Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) – vienas didžiausių šalies meno muziejų, vienijantis vienuolika Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Juodkrantėje veikiančių padalinių

Ši paroda pirmą kartą taip visapusiškai pristato seserų Irenos ir Joannos Karpińskų meninį palikimą. Vilnius jų gyvenime atliko ypač svarbų vaidmenį: Irena ir Joanna (pirmoji nuo 1928 m., antroji nuo 1929 m.) studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, jo aplinkoje subrendo abiejų meninės pažiūros, požiūris į dailę, asmeninis stilius. Vilniaus jos nepamiršo visą gyvenimą, dalijosi prisiminimais ir apie miestą, ir apie jame sutiktus žmones.

Paroda gimė iš noro ir poreikio atitaisyti atribucijos klaidas, siekiant grąžinti tikrąją autorystę dviem Joannos Karpińskos kūriniams: spalvotam medžio raižiniui „Prie staliuko po skėčiu“ (1934), kuris ilgą laiką buvo žinomas ir pristatomas kaip Joannos bendraamžės ir kolegės Hannos Milewskos kūrinys, ir tapybos kompozicijai „Šventė miesto sode“ (1934) iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinio, kuris laikytas ne Joannos, bet Irenos Karpińskos darbu.

Bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos muziejumi, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, dailininkių giminėmis iš Jagodzińskių šeimos ir Sedlcių krašto muziejumi Lenkijoje, sutelktas seserų kūrybos ir biografinių dokumentų rinkinys, pristatantis menininkių duetą. Muziejuje eksponuojama daugiau nei 150 seserų Karpińskų kūrinių, simboliškai sugrąžinančių meninį palikimą į jaunystės miestą.

Paroda leidžia ne tik pažinti Irenos ir Joannos meninį palikimą, bet ir pagilina mūsų turimas žinias apie SBU Dailės fakulteto programą, šios mokyklos studentų ir absolventų meninius siekius ir jų praktinio įgyvendinimo kelius bei būdus. Be abejo, tai labai svarbus puslapis ir Vilniaus moterų dailininkių istorijoje. Paroda praplečia šį naujai rašomą kultūros istorijos puslapį mažai girdėtais arba visai negirdėtais vardais, faktais ir kūriniais, o iš anksčiau žinomiems suteikia naują kontekstą ir kartu papildomą prasmę.

Nuoširdžiai dėkojame p. Iwonai Jagodzińskai, dėl kurios pastangų galime parodyti visą prieškarinę seserų Karpińskų kūrybos kolekciją, taip pat Agnieszkos ir Bartoszo Jagodzińskių bei Jaceko Dehnelio šeimoms už rūpestingai saugomą meninį palikimą ir malonų bendradarbiavimą. Esame dėkingi už dosnią šeimos donaciją – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniams padovanotus du Irenos Karpińskos grafikos kūrinius.

Parodos „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“ atidarymas įvyks Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje  š. m. spalio 29 d., ketvirtadienį, 18 val.

Parodą lydės pokalbis-diskusija su menininkių Karpińskų antros eilės anūku, naujosios lenkų literatūros atstovu, poetu, rašytoju, vertėju ir tapytoju Jacek Dehnel bei jo debiutinio romano „Lala“ vertėja ir pokalbio moderatore Birute Jonuškaite. Į susitikimą kviečiame spalio 30 d. 17 val.

Kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Ilona Mažeikienė

Architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė

Dizainerė Dominyka Gurskaitė

Restauratoriai: Paulius Zovė, Lina Jurnienė

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, Lenkų institutas

Parodos informaciniai partneriai: LRT, JCDecaux, Lenkų instututas

Parodos partneriai: Jagodzińskių šeima, Regioninis Mieczysławo Asłanowicziaus muziejus Sedlcėse, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE, Centrinis valstybės archyvas.

Po karų, revoliucijų ir žlugusių imperijų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei (1918–1940) labai trūko modernių specialistų. Valstybės stipendijos skatino jaunus žmones studijuoti Vakarų Europoje, tačiau avangardiškiausią to meto dizaino mokyklą – Bauhausą – pasirinko tik vienas stipendininkas iš Lietuvos. Vlado Švipo studijos ir profesinio kelio paieškos leidžia atidžiau pažvelgti į naujo tipo architekto modernisto tapsmą ir jo vaidmenį kuriant modernią valstybę. 

