dalyviu. Romos laikotarpiu sukūrė Petro I skulptūrą, sumanytą dar Sankt Peterburge (1872 m. birželį baigtas gipso modelis), raitų Jaroslavo Išmintingojo, Dmitrijaus Doniečio ir Ivano III skulptūrų eskizus Aleksandro tiltui per Nevą (sumanymas liko neįgyvendintas), skulptūrą „Kristus, atiduotas liaudies teismui“ (1874 m. bronzos skulptūra Valstybiniame rusų muziejuje, 1876 m. marmuro skulptūra Valstybinėje Tretjakovo galerijoje), keletą amžininkų portretų (Vladimiro Stasovo, Sergejaus Botkino ir kt.), paminklo Aleksandrui Puškinui Maskvoje projektą (1875, neįgyvendintas), skulptūrą „Sokrato mirtis“ (1875, marmuro skulptūra Valstybiniame rusų muziejuje), Marijos Obolenskajos antkapinį paminklą (1876, nekatalikų kapinės Romoje), bareljefus „Paskutinis atodūsis“, „Negrįžtamas praradimas” (abu 1876). Beveik septynerius metus išgyvenęs Italijoje, 1877 m. pabaigoje M. Antokolskis persikėlė į Paryžių. Dėl silpnėjančios sveikatos nuo 1897 m. daug laiko praleisdavo prie Madžorės ežero Italijoje.

Kūrė istorijos ir literatūros veikėjų skulptūras, religines kompozicijas, kūrinius žydiškais motyvais, antikos temomis. Savo skulptūras sėkmingai tiražuodavo įvairiais dydžiais ir medžiagomis.

Dalyvavo Sankt Peterburgo dailės akademijos parodose, I peredvižnikų parodoje, dailės parodose Paryžiuje, Londone, Vienoje, Maskvoje, Miunchene. Surengė personalines parodas Sankt Peterburge (1872, 1880, 1893), Maskvoje (1880), Paryžiuje (1891). 1906–1915 m. Vilniuje jo garbei buvo įkurta Antokolskio atminimo pramoninės dailės draugija.

 

 

 

„Kai čia atvažiavau, radau dvi dailininkų stovyklas: vieną lenkų, kitą rusų. Vieni kitų vengia, ne dėl patriotizmo, o dėl asmeninių mažmožių. Kalbant apie mane, tai giliai širdyje aš smerkiu visokias stovyklas ir partijas, kokios jos bebūtų, ir visada trokštu priklausyti tik žmonijos stovyklai.“

 

Iš 1873 m. sausio 1 d. laiško Vladimirui Stasovui.

Cituojama iš: Марк Матвеевич Антокольский: его жизнь, творения, письма и статьи, sud. Владимир Стасов, Санкт-Петербург, Москва: т-во М.О. Вольф, 1905, p. 56.

 

 

„Bet štai, pagaliau, po visų mūsų vargų pasiekėme palaimintąją Romą. Išties palaiminta ji, pirmiausia todėl, kad čia sėdi pats vietininkas, kuris turi raktus – nors vis tiek negali išsivaduoti. Be to, čia kiekviename žingsnyje vaizdas labai tapybiškas: saulėtame fone slankioja jėzuitai, inkvizicijos tėvai, krikščionybės asketai ir paties Kristaus bei visos žmonijos eksploatatoriai. Panašius lobius pas mus juk ne greit pamatysi!

Čia gerai dar ir todėl, kad romiečiai noriai laikosi Evangelijos žodžių: „Įsižiūrėkite į padangių paukščius, nes jie nei sėja, nei pjauna, nei krauna į kluonus; tačiau jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.“ <…>

Bet labiausiai Roma palaiminta todėl, kad čia yra saulė. Tuo jie tikrai gali didžiuotis, nes nebūtų saulės, Europa nepamatytų jų turtų ir tada, Dieve, kokiu dvoku, kokiu nuodingu užkratu pavaišintume visus smalsius anglus ir rusus! Bet saulė viską išdžiovina ir viską paslepia.

