Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus paroda Rokiškyje – Jono Dovydėno fotografijos

2026 m. rugsėjo 18 – spalio 31 d.

2026 m. rugsėjo 18 d., penktadienį, 15 val. Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje atidaroma paroda „Antrasis žvilgsnis. Jono Dovydėno fotografijos iš ciklo „Afganistanas“. Kuratorė dr. Algė Andriulytė apie parodą rašo jos anotacijoje:

 

Jonas Dovydėnas Afganistaną pradėjo fiksuoti 1985 m., kai šalyje vyko partizanų karas su prokomunistine vyriausybe. Per daugiau kaip 20 metų Jonas Dovydėnas čia lankėsi dar 11 kartų ir kiekvienos kelionės metu fiksavo besikeičiantį vietos gyvenimą. „Antrasis žvilgsnis“ – tai sulėtintas vaizdų permąstymas nuolatinio karinio konflikto fone. Dėmesingas autoriaus žvilgsnis pagauna ne tik pirmąjį planą, bet kviečia įsižiūrėti į tai, kas vyksta už jo. Antrasis planas jo fotografijose toks pat svarbus kaip ir pirmasis. Tačiau dažniausiai jį pamatome, tik kai esame priversti sustoti ir įsigilinti į visas detales – kitaip tariant, pagauname iš antrojo žvilgsnio.

 

Parodoje fotografijos (sidabro atspaudai, 40×30,5), sukurtos 1985–2005 m., grupuojamos į keturias temas – vaikų, pramogų (buzkaši varžybos), kasdienybės ir kovotojų. Vaikų galime pamatyti kone kiekvienoje šių temų, tačiau labiausiai jie atsiskleidžia mokyklos aplinkoje. Susikaupę rimti mokinių veidai, ant stalų padėtos atverstos knygos bei užrašai primena Lietuvos pokario kaimo mokyklų vaizdą. Dovydėnas yra palyginęs: 

 

„Lietuva ir Afganistanas – dvi labai skirtingos šalys, tačiau jas sieja viena didžiausių XX amžiaus nelaimių: abi tapo sovietinių ambicijų aukomis; į abi buvo surengta masinė invazija; ir abi surengė nuožmų partizaninį pasipriešinimą“.

 

Susispaudę po kelis prie suolų ar pozuojantys portretams vaikai laukia, kol fotografavimo procesas baigsis. Vaikų fotografijose ypač svarbus antrasis planas, kuriame įtampa šiek tiek atslūgsta, o vaikų laikysena tampa kur kas natūralesnė. Galime matyti, kaip galiniame suole sėdinčios mergaitės veide šmėsteli švelnus liūdesys, pastebėti už draugo nugaros išnyrantį berniuko veidą ar linksmą galuvietės išdykėlio vypsnį. Vaikai dar labiau atsipalaiduoja būdami lauke, kur pramaišiui verda darbai ir žaidimai.

 

Kitoje fotografijų grupėje Dovydėnas savo fotoaparato objektyvą nukreipia į buzkaši (persų kalba reiškiantį ožio tempimą) jojimo sporto žiūrovus ir žaidėjus. Buzkaši – tai Afganistano nacionalinis sportas, kuriame raiteliai, rungtyniaudami dėl gyvūno skerdenos, stengiasi jį pagriebti ir nugabenti iki nustatyto taško. Žaidžiant reikia daug jėgų, ištvermės ir ypatingų jojimo įgūdžių. Dovydėnas fiksuoja tradiciniais drabužiais vilkinčius vyrus ir berniukus, stebinčius varžybas. Šis žaidimas sovietų okupacijos ir pirmojo Talibano režimo metais buvo ribojamas arba draudžiamas, tačiau šiandien jis pripažintas, vėl yra populiarus ir laikomas svarbia šalies kultūros dalimi. 

 

Trečiojoje grupėje vaizduojama kasdienybė – įprastinio (kiek tai įmanoma konfliktų kamuojamoje zonoje) gyvenimo vaizdai. Lauke vykstanti prekyba, maisto gamyba, tradicinės naan duonos kepimas  – viskas pinasi į kasdienybės fragmentus, kuriuose dažniau nei kur kitur galime išvysti šypsenų.  

 

Ketvirtoje grupėje užfiksuoti kovotojų vaizdai, kurie dar kartą grąžina mus prie apmąstymų apie karo baisumus ir beprasmybę, bet taip pat primena, kokia skaudi gali būti laisvės kaina. Jonas Dovydėnas yra sakęs: 

 

Mano tikslas buvo parodyti tai, kas teigiamo ir gero yra Afganistano visuomenėje. Meilė laisvei, atsidavimas klajokliškam gyvenimo būdui, taikaus kaimo gyvenimo teigiamieji aspektai, pažįstamos žmogiškosios išraiškos mano afganistaniečių portretuose – tai yra mano tema. Aš nesu abejingas Afganistano visuomenės problemoms, tačiau jas palieku kitiems, kad jie jas teisingai pavaizduotų, jei tai iš viso įmanoma.

 

Šiandien Afganistaną valdantis Talibanas giliai jį izoliuoja politiškai, smarkiai riboja moterų teises, todėl šalis išgyvena gilią ekonominę ir humanitarinę krizę.