1924–1926 m. Švipas studijavo Bauhause Vasilijaus Kandinskio monumentaliosios tapybos (Wandmalerei) dirbtuvėje, o 1928 m. atliko praktiką Bauhauso architektūros biure. Grižęs, tarpukario Kaune jis plėtojo racionalaus planavimo idėjas valstybės tarnyboje ir teoriniuose darbuose. Antrojo pasaulinio karo metais jam teko laviruoti tarp sovietų ir nacių okupacinių režimų. Karo pabaigoje pasitraukęs į Vakarus Švipas 1945–1949 m. toliau vystė architektūrines idėjas DP stovykloje Vokietijoje. Vėliau, padedamas buvusio Bauhauso direktoriaus Walterio Gropiaus, emigravo į JAV ir Niujorke pradėjo naują gyvenimo etapą.

Švipo palikimas leidžia į architekto profesiją pažvelgti plačiau – ne tik į individualią meninę kūrybą, bet pirmiausia į modernaus valstybės tarnautojo ir techninio eksperto darbą. Jo biografija kelia klausimus apie architekto modernisto troškimą racionaliai „sutvarkyti kraštovaizdį, vaidmenį politikoje, priverstinę migraciją ir profesinius ryšius diasporoje istorinių lūžių ir politinių režimų sąlygomis.

Parodą rengia Kultūros projektų asociacija DOCUMENTUM

Kuratorė dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas)

Projekto vadovė Lina Pranaitytė

Architektė ir dizainerė Vika Pranaitytė (O-D-A . architecture studio)

Fotografas ir tyrėjas Lukas Mykolaitis

Maketų autorė Urtė Šimkutė

Vaizdų redagavimas Aust.studio

Parodos partneris LNDM Nacionalinė dailės galerija

Parodos koordinatorius Giedrius Gulbinas (NDG)

Projekto partneris Leidykla LAPAS

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodai kūrinius ir dokumentus skolino:  Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno apskrities Ąžuolyno viešoji biblioteka, Leidykla „Vaga“, Alfonsas Švipas, Bernd Freese, Galerie Berinson Berlin

Leonas Strioga (1930–2022) – vienas ryškiausių Lietuvos skulptorių. Per daugiau kaip septynis dešimtmečius trukusį kūrybos kelią jis dirbo su įvairiomis medžiagomis – akmeniu, marmuru, granitu, gipsu, metalu, moliu, medžiu ir kitomis. Kūrinio medžiaga menininkui buvo ne tik techninis pasirinkimas – ji veikė formą, faktūrą ir patį skulptūros charakterį.

Ypač atpažįstamos vėlyvosios Striogos medžio skulptūros. Jos kurtos savita kapotine technika – kirvuku paviršiuje paliekant ritmiškus įrankio pėdsakus. Kaip pats Strioga yra sakęs, „kapojant kirviu darbas tampa faktūrinis, tarytum gyvas“. Šias skulptūras intuityviai norisi paliesti ir paglostyti.

Paroda kviečia daryti tai, kas įprastai muziejuose neleidžiama – Striogos kūrinius pažinti ne tik akimis, bet ir rankomis. Lytėdami originalius meno kūrinius galime juos patirti geriau: sekti formos bangavimus ir lūžius, pajusti paviršiaus faktūrą, medžiagos savybes, įrankių ar menininko rankų paliktus pėdsakus.

Eksponuojami kūriniai iš privačios Ramučio Petniūno kolekcijos atspindi įvairius autoriaus kūrybos laikotarpius. Todėl tiesiogine prasme galėsite prisiliesti prie skulptoriaus savito meninio kelio paieškų: nuo puikiai įvaldyto realizmo, aptakių ekspresionistinių ar griežtų kubistinių formų ankstyvuosiuose darbuose iki minimalistinių medžio skulptūrų ir abstrakcijos, įkūnytos lakoniškuose ir monumentaliuose metalo kūriniuose. Įvairių dydžių ir formų skulptūros atskleidžia menininko kūrybos įvairovę, suteikia galimybę patirti skirtingose medžiagose išsaugotą menininko rankos judesį.

Paroda parengta bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Tai viena iš nedaugelio meno parodų Lietuvoje, kurioje originalius meno kūrinius patirti kviečiami ir regėjimo negalią turintys žmonės.

Parodai eksponatus skolino skulptoriaus sūnus Aidas Strioga.

