Parodos „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“ eksponatų istorijos

Fot. Tomas Kapočius

„Tripolės mergaitė“, į mus žvelgianti iš IV tūkst. pr. Kr. pradžios

 

Pirmieji žmonės dabartinės Ukrainos teritorijoje pasirodė prieš milijoną metų. Pirmoji žemdirbių civilizacija šiame krašte buvo Tripolės kultūra. Ji susiformavo IV tūkst. pr. Kr. pradžioje ir egzistavo apie 2500 metų. Minėtą kultūrą netoli nuo Kijevo esančiose Tripolės kaimo apylinkėse atrado čekų kilmės ukrainiečių archeologas Vikentijus Chvoika XIX a. pabaigoje. Taip atsirado garsios civilizacijos pavadinimas. Vikentijus Chvoika buvo ir dabartinio Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus įkūrėjas ir pirmasis saugotojas. Būtent šio Ukrainos muziejaus eksponatus ir matome mūsų parodoje.

 

Tripolės kultūros gyventojai buvo sumanūs žemdirbiai, gyvulių augintojai, puikios polichrominės keramikos kūrėjai. Ukrainos teritorijoje surasti vadinamieji Tripolės protomiestai – 500 hektarų plotą užimančios gyvenvietės, jose galėjo būti tūkstančiai namų. Tripoliečiai mokėjo statyti dviejų aukštų pastatus, kuriuose visada būdavo Didžiosios Deivės Motinos altorius. Šios Deivės, siejamos su vaisingumu ir turtu, atvaizdą matome ir Tripolės skulptūrėlėse. Dauguma tų skulptūrėlių yra schemiškos, tačiau kai kurios gana realistiškos, net portretinės. Būtent tokia ir yra „Tripolės mergaitė“ (taip vadinama Ukrainoje), į mus žvelgianti iš IV tūkst. pr. Kr. pradžios.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Skitų auksakalystės šedevras – strėlinės aptaisas (IV a. pr. Kr.)

 

Skitai – karingos iranakalbės gentys, kurių kultūra susiformavo Vidurinėje Azijoje dar IX–VIII amžiais pr. Kr. Ukrainos stepėse jie viešpatavo 300 metų. Būtent čia, Juodosios jūros pakrantėse esančioje Didžiojoje Skitijoje, suklestėjo jų kultūra.

Šis auksinis strėlinės aptaisas aptiktas skitų karaliaus kape, esančiame šalia Melitopolio miesto Zaporožės srityje. 1954 m. pilkapį tyrinėjo archeologas A. Terenožkinas. Jame palaidota kilminga pora. Pagrindinis – vyro kapas – buvo apiplėštas žiloje senovėje. Vagys išnešė viską, tačiau jie nerado slėptuvės, kurioje buvo paslėptas auksinis strėlinės aptaisas ir puošnus diržas. Aptaise keliomis eilėmis pavaizduotos mitologinės scenos, greičiausiai pasakojančios Achilo istoriją. Pirmoje eilėje matome, kaip Heraklis moko būsimą herojų šaudyti iš lanko. Toliau Odisėjas atpažįsta Achilą tarp karaliaus Likomedo dukterų. Kitoje scenoje Achilo žmona pabėga, išgąsdinta pranašystės. Ir galiausiai matome su karaliumi besišnekantį Achilą, ginkluotą kalaviju. Apatinės eilės pagrindinėje dalyje kalvius globojantis dievas Hefaistas, Tetidės paprašytas, aprengia Achilą savo nukaltais šarvais. Šedevras užbaigiamas scena, kurioje deivė Tetidė laiko urną su žuvusio sūnaus palaikais.

