Apie Vytauto Kasiulio dailės muziejų

Vytauto Kasiulio dailės muziejus įsikūręs A. Goštauto g. 1, netoli Žaliojo tilto, istoriniame XX a. pradžios neoklasicistiniame pastate. Rūmus suprojektavo inžinieriai Henrykas Wojnickis ir Janas Trojanas. Jų statyba pradėta 1910 m., tačiau dėl istorinių aplinkybių pastatas galutinai įrengtas tik 1929 metais.

Pastatas išsiskiria santūria simetriška neoklasicistine architektūra. Monumentalus, taisyklingai suskaidytas fasadas, ritmiškai išdėstyti langai ir saikingi dekoratyviniai elementai suteikia jam reprezentacinį, visuomeninei įstaigai tinkamą pobūdį. Rūmai stovi greta Neries, urbanistiškai svarbioje vietoje tarp miesto centro ir Žaliojo tilto.

Iš pradžių pastatas buvo Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, veikusios 1907–1939 m., būstinė. Jo statybą daugiausia finansavo Baltosios Vokės dvarininkas Hilary Łęskis, prisidėjo ir kiti rėmėjai. Tuometėje Joachimo Lelevelio gatvėje iškilę rūmai tapo reikšmingu Vilniaus kultūros ir švietimo centru. Juose veikė biblioteka, archyvas ir muziejus, buvo saugomi meno bei istorijos rinkiniai, rengiami draugijos susirinkimai ir visuomeniniai renginiai.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pastato paskirtis pasikeitė. 1949–1980 m. jame veikė LTSR revoliucijos muziejus. 1981 m. rūmai perduoti Lietuvos dailės muziejui: čia pradėtos rengti teminės ir personalinės šiuolaikinės dailės parodos, veikė Lietuvių tarybinės dailės galerija. Nuo 1991 m. dalis patalpų naudota muziejaus meno kūrinių saugykloms.

2012 m. pastatas buvo rekonstruotas ir modernizuotas, išsaugant jo istorinį bei architektūrinį pobūdį. Rūmai pritaikyti šiuolaikinio muziejaus reikmėms: įrengtos ekspozicijų ir laikinų parodų salės, kūrinių saugojimo patalpos, konferencijų bei renginių erdvės. Pastatas taip pat pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią.

2013 m. birželio 27 d. čia atidarytas Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Taip pastatui iš dalies sugrąžinta pirminė paskirtis – jis vėl tapo meno, kultūros ir visuomeninių renginių erdve.

Ilona Mažeikienė – dailėtyrininkė, dailės istorikė, nuo 2013 m. vadovauja Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejui, puoselėjančiam Lietuvos diasporos meninį paveldą ir vykdančiam jo tyrimus. Profesiniai interesai apima tarpukario Vilniaus meno kultūros ir Lietuvos egzilio tyrimus, lituanistinių vertybių užsienyje paiešką, nacionalinių ir tarptautinių projektų kuravimą, dalyvavimą mokslinėse konferencijose.

I. Mažeikienė studijavo dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje, įgijo dailėtyrininko kvalifikaciją. Nuo 1995 m. dirba LNDM, yra vyriausioji tyrėja-rinkinio kuratorė. 2013–2016 m. buvo Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos valdybos narė, nuo 2020 m. – Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų komplektavimo komisijos narė.

Tarpukario Vilniaus dailės ir XX a. Vilniaus kultūros temomis paskelbė straipsnių Lietuvos mokslo leidiniuose, surengė parodų, sudarė leidinių ir katalogų („Mykolo Raubos Vilnius“, 2013; „Vilniaus ženklai. Tarpukario grafikos ir piešinių kolekcija LNDM rinkiniuose“, 2014; „(N)ematomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“, 2018, kartu su A. Andriulyte ir R. Butvilaite; „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“, 2022, kartu su A. Andriulyte; „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“, 2026, su G. Jankevičiūte). Krokuvos mokslų akademijos inicijuotoje mokslinėje konferencijoje „Artificem commendat opus. Zbiory graficzne w zasobach bibliotek, archiwów, muzeów i kolekcji prywatnych“ (2021) skaitė pranešimą apie tarpukario Vilniaus grafikos kolekciją LNDM.

Kita veiklos sritis – darbas su išeivijos meniniu paveldu. 2017 m. I. Mažeikienė inicijavo Lietuvos kultūros tarybos paramą pelniusį projektą, skirtą Australijos lietuvių menininkų kūrybai. Šis projektas reikšmingai papildė LNDM rinkinius dovanotais kūriniais (ryškiausios jų pagrindu surengtos parodos: „Henrikas Šalkauskas. Mažoji retrospektyva“, 2017; „Eva Kubbos. Tarp horizontų“, 2021; „Terra Australis Incognita. Lietuvių menininkai Australijoje“, 2018, su R. Urboniene ir kt.). Prie meninio diasporos paveldo išsaugojimo I. Mažeikienė prisidėjo leidžiant Oskaro Milašiaus lietuviškų pasakų knygelę („Contes et Fabliaux de la Vieille Lithuanie“, Paryžius, 1972, 2022), Australijoje gyvenusio grafiko Vaclovo Rato pokariu sukurtos livre dʼartiste „The Twelve Ravens“ (1949, 2021) faksimilę, rengė atsiminimų knygą „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ (2024). Vienas svarbesnių pastarojo meto projektų skirtas Kolumbijos lietuvei menininkei Nijolei Šivickas de Mockus: 2026 m. surengta jos šeimos dovanotos kolekcijos paroda, rengiamas kūrybos katalogas.

2019 m. I. Mažeikienė pelnė Metų muziejininko titulą, 2024 m. – meno kritikos apdovanojimą ilgosios formos kategorijoje (kartu su R. Urboniene).