Porceliano dailės magija
2020 m. liepos 31 d. – 2021 m. spalio 31 d.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Laikrodžių muziejaus parodų ciklo „Laikrodžiai šalia karūnos“ antroji dalis, skirta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-osioms metinėms paminėti.
Parodą inspiravo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) laikrodžių rinkinį naujai papildę porceliano laikrodžiai. Tai Meiseno stiliaus laikrodis (1774–1814), išskirtinis dekoro turiniu, istorinės mitologijos personažų šeimos – senelio Chrono, tėvo Poseidono ir sūnaus Tritono – istorija, bei Meiseno karališkojoje manufaktūroje pagamintas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) herbu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčiais ir Lenkijos Karalystės Ereliais papuoštas XIX a. laikrodis. ATR monarcho Žygimanto Augusto (1520–1572) įpėdinio Augusto II Stipriojo (1670–1733) pirmoje visoje Europoje 1710 m. įkurtoje Meiseno karališkojoje porceliano manufaktūroje tokie gaminiai buvo itin populiarūs – pabrėžė jų karališkąją kilmę.
Porcelianas buvo atrastas Kinijoje, diskutuojama, ar Šangų (XVI–IX a. pr. Kr.), ar Rytų Hanų (I–II a.) dinastijų laikais. Porcelianui pagaminti reikėjo gan paprastų medžiagų: lauko špato bei kvarco mineralų ir kaolino, nuosėdinės uolienos, kurios pirmosios radimvietės buvo Kinijos Kaolingo kalnuose. Pagal specialią formulę ir proporcijas sudėtos šios medžiagos buvo smukiai sumalamos, milteliai maišomi su vandeniu ir suslegiami. Palaikius susidariusią, į tešlą panašią, masę, kol ji subręs, iš jos buvo lipdomi arba formose įspaudžiami įvairūs ruošiniai, kurie vėliau dedami į specialią krosnį ir deginami aukštoje, iki 1500 °C, temperatūroje. Išdegintus, sukietėjusius porceliano gaminius buvo galima dažyti, lakuoti, auksuoti. Šios itin vertinamos medžiagos gamybos paslaptis rytiečiai ilgai ir akylai saugojo. Išdrįsusiųjų atskleisti porceliano mišinio, glazūros ar dažų gamybos formulę laukė mirtis. Vis dėlto manoma, kad paslaptys buvo išvogtos, nes kietasis porcelianas XV a. buvo pradėtas gaminti Japonijoje, o kiek vėliau – Korėjoje.
Europiečiai geidžiamų peršviečiamų, skambančių, vandens nepraleidžiančių, grakščių porceliano gaminių ilgą laiką galėjo tik atsivežti.
Pirmasis iš Kinijos į Europą porcelianą atvežė vienas Šilko kelio pirmapraeivių, Venecijos pirklys Markas Polas. Jo 1295 m. parvežta maža balta vazelė dabar saugoma Šv. Morkaus katedros lobyne. M. Polas yra ir žodžio „porcelianas“ sumanytojas. Itališkai „porcella“ reiškia „kriauklę“.
Vaiskaus baltumo lengvi indai, marginti įmantriais piešiniais ir raštais, palyginti su rudai pilkais ir sunkiais viduramžių indais, europiečiams darė be galo didelį įspūdį. Prasidėjo tikra porceliano karštligė – kiekvienas save gerbiantis didikas norėjo jo turėti. Porcelianas, viena vertingiausių keramikos rūšių, buvo naudojamas kaip valiuta. Keliautojai ir pirkliai iš jo turtėjo, juo vyko atsiskaitymai ir mainai – už vazą buvo galima gauti vieną arklį ir keturis vyrus.
Europiečiai intensyviai siekė atskleisti kruopščiai saugomas paslaptis ir patys pasigaminti „baltojo aukso“. Po daugybės alchemikų bandymų 1708 m. saksai Erenfrydas Valteris fon Čirnhauzas (1651–1708) ir Johanas Frydrichas Biotgeris (1682–1719) pirmieji pagamino europietiškąjį porcelianą. Parodoje galima susipažinti Biotgerio masės vazelėmis ir pamatyti, kad J. F. Biotgerio ankstyvieji dirbiniai gerokai skyrėsi nuo kinų porceliano, bet yra unikalūs ir šiandien labai vertinami.
Išradėjai sukūrė ne kinietišką kopiją, o originalią porceliano recepto formulę. Apie ją išsyk buvo informuotas valdovas Augustas II, kuris greitai įvertino atradimą ir 1710 m. išleido karališką įsaką apie „Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus ir Saksonijos kurfiursto porceliano manufaktūros įkūrimą“ Meiseno Albrechtsburgo pilyje. Taip prasidėjo Europos karališkojo porceliano žygis.
Meiseno porcelianą parodoje reprezentuoja Johano Joachimo Kendlerio (1706–1775), karališkojo dvaro skulptoriaus, nuo 1731 m. suformavusio šios manufaktūros stilių, sukurtas laikrodis su Vyčiais, alegorinė „Pavasario“ figūra iš ciklo „Metų laikai“, mergaitės su rože figūra iš ciklo „Sodininkų vaikai“ ir kiti šios manufaktūros klestėjimo „skulptūriniu periodu“ sukurti šedevrai. Derindamas rokoko meninius principus su puikiomis porceliano plastinėmis savybėmis, J. J. Kendleris sukūrė išraiškingą mažosios plastikos žanrą, išgarsinusį Meiseną ir jo prekinį ženklą, du sukryžiuotus mėlynus kardus, visoje Europoje.
