Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomi Velykės turtai
Artėjant šv. Velykoms, vis dažniau ieškoma įkvėpimo margučių raštams ir marginimo būdams. Jo netrūksta Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Liaudies meno skyriuje, kur saugomi 3305 margučiai – spalvingas, trapus ir gyvas lietuviškų tradicijų archyvas. Apie šią įspūdingą kolekciją, jos ištakas ir iki šiol gyvuojančias marginimo tradicijas pasakoja dailėtyrininkė, LNDM Liaudies meno skyriaus margučių rinkinio vyresnioji tyrėja-kuratorė Daiva Beliūnienė.
Didžioji dalis rinkinio margučių saugomi kadaise Lietuvos „Dailės“ kombinato pagamintose dėžėse – kiekvienas jų įkurdintas savame skyrelyje. Greta lentynų, nukrautų įvairaus amžiaus kiaušiniais, yra kartoteka su autorių pavardėmis, čia kiekvienas margutis turi savo kortelę, kurioje užrašyti svarbiausi eksponato duomenys.
Daugiau nei šimto metų sulaukę pirmieji rinkinio margučiai
„Pirmieji rinkinio margučiai siekia dar XX a. pirmą dešimtmetį, kai Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius, vertindamas margučius kaip mokslo ir meno objektą bei siekdamas išsaugoti šią tradiciją, paskelbė kvietimą juos rinkti ir „siųsti Lietuvių Mokslo Draugijos muziejun Vilniun“. Tai buvo ir pirmųjų lietuviškų parodų metas – amžiaus pradžia, kai ypač rūpėjo tai, kas savita ir lietuviška. Iš pradžių margučius saugojo pati draugija. Nors buvo surinkta nemažai, laikui bėgant dalis jų sunyko dėl netinkamų saugojimo sąlygų. 1947 m. išlikusi kolekcijos dalis buvo perduota į Lietuvos dailės muziejų (dabar – LNDM), o kita – į Lietuvos nacionalinį muziejų“, – pasakoja D. Beliūnienė. Anot jos, seniausias LNDM rinkinyje esantis margutis datuotas 1910 m.
Ankstyvieji margintojai kiaušinių turinio neišvalydavo, dėl to atidarius saugyklų dėžes pasklinda aitrus kvapas. Patys eksponatai itin trapūs, iki šiol ieškoma tinkamo restauravimo būdo, leidžiančio juos išvalyti nepažeidžiant rašto. Todėl net ir daugiau nei šimtmetį saugomi margučiai gali suskilti tiesiog stovėdami. Pasak rinkinio kuratorės, dėl šios priežasties šiandien į rinkinį priimami tik margučiai, kurių vidus išvalytas.
Kaip pasakoja D. Beliūnienė, kryptingai formuoti margučių rinkinį LNDM pradėta 1964 m.: „Buvusios muziejininkės Aldonos Stravinskienės iniciatyva imta nuosekliai kaupti šią kolekciją. Artėjant Velykoms ji rengdavo pavasarines išvykas: vykdavo į kaimus, kuriuose buvo gyva kiaušinių marginimo tradicija ir rinkdavo įdomiausius, gražiausius margučius tiesiai iš jų autorių. Tokiu būdu XX a. antroje pusėje sukaupta didžioji margučių rinkinio dalis. Margučiai atvežti iš Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Kelmės, Prienų, Jurbarko, Varėnos, Mažeikių, Tauragės, Šakių, Šiaulių, Kauno rajonų. Vėliau dalis kūrėjų iš kaimų persikėlė į Vilnių, Kauną, todėl savo darbus jau patys atnešdavo į muziejų. Rinkinys aktyviai pildomas ir šiandien – daugėja ir XXI a. margučių. Tradicija išlieka gyvybinga, pastaruoju metu ji netgi suklestėjo, tad rinkinyje daug ir šių laikų autorių kūrinių.“