Ne veltui visos humanitarinio lavinimo įstaigos, tarp jų ir mūsų garbioji Akademija, siunčia savo talentingus mokinius į Romą tobulintis. Išties, mūsų laikui ir nuotaikoms – Roma yra ypatingas lobis. Protinguolė, protinguolė mūsų akademija, bet ir visos kitos ne geresnės: ji viena akimi miega, o kita pavydžiai stebi Europos meno procesus, ir todėl siunčia savo auklėtinius arčiau dangaus vietininko, kad ir jie taptų Dievo paukščiais, nesėtų ir nepjautų, o tik tingiai gulėtų ir šildytųsi saulutėje, laukdami, kol iš aukščiau ateis įkvėpimas sukurti bakchantes ar Minervas, kaip dėkingumą Akademijai, lauro vainiku vainikuojančiai tris menus. Gailiuosi, labai gailiuosi, kad neturiu nieko, už ką dėkočiau jai; priešingu atveju ir aš prisijungčiau prie bendro choro ir sukurčiau Minervą, vainikuojančią akademinį meną, tik ne lauro vainiku, o Neffo ar Šebujevo naktine kepuraite. Taip, aš manau, būtų teisingiau.

Kaip matote, viskas čia gerai, nepaisant to, meno kaip nėra, taip nėra (išskyrus viduramžių ir senąjį). Čia nėra nei bendrų parodų, nei konkursų; čia kiekvienas už save, o menas kuriamas komerciniais pagrindais, ne daugiau. Kiekvienas dailininkas stengiasi įsirengti savo krautuvėlę ar dirbtuvę kaip įmanoma prašmatniau, ir ten ant riešutmedžio molbertų, su puošniais rėmais rodo efektingai apšviestus savo paveikslus ir laukia lankytojų (skulptoriai dar blogiau). Jei nori į kitus pažiūrėti ir pats pasitikrinti, turi vaikščioti iš laiptinės į laiptinę, susitikti su nemaloniais ir maloniais asmenimis, su nevykusiais ir, retai, vykusiais paveikslais bei skulptūromis. Ar patikėsite, kad aš iki šiol mačiau tik dvi skulptūras, kurios daugiau ar mažiau atitinka šiuolaikinį meną, bet ne daugiau! Vargšė Italija, širdimi ji jauna, o protu džiovininkė! Kažkas padaro mažą Mikelandželą, gerai pavyksta, – ir visi ima kartoti tą patį motyvą. Po to atsiranda mažasis Džotas, mažasis Rafaelis, mažasis Kolumbas ir t. t.“

 

Iš 1873 m. vasario 16 d. laiško Ivanui Kramskojui.

Cituojama iš: Марк Матвеевич Антокольский: его жизнь, творения, письма и статьи, sud. Владимир Стасов, Санкт-Петербург, Москва: т-во М.О. Вольф, 1905, p. 62–63.

 

 

„Italai beveik visi apsilankė mano dirbtuvėje, ir ne todėl, kad mano kūrinyje mato kažką panašaus į jų darbus, o tik todėl, kad mato jame naujumą. Jie sužavėti! Dabar iškyla klausimas, kas ką nugalės: ar aš pasuksiu jų pėdomis, ar patrauksiu juos paskui save? Kaip ten bebūtų, neliksiu čia ilgam. Nusprendžiau, kad palieku Romą ir važiuoju į Paryžių, arba pirma metams į Rusiją, o po to į Paryžių.“

 

Iš 1873 m. rugsėjo 27 d. laiško Vladimirui Stasovui.

Cituojama iš: Марк Матвеевич Антокольский: его жизнь, творения, письма и статьи, sud. Владимир Стасов, Санкт-Петербург, Москва: т-во М.О. Вольф, 1905, p. 100.

 

_____________________

 

 

Po Italijos saule. XVIII a.–XX a. pirmos pusės Lietuvos dailininkai Italijoje

 

Pirma dalis

Istorinė apžvalga. Katalogas

 

Projekto vadovė Dalia Tarandaitė

Sudarytojos: Dalia Tarandaitė, Rūta Janonienė, Giedrė Jankevičiūtė

Katalogo aprašų autorės: Dalia Tarandaitė, Rasa Adomaitienė, Rima Rutkauskieneė

Redaktorė Monika Grigūnienė

Dailininkė Lina Bastienė

Fotografai ir skaitmenintojai: Antanas Lukšėnas, Irena Aleksienė, Jonas Malinauskas, Piotr Jamski, Andrzej Ring, Lech Sandzewicz

Išleido Lietuvos dailės muziejus

Spausdino UAB „BALTO print“

Tiražas 300 egz.

Kaina 17 Eur

 

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

 

 

Leidinį galima įsigyti visuose LNDM padaliniuose, karantinui pasibaigus.