Ukrainos svajotojai. Charkivo fotografijos mokykla

2026 m. balandžio 23 – rugsėjo 20 d.

Charkivo fotografijos mokykla – tai keturias kartas siejanti menininkų bendruomenė, pagrindine raiškos priemone pasirinkusi fotografiją. Ir sovietinės cenzūros laikais, ir neramiais Ukrainos nepriklausomybės metais, vykstant revoliucijoms, prasidėjus Rusijos karinei agresijai, Charkivo fotografai vis plėtė šios medijos ribas, naudodami ją aštriai socialinei ir estetinei kritikai.

 

Charkivo fotografijos mokyklos istorija siekia XX a. 7 dešimtmetį, kai regioniniame fotografijos mėgėjų klube susitikę aštuoni menininkai įkūrė neformalią grupę „Vremia“ („Laikas“). Jie vadovavosi „smūgio“ teorija, teigusia, kad nuotrauka žiūrovus turėtų sukrėsti, sutrikdyti įprastą suvokimą. Tokia arši taktika pirmajai kartai padėjo nusikratyti socialistinio realizmo klišių ir išbandyti įvairias technikas: fotomontažą, superimpozicijas, laboratorines manipuliacijas, socialinį reportažą paslėptu fotoaparatu, performatyvią žaidybą prieš kamerą.

 

XX a. 9 dešimtmetyje nauja Charkivo menininkų kohorta iš dalies tęsė grupės „Vremia“ inovacijas, bet kartais jas atmesdavo ir rinkdavosi pilką, neįspūdingo siužeto fotografiją. 10 dešimtmetyje suintensyvėjo performatyvumas, tapęs svarbia tarp atsiminimų ir fikcijos atsidūrusios subjektyvios sovietinės patirties tyrinėjimo priemone. Ypač įtakingi buvo „Fast Reaction Group“ („Greitojo reagavimo grupė“) projektai, kuriuose pretenzinga savikūra derinta su aštria socialine kritika. Vėliau sekusi karta, kuriai atstovavo kolektyvai „SOSka“, „Šilo“ („Yla“), „Boba“, taip pat nepriklausomi menininkai, jau sėmėsi įkvėpimo iš gausios Charkivo fotografijos lauke susiformavusių vizualinių strategijų paletės.

 

Visas keturias kartas sieja gimininga estetika, artimi asmeniniai ryšiai ir profesinis bendradarbiavimas, todėl Charkivo fotografijos mokyklą galima traktuoti kaip savarankišką meninį judėjimą, utilitarinę sovietinę fotožurnalistiką transformavusį į vieną reikšmingiausių Ukrainos šiuolaikinio meno reiškinių.

 

 

Pristatomi menininkai:

 

Borisas Michailovas (g. 1938), Genadijus Tubaliovas (1944–2006), Olegas Maliovanas (g. 1945), Oleksandras Suprunas (g. 1945), Jurijus Rupinas (1946–2008), Viktoras Kočetovas (1947–2021), Oleksandras Sitničenka (1948–2018), Volodymyras Šapošnykovas (1949–2017), Jevgenijus Pavlovas (g. 1949), Anatolijus Makijenka (g. 1949), Vita Michailova (g. 1955), Tetiana Pavlova (g. 1955), Romanas Piatkovka (g. 1955), Volodymyras Starko (g. 1956), Miša Pedanas (1957–2025), Serhijus Solonskis (g. 1957), Grigorijus Okunas (g. 1957), Borisas Redko (g. 1959), Serhijus Bratkovas (g. 1960), Ihoras Manko (g. 1962), Serhijus Kočetovas (g. 1972), Bella Logačiova (g. 1973), Vasylisa Nezabaromas (g. 1975), Julija Drozdek (g. 1978), Serhijus Popovas (g. 1978), Vladyslavas Krasnoščokas (g. 1980), Romanas Mininas (g. 1981), Serhijus Lebedynskis (g. 1982), Mykola Ridnis (g. 1985), Hanna Kryvenstova (g. 1985), Ihoras Čekačkovas (g. 1989), Andrijus Račynskis (g. 1990), Alina Kleitman (g. 1991)

 

 

Kuratoriai: Olena Červonik, Serhijus Lebedynskis, Borisas ir Vita Michailovai, Oleksandra Osadča, Darius Vaičekauskas

Ekspozicinių baldų dizainerė Gabrielė Černiavskaja

Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas

Koordinatoriai: Justina Augustytė, Nojus Kiznis

Prodiusuojantis architektas Aleksandras Kavaliauskas

Vertėjas Paulius Balčytis

Redaktorės: Erika Lastovskytė, Ieva Puluikienė

 

Organizatoriai: LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus, Charkivo fotografijos mokyklos muziejus

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Partneriai: Ukrainos institutas, „House of Europe“, Kultūros diplomatijos fondas

Rėmėjai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje

Informaciniai rėmėjai: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, „JCDecaux Lietuva“

 

Speciali padėka: Parodų įrengimo skyrius, LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, Gintarė Krasuckaitė, Vadim Šamkov

 

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt