Tyrimai ir restauravimas. Simonas Čechavičius. Šv. Kotrynos sužadėtuvės
„Šv. Kotrynos sužadėtuvės“ – vienas iš trylikos kūrinių, kuriuos Simonas Čechavičius nutapė Vilniaus Šv. Kotrynos benediktinių bažnyčiai. Šiame Didžiojo altoriaus paveiksle vaizduojama šv. Kotrynos Aleksandrietės regėtoji vizija – jos sužadėtuvės su Kristumi.
Apie 1838 m. paveikslą restauravo Martynas Januševičius (1780–minimas iki 1842). Apie tai rašė Vilniaus universiteto profesorius Michalas Homolickis (1791–1861): „Nuostabioje Benediktinių bažnyčioje centriniame altoriuje yra puikus Čechavičiaus nutapytas Šv. Kotrynos paveikslas, kuris vienoje vietoje, globėjos [Šv. Kotrynos] drabužio draperijoje, praplėštas arba pradegintas žvakės, o apie 1838 metus paveikslas pataisytas ir atnaujintas gero dailininko (žinovai ir patys dailininkai pripažįsta garsaus senų ir sugadintų paveikslų restauratoriaus p. Januševičiaus darbą)“ [1].
Tikėtina, kad paveikslas „Šv. Kotrynos sužadėtuvės“ buvo restauruotas ir XIX a. viduryje, kai 1855 m. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią ir benediktinių vienuolyną priskyrus prie finansavimą iš valstybės gaunančių bažnyčių, gautos lėšos buvo panaudotos bažnyčios vidui tvarkyti ir paveikslams atnaujinti. Manoma, kad paveikslų restauravimo darbus atliko Vilniaus dailininkas Stanislovas Mirskis [1].
2007–2013 m. kūrinys „Šv. Kotrynos sužadėtuvės“ tyrinėtas ir restauruotas P. Gudyno restauravimo centre. Paveikslas gautas deformuotas, nelygus, su lenkimų žymėmis; drobė sukietėjusi ir trapi, kai kuriose vietose sulūžusi; gausu didesnių ir mažesnių įplyšimų, pradūrimų ir skylių. Smarkiai pažeisti paveikslo pakraščiai. Dažų sluoksnis suskilinėjęs, paveikslo pakraščiuose smarkiai aptrintas; tapybos sluoksnio pažeidimai sudaro apie 20 % paveikslo ploto.
Didžiuosius pažeidimus tenka priskirti vandalizmo aktui: apie 1970 m. paveikslas buvo pavogtas iš sandėliu paverstos Šv. Kotrynos bažnyčios, nuplėštas nuo porėmio, sulankstytas. Vagystę išaiškinus ir paveikslą perdavus Lietuvos dailės muziejui, 1971 m. kūrinys buvo konservuotas: klijuojant mikalentinį popierių sutvirtinti grunto ir dažų sluoksniai, marlės juostomis užklijuoti įplyšimai ir skylės; paveikslas suvyniotas ant ritinio ir saugotas senosios tapybos saugyklose.
Technologinių tyrimų rezultatai parodė, kad paveikslas tapytas ant aliejinio, raudonos spalvos grunto, kuriame rasta kreidos, raudonosios ochros iš švino baltojo pigmentų. Dažų sluoksniuose identifikuoti šie pigmentai: švino baltasis, Berlyno mėlynasis, raudonos ir rudos spalvos ochra, Neapolio geltonasis, augalinės kilmės juodas pigmentas; dažų rišamoji medžiaga – aliejus.
Restauruojant pirmiausia buvo pašalintas senas dažų sluoksnį saugantis popierius; paveikslas dezinfekuotas. Sutvirtinti grunto ir dažų sluoksniai; išlygintos deformacijos; užtaisyti drobės įplyšimai, pradūrimai ir skylės. Naujos drobės juostomis dubliuoti paveikslo pakraščiai; juostos apsukui atsiūtos, kad nebrigztų. Paveikslas ištemptas ant naujo porėmio, aptempto nauja išplauta drobe. Nuvalyti nešvarumai; suplonintas patamsėjęs lakas. Grunto ir dažų ištrupų vietos nugruntuotos ir retušuotos akvarele. Tapyba padengta damaros laku.
Paveikslą restauravo Algimantas Vaineikis (vadovas), Žymantė Kasperavičienė, Juozapas Blažiūnas.
Technologinius tyrimus atliko dr. Dalia Panavaitė ir Rapolas Vedrickas.
Fotografavo Vilma Šileikienė.
Literatūra:
- A. Kaladžinskaitė. Mistinių sužadėtuvių iškilmės Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje XVIII amžiuje. Acta Academiae Artium Vilnensis, 54 (Vilnius: VDA leidykla, 2009) 78–84.
- L. Šinkūnaitė. Josepho Saunderso pranešimas apie Simono Čechavičiaus tapybą. Meno istorija ir kritika, 7 (Kaunas: VDU leidykla, 2011) 33–40.
- J. Blažiūnas. Apšvietos epocha ir tapybos restauravimo sampratos kaita. Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimas XIX a. pradžioje. Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 14 (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2011) 173–188.
