Dalyvaujame projekte „Lietuvos muziejų fenomenai“

Lietuvos muziejų asociacija kartu su Tarptautinės muziejų tarybos Lietuvos skyriumi jau antrus metus sukvietė muziejus dalyvauti bendrame projekte „Lietuvos muziejų fenomenai“ bei vaizdo siužetais papasakoti apie pačius išskirtiniausius ir įdomiausius objektus, atliepiančius šių metų temą „Eksponatas – nešantis laimę ir viltį“. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus šiam projektui pristato tris pasakojimus apie muziejuje saugomus unikalius eksponatus.

Pirmasis pristatomas eksponatas „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė, bareljefas nr. 22“, sukurtas Michaelio Rakowitzo, irakiečių kilmės JAV menininko, gyvenančio ir kuriančio Čikagoje, šiandien jau yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybė.

Kūrinys yra projekto „Nematomo priešo būti neturėtų“ („The Invisible Enemy Should Not Exist“) dalis, kurio tikslas – atkurti 8000 artefaktų, dingusių iš Nacionalinio Irako muziejaus Bagdade per 2003 m. JAV invazijos į Iraką sukeltą suirutę. Menininkas, įgyvendindamas šį projektą, ėmėsi atkurti ir 2015 m. ISIS grupuotės brutaliai sunaikintus artefaktus. Šiems objektams prikelti Rakowitzas naudoja ne jiems būdingas medžiagas smiltainį ir bronzą, o skardines, spalvotas pakuotes ir kitus smulkius daiktus, įvežamus (neretai rizikuojant) iš Artimųjų Rytų. Taip kasdieniai daiktai, buvusios saldainių, konservuoto maisto ar muilo pakuotės, yra pripildomi kolektyvinių Irako diasporos istorijų.

2018 m. menininko sukurta instaliacija „Salė G, Nimrudo šiaurės vakarų rūmai“ („Room G, Northwest Palace of Nimrud“) yra bareljefų, dengusių monumentalias rūmų sienas senajame Nimrude (dabartinio Irako teritorija), serija. Šios puošnios skulptūros atlaikė tiek Babilono invaziją 612 m. pr. Kr., tiek Britų muziejaus viliones po 2500 metų. Bet jos nepajėgė atsilaikyti prieš ISIS atsigabentus buldozerius ir sprogmenis 2015 m. Pagaminti papier-mâché technika, kaip žaliavą naudojant Artimųjų Rytų maisto produktų pakuotes ir arabiškus laikraščius, šie bareljefai ir kiti istoriniai objektai menininko sugrąžinti į gyvenimą, Radvilų rūmų erdvėje įrengus instaliaciją. Ji ne tik suteikia išskirtinę galimybę susipažinti su prarastais artefaktais, bet ir pasakoja sudėtingą Irako ir kartu viso pasaulio kultūrinio paveldo praradimo istoriją.

Antrasis eksponatas „Globalus kaimas“ buvo pristatytas parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“.

„Globalus kaimas“ – tai pirmasis iš visą gyvenimą kurtų Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės, Kasubos (1923–2019) socialinės utopijos projektų. Šio modelio prototipas – universalaus tūrio Žemės rutulys. Darbas sumanytas kaip vandenyje plūduriuojantis statinys studentams arba reabilitacijos centro gyventojams. Autorė mąstė, kaip sujungti privačiąsias ir viešąsias erdves, išsaugant laisvės pojūtį tokiose vietose, kur ji yra apribota. Galiausiai erdvė statinyje buvo sukonstruota taip, kad gyvenimas joje skatintų bendrauti tarpusavyje ir kartu teiktų privatumo galimybę. Šis kūrinys primena to meto R. B. Fullerio geodezinius kupolus ir atspindi hipių sąjūdžio arba „Gėlių vaikų“ bendruomeninio gyvenimo kryptį. 1972 m. vasarą menininkė kartu su 14 studentų, įgyvendindama projektą „Whiz Bang Quick City Nr. 2“, Vudstoke pastatė kokono formos tampriojo audinio buveinę, kurioje visi drauge gyveno savaitę. Šie erdviniai potyriai susiję ir su asmeniniais A. Kasubos išgyvenimais: Lietuvos okupacija, masiniu trėmimu į Sibirą, griovusiu saugius socialinius ryšius, holokaustu nacių užimtoje Lietuvoje ir galiausiai traukiantis į Vakarus trejus metus trukusiu blaškymusi po Europą, gyvenimu perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, naujo gyvenimo pradžia JAV.

Trečiasis projekto žiūrovams pristatomas eksponatas – Porcelianinis XIX a. rokoko stiliaus židinio laikrodis papuoštas Abiejų Tautų Respublikos herbu, kuriame atvaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyčiai ir Lenkijos Karalystės ereliai.

Šis be galo dailus ir spalvingas porcelianinis laikrodis pagamintas Meisseno karališkojoje porceliano manufaktūroje, įkurtoje 1710 m. Manufaktūra išgarsėjo dėl puikios porceliano dirbinių kokybės. Ant laikrodžio pagrindo išpieštas Meisseno karališkosios porceliano manufaktūros ženklas – mėlyni sukryžiuoti kardai. Visos porcelianinio laikrodžio dalys lipdytos ir tapytos rankomis. Tokio laikrodžio modelį XVIII a. sukūrė manufaktūros modeliuotojai Johannas Joachimas Kändleris ir Johannas Friedrichas Eberleinas.

Remiantis Meisseno manufaktūros gaminio modelio numeriu „452“, sukryžiuotų kardų ženklo modifikacija ir užrašu ant eksponuojamo laikrodžio mechanizmo, buvo padaryta išvada, kad šis laikrodis pagamintas Meisseno porceliano manufaktūroje 1850–1924 m.

Štai ir didžioji mįslė: kas užsakė pagaminti šį brangų daiktą, praėjus 100 metų nuo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo? Abiejų Tautų Respublika gyvavo 1569–1795 m. laikotarpiu. Kodėl laikrodis pagamintas su neegzistuojančios valstybės simboliu?

Manoma, kad šis laikrodis buvo pagamintas pagal specialų užsakymą kokiai nors svarbiai ar jubiliejinei Abiejų Tautų Respublikos datai įamžinti. Gal jis buvo pagamintas 1869 m. Liublino unijos 300 metų sukakčiai paminėti? (Pasirašius Lietuvos ir Lenkijos uniją buvo sudaryta Abiejų Tautų Respublika.) Taip pat tuo metu buvo praėję tik penkeri metai po 1863–1864 m. sukilimo, kurį žiauriai numalšino caro valdžia. Ši valdžia panaikino visus Lietuvos ir Lenkijos valstybės ženklus, simbolius, ir staiga kažkas išdrįsta užsakyti prabangų daiktą su buvusios valstybės simboliais – ereliais ir vyčiais. Taigi kas galėjo būti tas ar tie žmonės? Manoma, kad turtingi ir įtakingi asmenys, veikę emigracijoje, nes tuo metu akylai viską stebinti ir cenzūruojanti caro valdžia nebūtų toleravusi tokio išsišokimo nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Gal tie žmonės puoselėjo viltį atkurti anuometinę galingą ir didingą Abiejų Tautų Respublikos valstybę? O gal tik norėjo, kad buvusios Abiejų Tautų Respublikos didybė nenueitų užmarštin?