Parodos idėjos autorius Ramutis Petniūnas

Architektė Sigita Simona Paplauskaitė

Grafikos dizaineris Juozapas Švelnys

Koordinatoriai: Audrius Jerašius, Daiva Tonkūnienė

Edukatorės: Ona Kvašytė, Eva Rodz

Tekstų autoriai: Justina Augustytė, Ramutis Petniūnas, Daiva Tonkūnienė

Organizatoriai: LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus, galerija „Meshka Tech“

Partneris Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Rėmėjai: UAB „Demus Asset Management“, UAB „Cosmica servisas“, MB „Yzi sprendimai“

Apimanti medžiagišką ir metafizinę dimensijas, alchemija suklestėjo Viduramžiais ir Renesanso epochoje, rado savo vietą dvaruose ir rūmuose, ja domėjosi karaliai, kunigaikščiai ir didikai. Alchemikai eksperimentavo su metalais, bandė juos versti į sidabrą ar auksą, gamino vaistus, o sukauptas žinias perteikdavo mįslinguose traktatuose, alegorinėse poemose ar receptuose. XX a. Carlo Jungo psichoanalitinės ir Mircea Eliade antropologinės, religijotyrinės įžvalgos praplėtė alchemijos sampratą ir susiejo ją su dvasinės transformacijos ir ritualinio gamtos pažinimo metaforomis.

Paroda „Siera, druska ir gyvsidabris“ formuojama pasitelkiant alcheminio mąstymo principus – pasaulio suvokimo būdą, kai materijos virsmas, dvasios virsmas ir pažinimas yra tarpusavyje susiję. Parodoje pristatomos šiuolaikinio meno praktikos, kuriose forma ir medžiaginis kūrinio dėmuo itin ryškūs. Per vandenį, mineralinius pigmentus, siūlus, duonos raugą, metalus ir druską

meno kūriniai tyrinėja šiandienio žmogaus santykį su gamta, laiku, dvasingumu, įkūnytumu ir transformacija.

Per pastaruosius metus vykusiuose pokalbiuose su parodos autorėmis kilę klausimai vis grąžindavo prie santykio su savimi ir pasauliu. Kaip kurti ryšį su gamta, žeme ir požeminiais sluoksniais? Kaip geopolitiniai, ekonominiai ir socialiniai procesai keičia šį ryšį? Mūsų pačių savivoką? Kaip silpninti socialinių tinklų ir algoritmų formuojamų informacinių burbulų brėžiamas savęs ir kito ribas? Ar rankų darbas, įkūnytos praktikos ir materijos virsmai gali įžiebti vidines transformacijas?

„Siera, druska ir gyvsidabris“ atskleidžia alcheminę tria prima sampratą: siera siejama su siela ir aktyvumu, druska – su kūnu ir pastovumu, o gyvsidabris – su dvasia ir judrumu. Buvo tikima, kad šie trys materijos principai unikaliu santykiu pasireiškia gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Parodoje kritinis alchemijos potencialas pasirodo permąstant šių reiškinių skirtis  – materijos ir dvasios, manęs ir kito, žmogaus ir gamtos, racionalaus ir iracionalaus, mokslo ir vaizduotės. Parodos erdvėje it milžiniškoje kolboje meno kūriniai mezga ryšius, veikia vienas kitą ir vilioja metamorfozės pažadu.

Menininkės: Vaiva Grainytė, Urtė Janus, Morta Jonynaitė, Kamilė Krasauskaitė, Simona Rukuižaitė, Beatričė Mockevičiūtė

Kuratorė Viltė Visockaitė

Architektė Viktorija Rybakova

Grafikos dizainerė Gedvilė Tamošiūnaitė

Vertėja Eglė Murauskaitė

Koordinatorius Nojus Kiznis

Koordinuojantis architektas Aleksandras Kavaliauskas

Organizatorius LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus

Informaciniai partneriai: „JCDecaux“, „Delfi“

Partneriai: Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC), Lietuvos ezoterizmo studijų grupė

Majami Bičas kartu su visa Floridos pakrante ėmė sparčiai keistis XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu su socialine kaita vyko ir reikšmingi lūžiai amerikietiškoje fotografijoje, ištrūkstant iš iki tol dominavusių humanistinio dokumentalizmo temų ir estetikos. Šiuos pokyčius liudija iš Majami Bičo kilusio fotografo Andy Sweeto (1953–1982) kūryba, atskleidžianti už įdegusių kūnų „pasaulio saulės ir džiaugsmo sostinėje“ slypinčias temas.

7-ajame dešimtmetyje amerikiečių fotografijoje išryškėjo nauja – socialinio peizažo (angl. social landscape) – kryptis. Pradėti stebėti ir reflektuoti įprasti kasdienybės reiškiniai, akcentuota individualaus ir subjektyvaus požiūrio (o ne bendražmogiškų vertybių kaip iki tol) raiška dokumentinėje fotografijoje. Kasdienybės temas per aplinkos (saulėtos jūros pakrantės, kur, regis, visada tvyro gera nuotaika ir gyvastingumas) ir stebimų subjektų (vyresnio amžiaus Majami Bičo gyventojų) priešpriešą nagrinėja ir A. Sweetas. Rodos, daugumos menininko darbų herojai kaip ir mes kaunasi jau iš anksto pralaimėtoje kovoje, siekdami sustabdyti (ar bent jau sulėtinti) bėgantį laiką, maskuodami senėjimo ženklus arba, priešingai, stengdamiesi (nors ir apgaulingai) įgauti prieš jį pranašumą su pasimėgavimu užsidegdami cigaretę. 1977–1982 m. kartu su draugu ir kolega Gary Monroe (g. 1951) kurtoje serijoje „Majami Bičo fotografinis projektas“ (angl. The Miami Beach Photographic Project) A. Sweetas savo aplinką interpretuoja neatsiribodamas nuo fiksuojamų herojų ir per jų kasdienybę primindamas apie tokius visa apimančius jausmus kaip siekį priklausyti bendruomenei ar būti reikalingam.

Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.

A. Sweeto darbuose galima matyti ir gilesnius socialinės kaitos aspektus. Nuo 4-ojo dešimtmečio, kada Majami Bičo gyventojai, tarp jų – žydai, buvo diskriminuojami rasiniu ar religiniu pagrindu, iki A. Sweeto serijos kūrimo pradžios 8-ajame dešimtmetyje, kai didžiąją miesto populiaciją sudarė žydų kilmės gyventojai, miestas sparčiai keitėsi. Tai atsiskleidžia ir eksponuojamose fotografijose. Dėl nuostabaus oro ir gerėjančių sąlygų čia persikėlė daugelis Holokaustą išgyvenusių žydų iš rytinės Europos srities, dalis jų – iš Lietuvos. Tad nenuostabu, jog A. Sweeto užfiksuotuose vaizduose matomos į amerikietišką kasdienybę persismelkusios žydiškos tradicijos – taip perteikiamas ne tik besikeičiančio miesto vaizdas, bet ir dviejų skirtingų kultūrų simbiozė. Vadinamajame Amerikos štetle (Shtetl) – Rytų Europos žydų miestelyje – matomi ir modernizmo architektūros paveldo objektai. Fotografijų serijos kūrimo laikotarpiu art deco stiliaus namus norėta nugriauti ir pastatyti naujus pastatus, siekiant Majami Bičą padaryti šiuolaikiškesnį.

Viena pagrindinių šį kultūrinį paveldą išsaugojusių ir restauravusių grupių buvo naujai Floridos pakrantėje besiformuojanti LGBTQ+¹ bendruomenė. 8-ajame dešimtmetyje aktyviai pradėję kraustytis į Majami Bičą, jos atstovai perpirko suniokotą art deco paveldą ir sutvarkę atidarė viešbučių, barų ir kitų įstaigų, kurios stipriai prisidėjo prie miesto ekonomikos augimo. A. Sweeto fotografijos perteikia vienus pirmųjų Majami Biče vykusių renginių, skirtų LGBTQ+ žmonėms. Fiksuodamas drag shows (jie, manoma, ir prasidėjo Majami Biče), jis pabrėžė svarų bendruomenės indėlį į visokeriopą miesto augimą ir populiarėjimą.  

1982 m. tragiškai mirusio autoriaus kūryba – odė jo mylimam miestui ir žmonėms. Išryškindamas priešpriešas menininkas kelia vyraujančiam sociumui ir atskiroms bendruomenėms iškylančius klausimus, susijusius su mūsų skirtingomis pasaulėžiūromis, nerimu, o gal net ir baime. Fotografijose regimi ramybę šioje niekada nesibaigiančioje vasaroje radę asmenys leidžia tikėti, jog, nepaisant amžiaus, tautybės, saviidentifikacijos, politinių pažiūrų, sukauptos patirties ir traumų, tam tikroje laiko ir vietos ašies atkarpoje galima tiesiog nepaisyti visų primestų stereotipų ir mokytis gyventi sau.  

Žvelgiant į parodoje eksponuojamas fotografijas taip ir norisi klausti, kiek dar liko vasaros? Gali būti, kad ji taip ir neprasidėjo, o gal, kaip dažniausiai būna, pralėkė vos spėjus mirktelti, palikusi neryškų paraudimą ant pečių. Laikas dalinamas ne po lygiai, bet praėję metai moko, jog tik pats gali ieškoti vasaros, o jei aptiksi bent menką jos užuomazgą – šiltą lietų, užliejantį gatves iš žolės lopinėlių ištekėjusia gaivos esencija, – kartais iš tamsiausių keterų, juodžiausių kampų žybtels šviesos trupinėliai, ir rasi save pamiršusį laiką, dėkingą, kad esi ten, kur esi.

Kuratorė Ugnė Marija Gausmanė

Architektė Sigita Simona Paplauskaitė 

Grafikos dizainerė Jonė Miškinytė 

Koordinatoriai Tomas Daukša, Skaistė Marčienė, Aurelija Malinauskaitė

Konsultantas Edwardas Johnas Christinas

Mokslinė konsultantė Margarita Matulytė

Vaizdus parengė Vaidotas Aukštaitis

Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų.