Abiejų frizų vaizdai pasižymi ypatingu meniškumu ir išraiškingumu. Strėlinės aptaisą juosia tradicinis graikiškas voliutų, palmečių, akanto lapų ornamentas ir skitų širdžiai artimi ornamentai gyvūnų kovų motyvais. Strėlinės aptaiso reljefas sukurtas štampuojant auksinę skardą. Matrica, kaip manoma, padaryta pagal neišlikusį V a. pr. Kr. graikų dailininko Polignoto kūrinį.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Skitų žynio skeptro antgalis su vyriausio skitų Dievo Papajaus figūrėle

 

Šis unikalus IV amžiaus pr. Kr. bonzinis antgalis buvo surastas Nikopolyje, Dniepropetrovsko srityje. Jis simbolizuoja skitų pasaulio medį. Centre yra Papajaus figūrėlė. Virš jo pavaizduoti dangiškam pasauliui atstovaujantys ereliai. Po juo, ant pasaulio medžio šakų, išdėstyti gyvūnai, vaizduojantys žemišką pasaulį. Ant grandinėlių kabantys apvalūs pakabučiai – tai saulė. Pusmėnuliai – mėnulio simbolis. Skambantys varpeliai perteikia perkūno garsą. Skambėdami per religines apeigas, varpeliai turėjo nuvyti blogio jėgas.

 

 

 

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Žvėrių motyvai skitų dailėje

 

Vizitinė skitų kultūros kortelė yra dailės kūriniai gyvūnų motyvais, vaizduojantys žvėris, paukščius ir fantastines būtybes. Parodoje eksponuojame keletą unikalių pavyzdžių šiais motyvais.

 

Fot. Tomas Kapočius

Miniatiūrinė šerniuko figūrėlė iš pilkapio Chomina Mogila prie Hirnyckės kaimo Dniepropetrovsko srityje sukurta IV amžiaus pr. Kr. pabaigoje. Ji surasta 1970 m. B. Mozolevskio vadovaujamos ekspedicijos archeologų. Vagys dar žiloje senovėje buvo išplėšę šį kapą, tačiau šerniuką pametė. Auksinis šerniukas turi sidabrines iltis, šeriai išgraviruoti auksiniame paviršiuje. Tikėtina, kad šerniukas buvo ritualinio indo rankena. Unikali skulptūrėlė neturi analogų skitų dailėje. 

 

Liūto galvos pavidalo plokštelės iš Beresniahų kaimo Čerkasų srityje, sukurtos V amžiuje pr. Kr. Jos puošė skitų žirgo pakinktus ir kamanas.

 

Fot. Tomas Kapočius

IV amžiaus pr. Kr. antrosios pusės kardas su paauksuotomis rankena ir makštimi, rastas pilkapyje prie Didžiosios Bilozerkos kaimo Zaporožės srityje. Pilkapį 1979 m. tyrinėjo V. Ostroščenko vadovaujama eskpedicija. Kardo makštį puošia žvėrių atvaizdai. Liūtas ir grifas drasko elnią. Šalia matome dvi panteras. Ir elnio, ir panteros atvaizdai taip pat yra skitų dailės simboliai. Šoninė plokštelė vaizduoja šerno galvą. Šernas yra perkūno ir pergalės Dievo įsikūnijimas. Žvėrių kovos, mirties scenos atspindi skitų požiūrį į mirtį – jie suvokė ją kaip auką vardan gyvenimo pratęsimo.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Sarmatai ir „raganos“ žiedas

 

III–II amžių pr. Kr. sandūroje į dabartinės Ukrainos stepes šalia Juodosios jūros pakrančių atsikraustė karingų klajoklių sarmatų gentys. Iranakalbiai sarmatų raiteliai išstūmė jiems giminingus skitus. Graikų autorius Herodotas mini legendą, pagal kurią sarmatai yra kilę iš skitų jaunuolių ir karingų amazonių santuokų. II–I amžiais pr. Kr. sarmatai jau visiškai dominavo kairiajame Dniepro krante, o I a. pr. Kr. užėmė žemes ir dešiniajame Dniepro krante.

 

1974 m. archeologo G. Kovpanenko vadovaujami tyrinėtojai kasinėjo pilkapį Sokolova Mogila (I amžius pr. Kr.) šalia Kovalivkos kaimo Nikolajevo srityje. Pilkapyje buvo aptiktas sarmatų moters su labai turtingomis ir įvairiomis įkapėmis kapas. Ši 50–55 metų moteris, sprendžiant iš gausių radinių, priklausė sarmatų elitui ir buvo žynė. Jos rūbai ir apavas gausiai dekoruoti auksinėmis plokštelėmis, galva papuošta pečius siekiančiu uždangalu.

