Žaliuojanti ir žydinti mūsų savastis

Pranas Domšaitis (1880–1965) – lietuvių išeivijos dailininkas ekspresionistas, siejamas su XX a. Europos modernizmu. Jis gimė Rytų Prūsijoje, ūkininkų šeimoje, iki 27 metų dirbo ūkyje, o 1907 m., rekomenduotas Maxo Liebermanno, pradėjo studijas Karaliaučiaus meno akademijoje. Vėliau tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą, daug keliavo, lankė garsius Europos muziejus, Osle bendravo su garsiu norvegų dailininku Edvardu Munchu, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.

 

1919 m. surengęs pirmąsias parodas Berlyne ir Breslau, jis pelnė pripažinimą kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas. Nors augo vokiškoje aplinkoje, didžiavosi lietuviška kilme, 1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę, o nuo 1933 m. pasirašinėjo lietuviška pavarde.

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Austriją, o 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas) Adelheide Armhold emigravo į Pietų Afrikos Respubliką. Vėliau jo kūryba sugrįžo į Lietuvą: Lietuvių fondas perdavė didelę dalį darbų Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kur šiandien saugomi 665 kūriniai.

 

Pranas Domšaitis kūrė įvairiomis technikomis – tapė aliejumi, liejo akvareles, kūrė pasteles, estampus ir piešinius. Nors domėjosi portreto ir natiurmorto žanrais, svarbiausią vietą jo kūryboje užėmė peizažai ir religinės kompozicijos. Savo darbuose jis siekė ne tiksliai atkartoti tikrovę, bet perteikti vidinę būseną. Menininkas naudojo supaprastintas formas, sodrias, dažnai kontrastingas spalvas. Net kasdieniai motyvai – peizažai ar figūros – jo kūriniuose įgauna meditacinį, kartais mistišką pobūdį. Nors kūrė Vakarų Europoje, jo darbuose ryškus ryšys su lietuvių liaudies menu, paprastumu ir archajiška pasaulėjauta.

 

Parodoje eksponuojami peizažai ir natiurmortai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Ankstyvojo laikotarpio Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos kraštovaizdį vaizduojantys paveikslai supažindina su garsaus išeivijos menininko kūrybos ištakomis ir suteikia progą pasižvalgyti po mums artimo krašto praeitį – žaliuojančias ir žydinčias sodybas, plataus horizonto peizažus. Šio kūrybos laikotarpio darbų yra išlikę labai mažai, tačiau jie atskleidžia ypač svarbų tapytojo raidos etapą. Parodoje mes matome tai, nuo ko prasidėjo ilgas P. Domšaičio kūrybos kelias.

 

Greta pamario kraštovaizdžių atsiranda gėlių natiurmortų. Jos, tarsi surinktos peizažų pievose, priartina mūsų žvilgsnį prie žemės. Prie laukų, pievų ir pamiškių, kuriose augo tapytojas. Prie šaknų, kurios padėjo pagrindus jo vėlesnei raiškai.