Analoginė fotografija, giclée atspaudai

Andy Sweeto archyvą skaitmenino:

Stan Hughes (2010–2017, skenavimas, spalvų korekcijos)

Randy Mitchell (Darkroom & Digital) (nuo 2018, skenavimas, spalvų korekcijos)

Sophie Gill (2020–2022, skenavimas)

Fotografijos skenuotos iš bandomųjų ir kontaktinių atspaudų

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus dėkoja Andy Sweeto šeimai už muziejui padovanotą fotografo kūrybos kolekciją.

¹Nors aptariamuoju laikotarpiu vartotas LGBT terminas (maždaug iki 8 deš.), siekiant atliepti šiuolaikinį nenormatyvinį lytiškumo diskursą, šioje parodoje pasirinktas populiarus platesnių tapatybės formų žymėjimas – LGBTQ+.

Parodoje „Atminties koplyčia. Saulė virš kopūstų lauko“ žinomas konceptualiosios skulptūros kūrėjas Andrius Erminas tęsia asmeninės ir kolektyvinės atminties, vietos ir tapatybės paieškas. Specifiškai Palangos gintaro muziejaus koplyčios erdvėje sukurtas įvietintas projektas sujungia pastato istorinį kontekstą su vidiniais menininko išgyvenimais. Konceptualia parodos ašimi tampa autoriaus gimtojo namo netoli Palangos vizija. Kuriamas iš pasikartojančių sapnų ir prisiminimų fragmentų, šis betoninių formų ir metalo elementų statinys jautriai atveria asmeninę autoriaus praeitį.

Asmeninės patirtys ekspozicijoje tiesiogiai susilieja su muziejaus erdve – skulptūriniai objektai įkurdinami ant autentiškų betoninių šaligatvio plytelių, anksčiau dengusių miesto takus. Ant šio istorinio pagrindo eksponuojamos betoninės kopūstų atliejos tampa nuoroda į žmogaus gimimo mitą ir pačios pradžios paieškas. A. Erminui būdinga savybė transformuoti kasdienes pramonines medžiagas į skulptūrinius simbolius ryškiausiai atsiskleidžia parodos architektūroje – instaliacija, primenanti teatro užsklandą, sukuria ryškų perėjimą iš vienos erdvės į kitą, o skulptūrinis cementinis diskas dekonstruoja savo pramoninę paskirtį ir tampa saulėlydžio prie jūros vaizdiniu. Šie kūriniai susijungia į asmeninį menininko atminties archyvą, o žiūrovas kviečiamas permąstyti savo paties santykį su praeitimi, vaikystės prisiminimais ir pasąmonės kuriamais vaizdiniais.

A. Erminas yra konceptualiosios skulptūros kūrėjas, kuriantis skulptūras, objektus ir instaliacijas, kuriose kasdieniai daiktai įgyja naujų, simbolinių reikšmių. Savo darbuose, dažnai remdamasis asmeninių patirčių motyvais, jis tyrinėja atminties, individualumo, autorystės, žmogaus santykio su aplinka ir kultūros temas. Menininko kūryboje svarbus kontrasto ir transformacijos principas, kai įprasti objektai balansuoja tarp realybės ir siurrealizmo ir skatina žiūrovą permąstyti jų prasmę, žmogaus patirtį, atmintį ir mus supančio pasaulio suvokimą.

Andrius Erminas (g. 1971) Vilniaus dailės akademijoje baigė freskos-mozaikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas. Autorius įvertintas valstybės stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams, ne kartą apdovanotas už kūrybos išskirtinumą ir paskatintas jos plėtotei. Surengė per dvidešimt personalinių parodų ir aktyviai dalyvauja įvairiuose jungtiniuose projektuose Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Ukrainoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje ir kt. A. Ermino darbų yra įsigiję privatūs Lietuvos ir užsienio meno kolekcininkai, jo kūriniai yra papildę MO muziejaus kolekciją. Menininkui atstovauja (AV17) galerija.

Parodos architektas Andrius Erminas

Koordinatorės: Sigita Bagužaitė-Talačkienė, Regina Makauskienė

Grafikos dizaineris Domantas Pigulevičius

Kaip išmatuoti menininko laimę? Feliksas Jakubauskas nešiojo Laimingojo (lot. felix – laimingas, nešantis sėkmę) vardą. Buvo laimingas, nes dirbo tai, ką išmanė geriausiai ir mėgo labiausiai. Laimingas, nes gavo tuo metu puikų išsilavinimą, galimybę naujausias tekstilės tendencijas pažinti ne iš dailės albumų, o gyvai. Savo talentu ir darbštumu pelnė autoritetą tekstilininkų bendruomenėje, aktyviai dalyvavo parodose, sulaukė svarių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Buvo laimingas brandindamas sumanymus, o paskui valandų valandas prie staklių juos įgyvendindamas, kartais dienų dienas neišeidamas iš namų. Buvo laimingas gobelene įkurdindamas visą pasaulį, abstrakčiomis formomis atspindėdamas žmogaus svajones ir būsenas.