 

Kape rasta 40 skirtingų amuletų, ritualinis peilis su galąstuvu, bronzinis veidrodis, kurio rankeną puošia sidabrinė vyro sukryžiuotomis kojomis figūrėlė, taip pat indų, kaulinė deivės skulptūrėlė.

 

Žynė buvo palaidota be plaštakų, šalia padėtas nukirstas pirštas su paslaptingu auksiniu žiedu. Šis žiedas primena vabalą ir turi deivės Izidės simbolius – dvi akutes, padarytas iš špinelio. Jos vaizduoja saulę ir mėnulį.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Krištolinis delfinas, atplaukęs iš mūsų eros pradžios

 

Šalia Krasnojės kaimo Kryme 1974 m., vadovaujant archeologui А. Ščepinskiui, buvo kasinėjamas Nohaičino pilkapis. Jame aptikta kilmingos moters kapavietė nebuvo paliesta kapų plėšikų. Tai liudija ten rastos išskirtinės brangenybės. Silueto grožiu, lakonišku paprastumu mus žavi delfino pavidalo fibula (apsiausto segė). Jos autorius tobulai suderino skaidrų kalnų krištolą, iš kurio pagamintas delfino korpusas, su spindinčiu aukso aptaisu, iš kurio padarytos gyvūno galva ir uodega. Fibulą greičiausiai sukūrė antikos laikų meistras, dirbęs pagal sarmatų elito užsakymus  I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Kapavietė datuojama II a. pr. Kr. – I a. po Kr.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

„Marsiečiai“ – taip juos vadina parodos rengėjai. Vyrų ir žirgų figūrėlės, VI–VII a. Iš lobio, rasto prie Martynivkos k., Čerkasų sr.

 

Tuo laiku, kai Ukrainos stepėse viešpatavo tiurkų klajokliai, o Krymą valdė gotai, miškingose šalies vietose gyveno slavų žemdirbių gentys. Greičiausiai slavams priskirtini ir paslaptingi antai. Iš vadinamųjų antų lobių pats žymiausias surastas Martynivkos kaime XX amžiaus pradžioje. Lobį sudarė daugiau kaip šimtas sidabro dirbinių. Dalis brangenybių galėjo būti skirta vyrams naudoti, dalis – moterims. Garsiausia radinio dalis yra sidabrinės, iš dalies paauksuotos stilizuotos vyrų ir žirgų figūrėlės, išlietos pagal vaškinius modelius. Figūrėlių paskirtis nėra aiški. Vieni istorikai mano, kad tai buvo paradinių rūbų, skydų ir balnų puošmena, kiti teigia, kad figūrėlės buvo nežinomo ritualo dalis. Vieni tyrėjai tvirtina, kad mes matome žirgus, kiti įsitikinę, kad tai yra liūtai su auksiniais karčiais. Ginčijamasi, ar tai yra slavų dievybės, ar iš Bizantijos meno pasiskolinti cirko vaizdiniai, ar pranašas Danielius liūtų urve.

 

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Krūtinės papuošalas. VII–VIII a. Chazarai. Ar žinojote, kad tiurkų chazarai puošėsi talismanais, kurie saugojo nuo piktų burtų ir suteikdavo jėgų bei išminties? Vienas toks – rodomas parodoje

 

VII amžiaus viduryje Volgos pakrantėse susiformavo nauja galinga valstybė su dominuojančia tiurkų chazarų tauta. Pusiau klajoklių valstybės Chazarų kaganato sostinė buvo Itilis žemutinėje Volgoje šalia dabartinės Astrachanės. Kaganatas valdė didžiosios upės pakrantes, Šiaurės Kaukazą, stepes prie Juodosios jūros ir dalį slavų genčių.

