Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kūriniai Gabrieliaus Stanulio ir Juzefos Katiliūtės kūrybos parodoje Kalvarijose

2026 m. gegužės 11 – rugpjūčio 28 d.

Gabrielius Stanulis (1915–1999) gimė Kalvarijoje, Marijampolės valsčiuje. Baigęs pradinę mokyklą ir gimnaziją Kalvarijoje, 1931 m. G. Stanulis buvo išsiųstas į San Benigno Canavese pramoninę mokyklą netoli Turino, Italijoje. Vėliau jį perkėlė į Industrinės technikos mokyklą (Scuola technical industriale), kuriai vadovavo vienuoliai saleziečiai. 

 

1937 m. grįžęs į Lietuvą, G. Stanulis dirbo chemijos bendrovėje, tyrinėjo rūgštis. Bet 1939 m., prasidėjus sovietų okupacijai, buvo priverstas išvykti į Vilnių, kur įstojo į Dailės akademiją studijuoti skulptūros. Buvo įsitraukęs į rezistencijos judėjimą. Susipažino su Juzefa Katiliūte, vėliau greitai susituokė, kad išvengtų tremties. Tačiau vis tiek buvo suimtas ir išsiųstas į priverstinių darbų stovyklą. Nuo čia prasidėjo sudėtingos kelionės per Lenkiją į Vieną, vėliau į Diuseldorfą, Šveicariją. Nuo tada G. Stanulis į Lietuvą niekada nebegrįžo. Abu su žmona ilgai laukė, kol jiems bus suteikta Šveicarijos pilietybė, G. Stanulis, turėjęs politinio pabėgėlio statusą, ją gavo šešeriais metais anksčiau nei J. Katiliūtė. Vis dėlto šeima, neišlaikiusi sunkumų, išsiskyrė, tačiau abu visą gyvenimą išsaugojo artimą dvasinį ryšį.

 

G. Stanuliui vėlesnis likimas klostėsi palankiai: 1956 m. surengė pirmąją asmeninę parodą, buvo pakviestas dėstyti skulptūros į Ženevos meno mokyklą. Netrukus jam buvo patikėta reorganizuoti mokyklą į universitetinį lygmenį, prijungiant ją prie valstybinio Ženevos universiteto. Kad galėtų pragyventi, dar dirbo staliumi, kūrė dekoracijas ir mozaikas privačiuose namuose.

 

Tapyba ir skulptūra iš pradžių ėjo lygia greta, tik vėliau dailininkas visą energiją ėmė skirti tapybai. Yra surengęs 29 personalines parodas Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Profesoriaus darbai iki šiol puošia Ženevos miestą. G. Stanulis savo paveikslus padovanojo Lietuvai, dabar jie saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

 

Daugiau informacijos: https://kalvarijosvb.lt/is-kalvarijos-i-meno-pasauli-kvieciame-atrasti-gabrieliaus-staniulio-kuryba-kalvarijos-savivaldybes-viesojoje-bibliotekoje/

 

 

Juzefa Katiliūtė (1916–2009) gimė Igliaukoje, Marijampolės apskrityje, inteligentų šviesuolių šeimoje. Vaikystėje Juzė – šiuo vardu ji dažnai prisistatydavo ir taip ją vadino artimieji – buvo tylus, bet mėgęs piešti vaikas. Paskatinta brolio, įstojo mokytis į Kauno meno mokyklą. Po jos iškart buvo priimta į Vilniaus dailės akademiją, kurioje susipažino su būsimu vyru, tuomečiu skulptūros studentu Gabrieliumi Stanuliu.

 

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. šeima pasitraukė iš Lietuvos kol galiausiai įsikūrė Šveicarijoje. Čia J. Katiliūtė baigė Ženevos dailės mokyklą. Didelis noras dalyvauti parodose atvedė J. Katiliūtę į Šveicarijos dailininkų moterų sąjungą: 1959 m. ji tapo šios organizacijos nare.

 

J. Katiliūtė tapė aliejumi, akrilu, tušu, kūrė spalvotas šilkografijas. Ankstyvojoje kūryboje vyravo realistinės figūrinės kompozicijos, vėlesniuose darbuose – abstrahuoti peizažo motyvai, raiškiomis formomis ir ryškių spalvų deriniais perteikti pirmapradžiai gamtos reiškiniai bei žmogaus išgyvenimai. Sakoma, jog jos „įelektrintų“ spalvų kūriniuose jautriai įsiklausoma į gamtos ir sielos virpesius. Kritikų įvertinta už originalumą ir spalvingumą, dailininkė dažnai apibūdinama kaip dangaus ir žemės, aušrų ir prieblandų, matomo ir nematomo, apčiuopiamo ir neapčiuopiamo pasaulio kūrėja.

 

Atkūrus Nepriklausomybę, J. Katiliūtės paveikslai pradėjo pasiekti Lietuvą per draugus, gimines ir meno institucijų darbuotojus. Pati dailininkė arti 30 brandžiausių savo kūrybos darbų padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir kitą tiek savo gimtajam kraštui – Marijampolės kultūros centrui.

 

Daugiau informacijos: https://kalvarijosvb.lt/toli-nuo-gimtines-arti-sirdies-kvieciame-atrasti-juzefos-katiliutes-kuryba/