Audimas neatsiejamas nuo Felikso kūrybinio portreto. Nors buvo gerai susipažinęs su tekstilės meno eksperimentais, nepasidavė formos vilionėms, liko ištikimas audimui ir jį nuolat tobulino. Tekstilininkas konceptualiai transformavo klasikinį gobeleno audimą, suteikė jam šiuolaikiškumo, papildė poetiškumu ir gyvybinga lietuviškų kaimo audinių tradicija ir taip pasiekė darnią tradicijos ir modernybės pusiausvyrą.

Paroda aprėpia daugiau nei keturis F. Jakubausko kūrybos dešimtmečius. Ekspozicijoje vyrauja paskutinių dešimtmečių darbai, perteikiantys meninį autoriaus individualumą ir virtuozišką techniką. Siekiant atskleisti F. Jakubausko kūrybos esmę, prireikė ją dekonstruoti, išvynioti tarsi kūrybinio principo išklotinę. Kas jį jaudino, kaip evoliucionavo ir kokias formas skirtingais laikotarpiais įgijo jo kūryba? F. Jakubausko tekstilei būdingas asociatyvus, poetiškais įvaizdžiais ir metaforomis grįstas turinys. Jo pasaulyje nebuvo vidinės sumaišties, destrukcijos, perdėto dramatizmo. Gobelenuose girdime muzikos skambėjimą, poezijos posmus, užčiuopiame slapčiausias žmogaus mintis. Menininkas kūrė minimaliomis priemonėmis, sąmoningai kratėsi konkretumo, linko į sąlygiškų formų dermę. Iš vaizduotės polėkio kilusius figūrų derinius – pamėgtus kvadratus, trikampius, piramides, vėduokles, tiesias ir įstrižas linijas – suvaldė tikslinga meistro ranka, konstruojanti gyvybingumu pasižyminčias variacijas.

Per kūrybinę karjerą F. Jakubauskas surengė beveik trisdešimt asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugiau nei dviejuose šimtuose grupinių parodų Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse, tarptautiniuose tekstilės simpoziumuose Vengrijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Belgijoje, Lenkijoje. Tarptautinį kūrybos pripažinimą patvirtina aukščiausi apdovanojimai Lodzės (Lenkija), Pitsbergo (JAV), Čongdžu (Pietų Korėja), Pekino, Budapešto, Maskvos ir kitose tarptautinėse konkursinėse tekstilės parodose, dalyvavimas tarptautinių parodų atrankos komisijose ir ekspertų grupėse. Paskutinis apdovanojimas – pagrindinis Europos šalių tapiserijos trienalės „Artapestry 7“, 2024–2025 m. apkeliavusios Vokietiją, Daniją, Švediją, Vengriją, prizas. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio (Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Pietų Korėjos, Jungtinių Arabų Emyratų) muziejai, viešosios įstaigos ir privatūs asmenys. F. Jakubauskas buvo ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1985), bet ir Europos tapiserijos forumo (European Tapestry Forum), Amerikos tapiserijos aljanso (American Tapestry Allance) ir kitų tarptautinių asociacijų narys.

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Parodos rengėjas LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus

Projekto vadovė Džiuljeta Žiugždienė

Kuratorė dr. Lijana Natalevičienė

Kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė

Koordinatorė Lina Bilinskienė

Architektas Saulius Valius

Architektė Rasa Butškytė

Architektė koordinatorė Eglė Jagminė

Dizaineris Marius Žalneravičius

Redaktorė dr. Ieva Puluikienė Vertėja dr. Raminta Bumbulytė

Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius, emigracijos patirtį ir išskirtinį meninį kelią.

Gimusi Kėdainių rajone, prie Nevėžio upės, ji augo nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau jos jaunystę paženklino Antrojo pasaulinio karo įvykiai, nacistinė ir sovietinė okupacijos. Mokėsi Kėdainiuose, Raseiniuose ir Panevėžyje, kur pradėjo lankyti ir tapybos pamokas. 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, kartu su seserimi Aldona pasitraukė į Vokietiją. Ten dirbo metalo apdirbimo gamykloje, tačiau net ir sunkiomis sąlygomis nenustojo piešti ir eskizuoti, o vėliau buvo priimta į Štutgarto valstybinę dailės akademiją. Studijų metais, paveikta pokario Europos meninių idėjų ir Bauhauso tradicijos atgimimo, ji kūrė piešinius, portretus, peizažus ir pirmuosius abstraktesnius darbus. 

Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų, tapusį jos vyru. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. Pirmaisiais metais menininkė dirbo iliustruotoja, sukurdama daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams ir laikraščiams. 1955 m. Nacionalinėje Kolumbijos bibliotekoje surengta pirmoji jos personalinė paroda sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, tačiau pati autorė jautėsi dar neatradusi savosios meninės kalbos. Šių paieškų rezultatu tapo molis – medžiaga, nulėmusi visą tolesnę jos kūrybą. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas. 

Po tragiškos vyro žūties 1966 m. lėktuvo katastrofoje Nijolė viena rūpinosi dukra Ismena ir sūnumi Antanu. Jos įkurtos dirbtuvės „AkmuO“ tapo reikšmingu dizaino, amatų ir meninės kūrybos centru. Čia buvo gaminami keramikos, metalo dirbiniai, baldai, šviestuvai bei dekoratyvūs objektai, tačiau ilgainiui vis svarbesnę vietą užėmė individuali meninė raiška. Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios ji vis ryžtingiau atsigręžė į vizualųjį meną, o jos kūryboje ėmė dominuoti organiškos, gamtos inspiruotos formos – mėnuliai, plyšiai, upių vagos, kampai, įdubimai ir jų tarpusavio ryšiai erdvėje. Nuo 9-ojo dešimtmečio surengtos parodos Kolumbijoje, Venesueloje, Ekvadore, Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje atskleidė brandų menininkės kūrybos etapą, kuriame skulptūros ir objektai jungėsi į erdvines kompozicijas, pačios autorės vadintas instaliacijomis. Per daugiau nei šešis kūrybos dešimtmečius Nijolė Šivickas de Mockus surengė daugiau kaip dvidešimt asmeninių parodų ir dalyvavo per šimtą grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Jos kūryba išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys. Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką ir spirališką reiškinį. 

2026 m. Nijolės Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai (skulptūra, tapyba, grafika ir piešiniai) iš įvairių laikotarpių. Kolekcija iš Bogotos Klaipėdos jūrų uostą pasiekė sausio mėn. II-oje pusėje.  

Organizatorius Vytauto Kasiulio dailės muziejus

Rėmėja Lietuvos kultūros taryba

Informaciniai rėmėjai  Delfi, JCDecaux

Kuratorė  Laura Moreno Barbosa

Architektas  Tomas Valentinaitis, RESH | Architecture & Design

Dizainerė  Ula Šimulynaitė

Vertėjos: Eglė Ozolinčiūtė, Aleksandra Fominaitė

Redaktorės: Ieva Puluikienė, Ilona Čiužauskaitė

Restauratoriai: Paulius Zovė, Lukas Rakauskas, Algis Vaineikis, Eglė Piščikaitė

Koordinatorės: Ilona Mažeikienė, Birutė Pankūnaitė

• Įsigykite el. bilietą į šią parodą
• Užsisakykite ekskursiją po šią parodą tel. +370 5 243 1138, +370 5 261 6764, el. paštu juste.januleviciute@lndm.lt
• Suplanuokite savo apsilankymą LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Žilvinas Landzbergas (g. 1979) – žymus Lietuvos menininkas. 2017 m. jis atstovavo šaliai Venecijos bienalėje, dalyvavo daugelyje kitų tarptautinių parodų, pavyzdžiui, 2018 m. San Paulo ir Rygos bienalėse. Baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, kurioje dabar dėsto, ir nepriklausomame menininkų institute „De Ateliers“ Amsterdame, jis labiausiai išgarsėjo savo kompleksinėmis instaliacijomis. Jose paprastai derinama skulptūra, tapyba ir piešiniai, o kartais – ir judančio vaizdo kūriniai. Visa tai sukuria įvairiai auditorijai įtraukiančias ir visada išskirtinai asmeniškas patirtis. Landzbergas taip pat kuruoja parodas. 2011–2013 m. jis vadovavo meno projektų erdvei „Malonioji 6“ Vilniuje. Menininkui atstovauja „Meno parkas“ Kaune.

Landzbergo požiūris į parodą suteikia daugiau veikimo laisvės jam kaip autoriui ir mums kaip žiūrovams ir parodos dalyviams. Jis kuria viziją ir ją įgyvendina, siūlo ir kviečia sekti. Jis siekia sukurti visuminį meno kūrinį, Gesamtkunstwerk, kuris gimsta planuojant ir improvizuojant, kuriant strategijas ir operatyviai mąstant, jungiant pasakojimą ir atmosferą. Jo parodos turi „analogišką“, „rankų darbo“, „savo jėgomis pastatytą“ pajautą, skatinančią mus pasinerti į meninę viziją ir galbūt netgi joje pasiklysti. Tuo pačiu metu jos yra organizuotos – ir mus organizuoja – dabartyje, kuri beveik visada yra neaiški, reikli ir grėsminga. Kitaip sakant, Landzbergas kalba šiuolaikinei visuomenei ne tik laisvos dvasios, bet ir socialiai atsakingo menininko balsu.

Dailininkas apipavidalintojas – menininkas dizaineris, suteikiantis formą kasdieniam gyvenimui. Ši XX a. Lietuvos sąvoka vis dar atrodo aktuali, taip pat ir Landzbergo kūryboje, ir ypač todėl, kad jis jau seniai atsispyrė pagundai menininką ir jo kūrinius užkelti ant pjedestalo. Socialiai įsitraukęs menininkas prisiima atsakomybę inicijuoti ir palaikyti dialogą, taip pat įtikinti visuomenę savo meninės vizijos verte. Šiandien tai jau yra ne iš viršaus primestas reikalavimas suteikti žmogaus veidą nežmoniškam režimui, o etinis požiūris į vaizdus ir objektus, erdves ir auditorijas. Tai politinis, bet kartu ir menui būdingas požiūris į šiuolaikinę vizualinę realybę.

Kaip meno institucijos ir jas prižiūrintys kuratoriai, menininkas dirba su kitais žmonėmis, jiems ir remdamasis jų darbais. Kad jis ir jo kūriniai gyvuotų, reikia žiūrovų ir dalyvių. Landzbergas akivaizdžiai žaidžia šiuo tarpusavio ryšiu. Parodos lankytojai viliojami žengti į supaprastintą realybės mikrokosmosą, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad primintų kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Čia jis pasirinko tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip priešinga strategija. Norėdami patekti į šią parodą, iš muziejaus kasos turime gauti užrakto kodą.

Įžengę vidun suprantame, kad viskas įrengta taip, kad primintų kieno nors gyvenamąją erdvę. O gal ši erdvė imituoja namų gyvenimą? Dailininkas apipavidalintojas šią idėją įgyvendino stilizuotu ir abstrakčiu būdu, tarsi ieškodamas kuo tikslesnių vizualinių metaforų sąvokoms „namas“, „namai“, „arena“ ar „scena“. Mums siūloma įsivaizduoti, kad pirmame muziejaus aukšte gyvena kelių kartų didelė šeima. Močiutės kambarys iš tiesų panašus į muziejų – ant pjedestalo ir ant sienų kabo meno kūriniai. Tėčio kambarys – tai darbo vieta, o mama, atrodo, visada būna virtuvėje.

Sprendžiant iš bendros ekspozicijos kompozicijos ir parodos pavadinimo, pagrindinė veikėja čia yra dukra. Ji ypač nujaučiama dėl apvalios minkštos platformos, kurią mums siūloma išbandyti. Iš tiesų Landzbergas pasakoja, kad parodą „Pasakyk man savo vardą, Sese“ sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę, kurią daugelis mergaičių saugo. Dėžutę leidžiama atidaryti ir žaisti su tuo, kas joje, bet tik laikantis tam tikrų pagarbos ir mandagumo taisyklių. Tai skatina mus suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių poreikį – arba, tiesą sakant, jų teisę – jaustis saugiai kartu. Ką šeima veiktų namuose per laisvadienį? Kaip jie leistų laiką kartu? Deja, šiais karo laikais tokia maloni rutina nebėra savaime suprantama ar garantuota.

T formos platforma iš paskutinės parodos salės mus veda į netikėtai elegantišką sodą, kuris primena japonų stilių, tačiau neabejotinai yra šiaurės europietiškas. Žilvinas Landzbergas norėjo jį įtraukti į parodą, todėl ten pastatė šiltnamio bokštą. Iš sodo ir parodos išeiname pro duris, kurios pro kasą veda mus atgal į gatvę.

Anders Kreuger

Kuratorius Anders Kreuger

Kalbos redaktorė  Ilona Čiužauskaitė

Dizainerė Eglė Kirlytė

Garso takelio autorius Dominykas Digimas

Informaciniai rėmėjai: JCDecaux, Delfi

• Įsigykite el. bilietą į šią parodą
• Užsisakykite ekskursiją po šią parodą tel. +370 46 410 421, el. paštu domsaicio.edukacija@lndm.lt
• Suplanuokite savo apsilankymą LNDM Prano Domšaičio galerijoje