XVI–XX a. miniatiūrų ekspozicija

Miniatiūrų ekspozicijoje Prano Domšaičio galerijoje rodoma daugiau kaip 300 įvairių miniatiūros žanro vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.

Miniatiūros (it. miniatiura, pranc. miniature) – nedidelio formato preciziškai atlikti dailės kūriniai, pasižymintys dokumentiniu tikslumu, plastikos subtilumu bei raiškumu, aukštu meniniu lygiu. Miniatiūrinių meno kūrinių paskirtis visada buvo daugiau taikomoji – įamžinti istorinio įvykio ar asmens svarbą, pabrėžti socialinės padėties išskirtinumą, tarnauti siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, būti nepamainomais kasdienės buities atributais. Tačiau šie mažųjų formų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės dirbiniai savo estetine verte, unikalia menine forma, preciziška atlikimo technika prilygsta „didžiosioms“ kultūros vertybėms.

Muziejaus ekspozicijoje gausiai pristatoma XVI–XX a. miniatiūrinė tapyba – peizažai, portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ar guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis. Ypatingu subtilumu pasižymi rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus portretai, atstovaujantys prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Eksponuojami memorialiniai ir istoriniai medaliai, galima pamatyti Vilniaus auksakalių cecho dirbinių.

Paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pab.–XIX a. pr. aprangą, supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, taip pat atskleidžia įdomius įvairių profesijų atstovų tipažus. Dėmesį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūrinius paminklus Europoje, Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Ekspozicijoje nemažai taikomosios dailės pavyzdžių:  biseriu (spalvoto stiklo karoliukai) siuvinėtų paveikslėlių, piniginių, dėžučių; porceliano ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, tabokinių, pypkių, lėkštučių bei puodukų; XIX a. Meiseno porceliano manufaktūroje išlietų antikinių dievų biustų. Akį malonina prašmatnios, įmantriai ornamentuotos XVII–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų vėduoklės iš perlamutro, vėžlio ir dramblio kaulo, inkrustuotos auksu bei sidabru, subtiliai ištapytos žanrinėmis scenomis, puoštos nėriniais ar plunksnomis. Nemažo formato Boleslovo Rusecko (1824–1913) paveikslas „Moters su vėduokle portretas“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.

Reikšmingą ekspozicijos dalį sudaro unikalios savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės (1926–1993) akvarelinės miniatiūros. Jose ypatingai subtiliai perteikti dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo (Jurbarko r.) gamtos vaizdai. Gyvenusi uždarą gyvenimą, kūrusi vienumoje ir niekad dailės nestudijavusi, L. Meškaitytė pasiekė itin aukšto profesinio meistriškumo. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį ir kartu išreiškė savo dvasios stiprybę. L. Meškaitytės miniatiūrose stebuklingai atgyja dailininkės tėviškės vaizdai – gimtoji sodyba, aplinkiniai miškai, laukai, pievos, upeliukų pakrantės, gėlės, įvairūs augalai, paukščiai ir gyvūnai, paslaptingi piliakalniai, mažų miestelių gyvenimas. Akvarelinės miniatiūros primena talentingą menininkę, kuri atidavė tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.