Paklausta apie ankstyvųjų rinkinio margučių ir šiandieninių skirtumus, D. Beliūnienė pabrėžia, kad šiuolaikiniai pavyzdžiai gerokai puošnesni. „Šiuolaikiniai margučiai labai kruopščiai išdirbti, bet kartu ir itin dekoratyvūs – anksčiau tokių nebūdavo. Pirminė jų paskirtis buvo maginė: sustiprinti žemės gyvybingumą, pažadinti pasėlius, apsaugoti į pievas išgenamus gyvulius nuo ligų. O dabar jie skirti grožėtis, tokius net daužyti ar ridinėti gaila. Senuosiuose margučiuose buvo nedaug ornamentų – dažniausiai vienas motyvas: saulutės, augalėliai, kryželiai ar vingeliai. Šiuolaikiniai, priešingai, neretai būna gausiai dekoruoti, nepaliekant raštais neuždengto fono – raštų gausa kartais primena kilimus.“
Margučiais „išsukti“ gyvybę ir pažadinti pavasarį
Dar vienas senųjų ir šiuolaikinių margučių skirtumas – spalvų įvairovė. Kaip pažymi D. Beliūnienė, archajiškoje tradicijoje dominavo juoda ir raudona spalvos. „Viena seniausių margučių spalvų yra raudona, išgaunama svogūnų lukštais, atsižvelgiant į jų kiekį, gali būti labai sodri. Juoda taip pat buvo natūrali – juodalksnių ar alksnių žieves užmerkdavo, pridėdavo surūdijusių gelžgalių, įpildavo kopūstų ar burokėlių rasalo, užpildavo vandens ir palikdavo šiltoje vietoje kelioms savaitėms rūgti. Juoda laikoma žemės spalva, iš kurios viskas kyla, auga gyvybė. Raudona – gyvybės ir kraujo spalva, o kraujas reiškia gyvenimą. Tai labai stiprios, tradicinės, maginę prasmę turinčios margučių spalvos“, – pasakoja margučių rinkinio kuratorė.
Archajinių raštų pavyzdžiais D. Beliūnienė laiko Anastazijos Staniulytės-Liaudanskienės (1896–1987) margučius. Marginti ji išmoko iš savo tėvo Simo Staniulio, kurio margučių dar iki pirmojo pasaulinio karo Kauno miesto muziejui įgijo archeologas Tadas Daugirdas (1852–1919). Rodydama A. Staniulytės-Liaudanskienės margučius, D. Beliūnienė atkreipia dėmesį, kad „anksčiau itin svarbu buvo raštais sužadinti gyvybingumą. Tikėta, kad tai gali padaryti judantys, dinamiški ženklai – iš centro besisukantys raštai: saulutės, žvaigždutės, ragai, sūkurėliai, žalčiukai. Toks judėjimas simboliškai pažadina žemę, gyvybę, pavasarį. Senovėje šie motyvai buvo ne tik dekoratyvūs – jie turėjo gilią prasmę.“
Kaip pasakoja rinkinio saugotoja, A. Staniulytė-Liaudanskienė savo technikos skutinėjimu nevadino – sakydavo „išsukanti raštus“. Greta pagrindinių simbolių, jos margučiuose derinami smulkūs geometriniai ar augaliniai motyvai, tačiau svarbiausias visada išlikdavo pagrindinis, maginę galią turintis ženklas.
Patentuotos naujos marginimo technikos ir tradicinės kompozicijos
Pasak margučių rinkinio saugotojos, kolekcijoje vyrauja vašku marginti ir skutinėti margučiai – tradicinės, lietuviškam paveldui būdingos technikos. Vis dėlto esama ir naujesnių interpretacijų, pavyzdžiui, faktūrinių vaško raštų. Šie išsiskiria tuo, kad vaškas ne tik naudojamas raštui išgauti, bet ir paliekamas ant paviršiaus kaip dekoratyvus reljefas. Tokios technikos išpopuliarėjo vėlesniais laikais – maždaug XX a. pabaigoje, kai kūrėjai pradėjo ieškoti naujų išraiškos formų. Tačiau ir šiuose eksperimentuose dažniausiai išlaikomas tradicinis komponavimas.
