Pasakyk man savo vardą Sese

2026 m. birželio 18 – 2027 m. vasario 28 d.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979) – žymus Lietuvos menininkas. 2017 m. jis atstovavo šaliai Venecijos bienalėje, dalyvavo daugelyje kitų tarptautinių parodų, pavyzdžiui, 2018 m. San Paulo ir Rygos bienalėse. Baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, kurioje dabar dėsto, ir nepriklausomame menininkų institute „De Ateliers“ Amsterdame, jis labiausiai išgarsėjo savo kompleksinėmis instaliacijomis. Jose paprastai derinama skulptūra, tapyba ir piešiniai, o kartais – ir judančio vaizdo kūriniai. Visa tai sukuria įvairiai auditorijai įtraukiančias ir visada išskirtinai asmeniškas patirtis. Landzbergas taip pat kuruoja parodas. 2011–2013 m. jis vadovavo meno projektų erdvei „Malonioji 6“ Vilniuje. Menininkui atstovauja „Meno parkas“ Kaune.

 

Landzbergo požiūris į parodą suteikia daugiau veikimo laisvės jam kaip autoriui ir mums kaip žiūrovams ir parodos dalyviams. Jis kuria viziją ir ją įgyvendina, siūlo ir kviečia sekti. Jis siekia sukurti visuminį meno kūrinį, Gesamtkunstwerk, kuris gimsta planuojant ir improvizuojant, kuriant strategijas ir operatyviai mąstant, jungiant pasakojimą ir atmosferą. Jo parodos turi „analogišką“, „rankų darbo“, „savo jėgomis pastatytą“ pajautą, skatinančią mus pasinerti į meninę viziją ir galbūt netgi joje pasiklysti. Tuo pačiu metu jos yra organizuotos – ir mus organizuoja – dabartyje, kuri beveik visada yra neaiški, reikli ir grėsminga. Kitaip sakant, Landzbergas kalba šiuolaikinei visuomenei ne tik laisvos dvasios, bet ir socialiai atsakingo menininko balsu.

 

Dailininkas apipavidalintojas – menininkas dizaineris, suteikiantis formą kasdieniam gyvenimui. Ši XX a. Lietuvos sąvoka vis dar atrodo aktuali, taip pat ir Landzbergo kūryboje, ir ypač todėl, kad jis jau seniai atsispyrė pagundai menininką ir jo kūrinius užkelti ant pjedestalo. Socialiai įsitraukęs menininkas prisiima atsakomybę inicijuoti ir palaikyti dialogą, taip pat įtikinti visuomenę savo meninės vizijos verte. Šiandien tai jau yra ne iš viršaus primestas reikalavimas suteikti žmogaus veidą nežmoniškam režimui, o etinis požiūris į vaizdus ir objektus, erdves ir auditorijas. Tai politinis, bet kartu ir menui būdingas požiūris į šiuolaikinę vizualinę realybę.

 

Kaip meno institucijos ir jas prižiūrintys kuratoriai, menininkas dirba su kitais žmonėmis, jiems ir remdamasis jų darbais. Kad jis ir jo kūriniai gyvuotų, reikia žiūrovų ir dalyvių. Landzbergas akivaizdžiai žaidžia šiuo tarpusavio ryšiu. Parodos lankytojai viliojami žengti į supaprastintą realybės mikrokosmosą, vizualiai ir emociškai sustiprintą taip, kad primintų kino filmavimo aikštelę, teatro sceną ar keistenybių kabinetą. Čia jis pasirinko tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip priešinga strategija. Norėdami patekti į šią parodą, iš muziejaus kasos turime gauti užrakto kodą.

 

Įžengę vidun suprantame, kad viskas įrengta taip, kad primintų kieno nors gyvenamąją erdvę. O gal ši erdvė imituoja namų gyvenimą? Dailininkas apipavidalintojas šią idėją įgyvendino stilizuotu ir abstrakčiu būdu, tarsi ieškodamas kuo tikslesnių vizualinių metaforų sąvokoms „namas“, „namai“, „arena“ ar „scena“. Mums siūloma įsivaizduoti, kad pirmame muziejaus aukšte gyvena kelių kartų didelė šeima. Močiutės kambarys iš tiesų panašus į muziejų – ant pjedestalo ir ant sienų kabo meno kūriniai. Tėčio kambarys – tai darbo vieta, o mama, atrodo, visada būna virtuvėje.

 

Sprendžiant iš bendros ekspozicijos kompozicijos ir parodos pavadinimo, pagrindinė veikėja čia yra dukra. Ji ypač nujaučiama dėl apvalios minkštos platformos, kurią mums siūloma išbandyti. Iš tiesų Landzbergas pasakoja, kad parodą „Pasakyk man savo vardą, Sese“ sukūrė norėdamas atkartoti lobio dėžutę, kurią daugelis mergaičių saugo. Dėžutę leidžiama atidaryti ir žaisti su tuo, kas joje, bet tik laikantis tam tikrų pagarbos ir mandagumo taisyklių. Tai skatina mus suvokti pažeidžiamumą ir apmąstyti žmonių poreikį – arba, tiesą sakant, jų teisę – jaustis saugiai kartu. Ką šeima veiktų namuose per laisvadienį? Kaip jie leistų laiką kartu? Deja, šiais karo laikais tokia maloni rutina nebėra savaime suprantama ar garantuota.

 

T formos platforma iš paskutinės parodos salės mus veda į netikėtai elegantišką sodą, kuris primena japonų stilių, tačiau neabejotinai yra šiaurės europietiškas. Žilvinas Landzbergas norėjo jį įtraukti į parodą, todėl ten pastatė šiltnamio bokštą. Iš sodo ir parodos išeiname pro duris, kurios pro kasą veda mus atgal į gatvę.

Anders Kreuger

 

Kuratorius Anders Kreuger

Kalbos redaktorė  Ilona Čiužauskaitė

Dizainerė Eglė Kirlytė

 

​

Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. +370 46 410 412
domsaicio.galerija@lndm.lt