Antrąją porceliano manufaktūrą Europoje, atidarytą 1718 m. Vienoje, parodoje reprezentuoja antiglazūrine tapyba ir auksavimu puoštos lėkštės. „Vienos porceliano“ ypatingoji privilegija būti vieninteliam Austrijos porceliano gamintojui imperatorius Karolis VI (1685–1740) suteikė Klaudijui Inocentui du Pakjė, kuris per rizikingą misiją pargabeno porceliano paslaptį į Vieną. Dėl ypač aukštos kokybės pietų servizų, vazų ir laikrodžių, gėlių miniatiūrų ir skulptūrų Vienos porcelianas tapo labai vertinamas daugelyje Europos karališkųjų namų.
Prancūzija nenusileido kaimynėms, ir Vensene 1745 m. buvo įkurta porceliano manufaktūra. Karaliaus Liudviko XV (1710–1774) įsteigtai, o 1756 m. jo favoritės markizės de Pompadur iniciatyva manufaktūrai „Vincennes porcelain“ persikėlus į Sevro miestelį, kūriniai pradėti vadinti tiesiog „Sevres“ – Sevro porcelianu. Manufaktūroje buvo gaminami labai įmantrūs, gausiai dekoruoti, prabangūs servizai, skirti karališkajai šeimai. Dominuojanti spalva buvo rožinė, mat ją labai mėgo madam de Pompadur. Tai ryškiai matyti ir žiūrint į parodos eksponatus.
Anglijoje 1751 m. Džonas Volas ir Viljamas Deivisas atrado unikalų kaulinio porceliano gamybos metodą ir su 13-os verslininkų grupe įkūrė „Worcester“ gamyklą. Saugant šio porceliano paslaptis kiekvienas steigėjas pasirašė sutartį, kurioje buvo nurodyta 4000 svarų bauda už formulės išdavystę. D. Volas sukūrė porcelianą, galintį atlaikyti ir verdantį vandenį. Padidėjęs plikomos arbatos suvartojimas 1760-aisiais sukėlė didžiulę šių indų paklausą, gamykla suklestėjo, o 1789 m. jai buvo suteiktas „Royal Worcester“ vardas. Ši gamykla išliko iki šių dienų ir vis dar gamina porcelianą pačiai Jos Didenybei karalienei Elžbietai II.
Kita Anglijos, Vedžvudo, keramika žinoma nuo 1759 m., kai Džosaja Vedžvudas sukūrė technologiją, pagal kurią gamino baltą ir spalvotą keraminę masę. Iš jos buvo kuriami dirbiniai su mėlynu arba žaliu fonu ir puošti baltais reljefais. Ši gamykla taip pat gyvuoja iki šiol, o joje gaminamas porcelianas yra vienas kokybiškiausių pasaulyje. Šioje parodoje eksponuojami Angliško porceliano pavyzdžiai.
Apie 1770 m. Europoje jau veikė daugiau kaip 20 porceliano manufaktūrų, ir jų tolygiai daugėjo. Porceliano įmonės konkuravo viena su kita, stengdamosi neatsilikti nuo mados ir stilių kaitos. Parodoje eksponuojami ir XVIII–XX a. nedidelių Vokietijos Tiuringijos, Bavarijos ir Berlyno, Čekijos Dubio, kitų Prancūzijos, Anglijos gamyklų dirbiniai bei Voluinės Korecio ir Žytomyro Baranivkos fabrikėlių gaminiai: vazos, žvakidės, statulėlės, lėkštės, servizai. Ekspozicijoje atsiskleidžia meninių stilių įvairovė – plastiškas, spalvingas rokokas, santūrus klasicizmas, iškilmingas, griežtas ampyras. Rodomi XIX a. dirbiniai, kuriuose kartojami ir jungiami istoriniai stiliai.
Tokios apimties LNDM porceliano dailės rinkinys, kuriame sukaupta daugiau kaip 1 600 eksponatų, yra vienas gausiausių ir vertingiausių Lietuvoje. Klaipėdoje, kartu ir Vakarų Lietuvos regione, pirmą kartą rodoma įspūdingiausia šio porceliano rinkinio dalis.
Greta porceliano dirbinių eksponuojami LNDM grafikos ir tapybos XVII–XIX a. kūriniai bei manieringi baldų komplektai paryškina dailės epochų bendrą vaizdą.
Parodos rengėjas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Laikrodžių muziejus
Parodos kuratorius Romualdas Martinkus
Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele. Muziejaus parodas ir ekspozicijas galima lankyti be galimybių paso. Muziejaus renginiuose galimybių pasas būtinas.
Liepų g. 12, LT-92114 Klaipėda
+370 46 410 413, +370 46 410 414
+370 46 410 417
laikrodziu.muziejus@lndm.lt
www.muziejai.lt/klm/index.htm