 

VII–VIII amžių krūtinės papuošalas iš Glodosų kaimo surastas 1961 m. viename pačių turtingiausių archeologinių kompleksų. Radiniai į pomirtinį gyvenimą lydėjo, matyt, vieną iš galingiausių chazarų chanų. Jo įkapes sudarė masyvūs smilkinių papuošalai, apyrankė, žiedai, žirgo kamanos ir pakinktai, kardo ir kinžalo makštys, nuostabūs krūtinės papuošalai. Papuošalų grandinėlės nupintos, su medalionais, dekoruotais perlais ir pusbrangiais akmenimis. Centrinė medaliono dalis inkrustuota gagatu ir dviem ovaliniais karneoliais, ji primena stilizuotą, į žiedą susivijusią gyvatę. Medaliono centre yra nedidelė antikinė onikso gema, vaizduojanti Erotą.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

XI–XIII a. Kijevo Rusios laikų auskarai-pakabučiai, puošę ir kvėpinę damas

 

IX amžiaus pabaigoje Rytų Europoje susiformavo Kijevo Rusia. Jos valdos apėmė didžiules teritorijas nuo Juodosios jūros pakrančių iki šiaurės ledjūrio, nuo Volgos pakraščių iki Karpatų kalnų.

Reikšminga Kijevo Rusios kunigaikščių paradinio kostiumo dalis buvo auksiniai emaliu dekoruoti galvos apdangalo pakabučiai. Ir pats dirbinys, ir jo sukūrimo technika turi bizantiškas šaknis. Kijevo kunigaikščiai imitavo Bizantijos imperatorių dvaro papročius ir prabangą. Kijeve dirbo graikų architektų, tapytojų, juvelyrų. Vietos meistrai mokėsi pas atvykėlius, naudojo Konstantinopolio brangenybes kaip pavyzdį ir greitai perėmė sudėtingą emalio techniką bei Bizantijos simboliką, siužetus, meninius vaizdinius. Žinoma, jie buvo pakeisti pagal vietos skonį.

 

1900 m. Sachnivkos kaime Čerkasų srityje buvo surastas lobis su XII–XIII amžių Kijevo Rusios auksinėmis brangenybėmis. Jame buvo vyriškų ir moteriškų kostiumų dalių. Moteriški pakabučiai kaspinais buvo tvirtinami prie galvos apdangalo. Viduje jie turėjo ertmių, į kurias buvo dedamos iškvepinto audeklo skiautės. Porinėse brangenybėse matome vieną iš seniausių ir populiariausių Kijevo Rusios siužetų – paukštę su moters galva. Šis siužetas greičiausiai kilęs iš seno kosmogoninio dviejų paukščių ant pasaulio medžio motyvo. Galbūt tai bizantiškas meilės, šeimos, merginimo simbolis. Antikiniame pasaulyje ir Bizantijoje jis buvo siejamas su Afrodite ir Erotu.

 

 

 

Fot. Tomas Kapočius

Šalmas su užrašu „Maidanas“. 2014, Ukraina. Autorius Jurijus Jaskivas, Kijevas

 

Paprastas statybininko šalmas saugojo vieną iš Maidano revoliucijos dalyvių, kai Ukrainos liaudis sukilo prieš nusikalstamą Viktoro Janukovyčiaus valdžią, kovodama už europinio šalies vystumosi pasirinkimą. Nepaisydami kulkų ir nepriteklių, ukrainiečiai neatsisakė kūrybiškumo.

Parodoje eksponuojamas šalmas yra ištapytas pagal ukrainiečių liaudies tradicijas ir simbolizuoja krauju iškovotus ukrainiečių tautos Laisvės ir Nepriklausomybės siekius.

 

 

Parengta pagal Nataliios Maliuk, Serhii Didenko tekstus

Vertė Skaistis Mikulionis

 

 

 

Projekto vadovas dr. Arūnas Gelūnas.

Parodos kuratoriai: Skaistis Mikulionis, Olga Puklina.

Parodos architektas Jurgis Dagelis.

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Ukrainos nacionalinis istorijos muziejus, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Partneriai: Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje, Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje.

Generalinis rėmėjas BTA.

Didysis rėmėjas Labdaros fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Steigėjas Robertas Gabulas.

Rėmėjai: Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Ukrainos patrulių policija, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, UAB AD REM GROUP, KUNSTTRANS, viešbutis „Narutis“, restoranas „Gabi“, viešbutis „Pas Bazilijonus“.

Informaciniai rėmėjai: JCDecaux, LRT.

 

Taip pat žiūrėkite

Galerija

Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano.