Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji. Iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos

Nuo spalio 9 d.

Leonid Sokov. Mauzoliejus. 1997. Ketus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Fot. Tomas Kapočius

Spalio 9 d. atsinaujinęs Radvilų rūmų dailės muziejus atvėrė duris parodai „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurioje pristatoma įspūdinga Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos dalis.

 

Pasak parodos kuratoriaus LNDM direktoriaus dr. Arūno Gelūno, visi parodoje pristatomi kūriniai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybe tapo 2020 m. sausio 6 d., kai pasaulinio garso džiazo muzikantas ir menininkas Vladimiras Tarasovas savo penkis dešimtmečius kauptą kolekciją dosniu mecenato sprendimu padovanojo muziejui. Specialiai šiai parodai iš bendros, gerokai didesnės, kolekcijos pristatomi keturiasdešimties menininkų, kūrusių ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje, kūriniai. Penkiose atnaujintose Radvilų rūmų dailės muziejaus salėse atsiskleidžia ir pagrindinė ekspozicijos ašis – Maskvos konceptualistų ir Lietuvos „tyliųjų modernistų“ kūryba. Kad ir kaip šie autoriai skiriasi meninės išraiškos priemonėmis, juos visus vienija bendras bruožas – nepaklusnumas savojo laikmečio ideologinėms bei estetinėms nuostatoms ir kūrybinės laisvės siekis. Sykiu tai vienas iš nedaugelio bandymų gerai žinomus lietuvių „tyliuosius modernistus“ pristatyti šalia Lietuvoje gerokai mažiau žinomų jų „ginklo brolių“ – rusų, ukrainiečių, latvių ir estų sovietmečio neoficialiojo meno atstovų.

 

Nors Radvilų rūmų dailės muziejuje pristatoma daugybė į Lietuvos ir pasaulio meno istoriją jau įtrauktų autorių, parodos koordinatorė Justina Augustytė ypatingą dėmesį siūlo atkreipti į kelis išskirtinius kūrinius. Iš šiandien didžiausio žinomo Iljos Kabakovo rinkinio, kurį sudaro 173 darbų, parodoje pristatomas „Skrendantis Komarovas“ ir autoriaus kūrinius vainikuojantis asambliažas „Ar išmušinėsi mėsą?“. Taip pat svarbios Eriko Bulatovo spalvotu pieštuku atliktos šriftinės kompozicijos – „Gyvenu – matau“ (1986) ir „Dangus – jūra“ (1987). Parodos kuratorius dr. Arūnas Gelūnas pastebi: „Svarbią kolekcijos dalį sudaro aliejumi ir kitomis technikomis ant drobės, medžio lentos ar kartono sukurti 54 darbai.“ Iš jų galima išskirti Svetlanos Kopystiansky daugiasluoksnį kūrinį „Peizažas“ (1980) bei jos vyro Igorio Kopystianskio „Paveikslą-objektą“ (1985). Verta atsižvelgti ir į Ivano Čiuikovo dvipusį tapybos kūrinį „Debesis“ (1978) bei autoriaus popartinį asambliažą „Kelio ženklai“ (1972). Eduardo Gorochovskio darbą „Vakarienė“ (1986), sukurtą ant drobės derinant šilkografiją ir aliejinę tapybą, pasak kuratoriaus, būtų galima pavadinti programiniu (paveikslo personažai – namų aplinkoje bendraujantys V. Tarasovas, I. Kabakovas ir I. Čiuikovo dukra Ženia Čiuikova).

Parodoje pristatomi ir plačiai žinomi lietuvių autoriai – asambliažo virtuozo Valentino Antanavičiaus niūriu sarkazmu persmelktas 1984 m. kūrinys „Taikos sargyboje“ (beje, originali pavadinimo versija turi būti rusiška – tarsi šūkis nuo transparanto: „На страже мира“) bei Vinco Kisarausko asambliažai bei objektai. Dr. A. Gelūnas parodos kataloge priduria: „[…] faktas, kad trimačius objektus kūrė M. T.  Rožanskaitė (beje, viena pirmųjų Lietuvoje), daugeliui gali būti naujiena – kolekciją puošia jos „Erdvinis asambliažas“ (1992) ir „Kompozicija VI“ (1977).“.