Vieni naujausių rinkinio eksponatų – kruopštumu stebinantys Irenos Jauniškienės ažūriniai, kiauraraščiai margučiai. Kai kurie jų net siuvinėti, su viduje įkomponuotais miniatiūriniais šiaudiniais sodais. Nors kuriami pasitelkiant inovatyvias technikas, juose išlieka tradicinių ženklų, pavyzdžiui, simbolinis gyvybės medis. Šis ornamentas, būdingas skrynioms, čia perkeltas ant margučio šonų, kurie atskirti išilginiu, tarsi nenutrūkstamu raštu, išlaikant margučiams įprastą kompoziciją. Ieškodama naujų išraiškos būdų ir net patentavusi savo techniką, I. Jauniškienė kūryboje bando jungti naujumą su tradicija ir derinti skirtingas liaudies meno formas.
Pasak rinkinio saugotojos, kolekcijoje saugomi apie 260 autorių sukurti margučiai. Tarp jų yra Marcelijus Martinaitis (1936–2013) – po jo mirties LNDM perduota net 260 poeto skutinėtų margučių. „Jis tik skutinėdavo. Raštų niekada iš niekur nerinkdavo – juos tiesiog kurdavo. Pasiimdavo kiaušinį į rankas ir pajausdavo, ką nori ant jo piešti“, – pasakoja D. Beliūnienė. Žymaus poeto skutinėtus margučius galima pamatyti ir 2014 m. išleistame LNDM kataloge „Marcelijaus Martinaičio margučiai“.
Rinkinyje esama ne tik lietuviškų, bet ir margučių iš Lenkijos Respublikos Seinų ir Punsko krašto lietuviškų kaimų bei ukrainietiškų margučių. Slavų įtakoje vašku išrašytų margučių savitumas yra geometriniai raštai ir ilgos linijos, nes čia naudojamas vamzdelis, leidžiantis piešti ilgas linijas. Lietuviškoje tradicijoje dažniau naudota adatėlė, todėl raštai smulkesni, kuriami trumpais potėpiais. Iš Ivano Frankivsko srities atkeliavę ukrainietiški margučiai išsiskiria technikų įvairove ir smulkiais, mezginius primenančiais geometriniais raštais. Kaip aiškina D. Beliūnienė, Ukrainos regionai pasižymi itin skirtingomis technikomis, o Lietuvoje šių skirtumų mažai. Aukštaitijoje margučiai dažniausiai būdavo dažomi, bet nemarginami raštais. Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos. Jie margina vašku, skutinėja retai. Suvalkijos margučiai spalvingiausi, spalvos šviesesnės, vyrauja violetinė, raudona. Jų puošyba įvairesnė. Skutinėjimo technika labiau paplitusi Dzūkijoje, Pietų Lietuvoje, dzūkai labiau mėgsta pilkesnes spalvas. Įdomu, kad margučius dažniausiai skutinėdavo vyrai.
Nors figūrinių scenų vaizdavimas ant margučių nėra tradicinis ir susiformavo vėliau, veikiamas vaizdinės dailės, bet yra savaip įdomus. Dėmesio verti rinkinyje saugomi Onos Katauskienės (1916–2013) ir Antaninos Gustienės (1904–1973) margučiai. Jos ant kiaušinių lukštų išraižė ištisus pasakojimus apie gamtos ir žmonių gyvenimo kasdienybę ir džiaugsmus, perteikiamus naivia raiška, įvairove ir spalvingumu. Kai kuriuos O. Katauskienės margučius puošia krikščioniškieji Velykų simboliai.
LNDM margučių rinkinyje atsiskleidžia ne tik skirtingos marginimo technikos ir regionų tradicijos, bet ir Velykų reikšmė – gyvybės atsinaujinimas ir ryšys su savo šaknimis. Ši tradicija gyva iki šiol – kiekvieną pavasarį margučiai žmonių rankose vėl pražysta naujais raštais, kaip ir tada, kai Lietuvių mokslo draugija, siekdama išsaugoti šį paprotį, ėmė juos rinkti.
