Pranas Domšaitis

Pranas Domšaitis: trumpa gyvenimo ir kūrybos apžvalga

P. Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, jis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją. Po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, bendravo Osle su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.

Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos, dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną, visada pabrėždavo jo gyslomis tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs LR pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis.

Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje.

Nepalankių sąlygų verčiamas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, kur susitiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas) Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką.

Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mieli pirko muziejai, privatūs kolekcininkai, o 1964 P. Domšaičiui buvo paskirtas prestižinis PAR meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“.

P. Domšaitis mirė Keiptaune 1965 lapkričio 14 d. 1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. Galerijos direktorius Tomas Klobe’as tuomet rašė: „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.

1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas. Galerijos atminimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės. 2006 m. Lietuvių fondas nusprendė perduoti muziejui dar 135 dailininko darbus. Šiuo metu LDM saugomi 665 P. Domšaičio kūriniai.

P. Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, estampus, piešė. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai vadino dailininką „šiuolaikinio religinio meno viltimi“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. P. Domšaitis gyvenimo prasmę matė kūryboje, o save suvokė kaip tarpininką, kuriam suteikta išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, egzistencinius dalykus išreikšti vaizdais ir spalvomis.

Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią. „Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai.

Dažnai vėlyvieji P. Domšaičio kūriniai lyginami su viduramžių menu – dvasingumo, nematerialaus spalvų švytėjimo ir gilaus simbolizmo prasme. Ypatingai prasmingos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.

P. Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai. JAV meno profesorius Haroldas Heidonas (Heydon) yra pasakęs apie P. Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P. Domšaitį, nes jisai, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P. Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nežiūrint kur jie beatsidurtų…“

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Nors tikslus P. Domšaičio darbų skaičius nežinomas, pasak tyrinėtojų, jis galėjo būti sukūręs iki pusantro tūkstančio kūrinių. Šiandien dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. Didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje – P. Domšaičio kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.
Parengė K. Jokubavičienė

Pranas Domšaitis: datos ir faktai

1880 m. rugsėjo 15 d. P. Domšaitis gimė Kropynų kaime, Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija) ūkininkų šeimoje.
1907–1910 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje.
1910–1914 m. tobulinosi Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje Berlyne. Keliavo po Europą, studijų tikslais lankė Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos, Sankt-Peterburgo muziejus.
1911 m. pradėjo dalyvauti „Königsberger Kunstverein“ parodose Karaliaučiuje.
1914 m. pradėjo dalyvauti „Freie Sezession“ parodose Berlyne; susitiko su Edvardu Munku (Munch) Osle (Norvegija).
1914–1918 m. mobilizuotas į karą, tarnavo Tilžėje; lankėsi tėvų namuose (1916 m. mirė jo motina), dalyvavo parodose Berlyne; kartu su A. Degneriu, A. Partikeliu, T. fon Brokhuzenu (von Brokhusen), V. Riosleriu (W. Rösler) ir kt. dalyvavo Mažųjų Kuršių dailininkų grupėje (Klein-Kuhren, dab. Filinas, Kaliningrado sr.); lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.
1919 m. surengė pirmąsias individualias parodas Ferdinando Miolerio (Möller) galerijose Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas).
1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę, gavo Lietuvos Respublikos pasą.
1920–1937 m. dalyvavo parodose Berlyne, Karaliaučiuje, Hamburge, Miunchene ir kt.; rengė individualias parodas Vokietijoje, Rumunijoje, Turkijoje.
1928 m. Paustininkų bažnyčioje (Postnicken, dab. Zalivnojė, Kaliningrado sr.) susituokė su dainininke Adelheide Armhold (1900–1992).
1937 m. P. Domšaičio paveikslai eksponuoti kilnojamoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje; dailininkas patyrė profesinės veiklos suvaržymus, jo kūriniai pašalinti iš Vokietijos muziejų.
1938 m. visus paveikslus pradėjo pasirašinėti „Pranas Domšaitis“.
1943 m. iš Berlyno išvyko į Austriją; gyveno Karintijos žemėje (Kärnten), Egg kaime prie Fakerio ežero (Faaker See), vėliau persikėlė į Forarlbergo žemės (Vorarlberg) Zulco (Sulz) ir Riotis (Röthis) kaimelius.
1945–1947 m. Austrijoje susitiko su dailininkais emigrantais iš Lietuvos; dalyvavo tarptautinėse dailininkų emigrantų dailės parodose Bregence (Bregenz, 1946), Feldkirche (1946), Insbruke (Innsbruck, 1947).
1949 m. kartu su žmona išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką.
1949–1965 m. gyveno Keiptaune, intensyviai kūrė, rengė individualias parodas, dalyvavo grupinėse parodose PAR, Rodezijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje.
1964 m. laimėjo Pietų Afrikos Respublikos premiją „Artists of Fame and
Promise“.
1965 m. lapkričio 14 d. P. Domšaitis mirė; palaidotas Plamstydo (Plumstead) kapinėse Keiptaune.
1966 m. pomirtinės P. Domšaičio kūrybos parodos surengtos PAR Nacionalinėje galerijoje Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Vredendalyje ir kt.
1970 m. P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Bylefeldo „Kunsthalle“ (Bielefeld, Vokietija).
1976 m. PAR išleista pirmoji monografija apie dailininką.
1978 m. P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Havajų universiteto galerijoje (Honolulu, JAV).
1980–1982 m. Lietuvių fordas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P. Domšaičio kūrybinį palikimą, 800 kūrinių.
1982 m. P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Čiurlionio galerijoje Čikagoje (JAV).
1983 m. P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Lietuvių dailiojo meno instituto ( Lithuanian Institute of Fine Arts) galerijoje Čikagoje (JAV).
1989–2001 m. Lietuvių fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 P. Domšaičio kūrinių.
1992 m. Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta pirmoji P. Domšaičio kūrybos paroda Lietuvoje, vėliau perkelta į LDM Klaipėdos paveikslų galeriją.
2001 m. liepos 26 d. LDM Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti Prano Domšaičio kūrinių ekspozicija; įkurtas Prano Domšaičio kultūros centras.
2002 m. išleista pirmoji Lietuvoje monografija apie dailininką.
2002, 2003 m. Klaipėdos paveikslų galerijoje vyko Lietuvos menotyrininkų konferencijos, skirtos P. Domšaičio kūrybos tyrimams.
2004 m. LDM Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta LDM Prano Domšaičio galerija; P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Diuseldorfe (Vokietija).
2005 m. Prano Domšaičio galerijoje surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta P. Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms; P. Domšaičio paveikslai eksponuoti tarptautinėje parodoje „EuroArt svečiuojasi Dachau“ (Vokietija);
2006 m. P. Domšaičio paroda surengta Šilutės muziejuje; įvyko pirmasis tarptautinis Prano Domšaičio pleneras-seminaras (Svetlogorskas–Klaipėda), ant gimtojo dailininko namo Gajevo kaime sienos pritvirtinta atminimo lenta; Prano Domšaičio galerijoje surengta plenero metu sukurtų darbų paroda, vėliau perkelta į Šilutės muziejų, Kintų Vydūno kultūros centrą.
2007 m. Lietuvių fondas (JAV) perdavė Lietuvos dailės muziejui dar 135 P. Domšaičio kūrinius; naujai gautų kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“ surengta LDM Vilniaus paveikslų galerijoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.
2007 m. Lietuvos dailės muziejuje saugomi 665 P. Domšaičio kūriniai.