Eduard Gorochovskij. Vakarienė. 1986. Drobė, aliejus, šilkografija. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

 

Visi ekspozicijoje pristatomi autoriai:

Valentinas Antanavičius, Andrej Bitov, Leonid Borisov, Griša Bruskin, Erik Bulatov, Ivan Čiuikov, Eugenijus Antanas Cukermanas, Boris Dyšlenko, Jurij Dyšlenko, Vladlen Gavrilčik, Eduard Gorochovskij, Vladimir Jankilevskij, Ilja Kabakov, Dalia Kasčiūnaitė, Linas Leonas Katinas, Vincas Kisarauskas, Vitalij Komar, Igor Kopystiansky, Svetlana Kopystiansky, Ene Kull, Vitas Luckus, Viktor Mariniuk, Raul Meel, Igoris Piekuras, Viktor Pivovarov, Ivars Poikāns, Marija Teresė Rožanskaitė, Sirje Runge, Raimundas Sližys, Jurij Sobolev, Leonid Sokov, Eduard Šteinberg, Antanas Sutkus, Oleg Vasiliev, Aleksandr Velikanov, Gamlet Zinkovskij.

 

Visą kolekciją sudaro 486 artefaktai: tapybos, grafikos, skulptūros darbai meninės fotografijos, piešiniai, autoriniai leidiniai. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų (Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt.) dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai.

 

„Septintajame dešimtmetyje visose Vakarų šalyse jaunimas maištavo, nesutikdamas su karo metais susiformavusiomis autoritarinėmis ir sustabarėjusiomis tėvų nuostatomis, o sovietinį jaunimą dar varžė ir režimas, nepalikęs vietos saviraiškos laisvei ir novatoriškiems judėjimams, – pasakoja menotyrininkas ir kuratorius Jeanas-Hubertas Martinas. „Visi, kurie nebegalėjo pakęsti šių suvaržymų, ėmė burtis į grupes ir susitikinėti. Jie rinkdavosi vakarais menininkų dirbtuvėse, kad galėtų kartu išlieti neapykantą režimui ir pasidalyti viltimi išvysti šviesą tunelio gale. Tokiais vakarais būdavo aptariami naujausi menininkų kūriniai, skaitomi eilėraščiai, klausomasi muzikos. Kokios nors aiškios vakaro programos nebūdavo numatyta, menininkai kūrė pasitelkę pačias paprasčiausias priemones. Vladimiras Tarasovas, talentingas perkusininkas, kartais demonstruodavo savo sugebėjimus mušdamas dėžes ar kitus daiktus, kurie tuo metu pasitaikydavo po ranka.

Tokiomis aplinkybėmis V. Tarasovas ir susibičiuliavo su vadinamaisiais neoficialiaisiais tapytojais, arba nonkonformistais, pirmiausia – su Ilja Kabakovu.“

Menotyrininkas ir kuratorius Jean’as-Hubert’as Martin’as

 

Griša Bruskin. Regėjimas. 1992. Plienas. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Fot. Tomas Kapočius

„Ir štai, beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, – prisimena džiazo muzikantas, menininkas Vladimiras Tarasovas, – kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis – ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antrosios pusės laikotarpio įspaudu.

Vėliau šią menininkų grupę pavadino nonkonformistais. Istorija paliudijo – menas nepripažįsta kompromisų. Kiekvienas iš šių dailininkų rado savo kelią, savo kalbą, organiškai įsiliejo į meno istoriją.

Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“

Džiazo muzikantas, menininkas Vladimiras Tarasovas

 

V. Tarasovo muziejui padovanotoje kolekcijoje yra apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų (Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt.) dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai.

 

 

 

Paroda veikia nuo 2020 m. spalio 9 d.

 

Atvykus į muziejų privaloma dėvėti apsauginę kaukę, išlaikyti ne mažesnį nei 1 metro atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikysis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas atsiskaityti banko kortele.

 

 

Parodos kuratorius LNDM direktorius dr. Arūnas Gelūnas

Parodos koordinatorė Justina Augustytė

Architektai: Petras Išora, Ona Lozuraitytė

Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas

Organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

 

Rėmėjas UAB „Jūrės medis“

Informaciniai rėmėjai: „JCDecaux“ , LRT, Žinių radijas

                             

 

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
(8 5) 262 0981, (8 5) 212 1477
radvilu.rumai@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite