Laukiame Šv. Velykų

Kanutas Ruseckas. Lietuvaitė su verbomis

Paskutinį sekmadienį prieš Velykas krikščionys švenčia Verbų sekmadienį, kurio metu yra prisimenamas Jėzaus Kristaus įžengimas į Jeruzalę prieš kančią ir nukryžiavimą. Neatsiejama šios šventės dalis yra verbų šventinimas. Tikinčiųjų rankose laikomos verbos, sudarytos iš kadagio ir blindžių šakelių, primena palmių šakas, kuriomis mojuodami žmonės pasitiko į Jeruzalę įžengusį Jėzų Kristų. Tuo pat metu, amžinai žaliuojantis kadagys ir anksčiausiai pavasarį išsprogstančios blindės („kačiukai“) simbolizuoja gyvybę, pavasarį atbundančią gamtą. Buvo tikima, kad Verbų sekmadienį pašventintos verbos padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, saugo namus, gyvulius ir pasėlius.

 

Šiandien puikiai žinomos yra tik Vilniaus kraštui būdingos verbos, surištos iš sausų augalų. Jų tradicija plačiau paplito XX a., tačiau ištakos siekia XIX a. Nedidelės verbos iš sausų melsvų augalų, kurias kartu su kadagio ir blindės šakelėmis laiko 1847 m. Kanuto Rusecko nutapyto paveikslo „Lietuvaitė su verbomis“ herojė yra vienas ankstyviausių ikonografinių šios tradicijos liudijimų.

 

K. Ruseckas sukūrė visą seriją darbų, vaizduojančių Vilniaus krašto religines šventes ir tradicijas. Negalėjo neįamžinti jis ir Verbų sekmadienio šventės. Tuo labiau, kad visai šalia dailininko dirbtuvės Römerių name buvo augustijonų Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčia (Savičiaus g.), kurios šventoriuje šventės dieną šurmuliuodavo spalvinga maldininkų ir verbų pardavėjų minia.

 

Dailininkas iš natūros nupiešė keletą piešinių, kuriuose užfiksavo prie atdarų Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios durų sėdinčias ir stovinčias verbų pardavėjas, šventovės viduje besimeldžiančius žmones. Vienas iš tokių piešinių yra saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Aliejiniais dažais tapytam paveikslui K. Ruseckas pasirinko vienos figūros kompoziciją. Toks sprendimas leido dailininkui ne tik įamžinti Verbų sekmadienio šventės tradiciją, bet ir atskleisti gražiausius paprastų Vilniaus krašto žmonių bruožus – orumą, santūrumą vidinį susitelkimą. Boleslovas Podčašinskis susižavėjęs šiuo kūriniu rašė: „Mergaitės jauno veidelio kuklumas ir žavesys džiugina kiekvieną, o jos veido bruožuose ir visoje figūroje ryškus tikras lietuviškas charakteris, kurį tapytojas stebėtinai tiksliai sugebėjo pagauti ir perteikti“.

Paskatintas didžiulio „Lietuvaitės su verbomis“ pasisekimo, K. Ruseckas nutapė ne vieną paveikslo repliką. Šią kompoziciją dailininkas tiražavo ir grafikos technika. Pradžioje bandė ją litografuoti pats, tačiau nelabai sėkmingai. 1848 m. labai kokybiškai K. Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“ buvo litografuota Maksimiliano Fajanso litografijos dirbtuvėje Varšuvoje .

 

 

Parengė Dalia Tarandaitė