Oscar Chan Yik Long. Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės

2025 m. lapkričio 27 – 2026 m. kovo 15 d.

Oscarą Chaną Yik Longą (g. 1988 m. Honkonge, gyv. Helsinkyje) meno populiarinimo svetainė „artnet.com“ neseniai pavadino „vienu iš penkių naujai figūratyvumo sąvoką apibrėžiančių azijiečių menininkų“. Jo daugiausia figūratyvi kinišku tušu atlikta tapyba, dažnai paremta Rytų Azijos mitologijos ar kitų ezoterinių tradicijų motyvais, ko gero, išties patraukė šių dienų publikos dėmesį, nes yra vis dažniau eksponuojama Europos ir Azijos galerijose, kunsthalėse bei muziejuose.

 

Pirmą kartą muziejaus erdvėse rengiamoje menininko personalinėje parodoje pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai. Paroda sumanyta kaip vizualinė kelionė po keturias erdvias Vilniaus centre esančių XVII a. rūmų pirmojo aukšto sales.

 

Parodos pavadinimas sutampa su laikinos freskos, nutapytos ant lubų skliauto vienoje iš rūmų salių, pavadinimu – „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“ (2025). Kas tie „jie“ – nebūtinai aišku, Chanas to neatskleidžia. Jis taip pat nepaaiškina, kodėl „aukštybė“ yra „įsivaizduojama“ (nors aiškiai matoma skliaute). Po freska menininkas įkomponavo „Kosminį kiaušinį“ (2021) – minkštą juodos ir baltos spalvos vilnonį kilimą. Tai aliuzija į pasaulio sukūrimo mitą, tačiau išsamiau ji neaiškinama. Gretima mažesnė erdvė – pritemdyta, joje ant sienų ir lubų projektuojamas darbas „Patruliavimas“ (2025), kurio pagrindą sudaro tušu ant popieriaus atliktų piešinių serija. Čia neaiškiomis aplinkybėmis ir vėl pasirodo „jie“ – pirmykštės žmogaus skeletą primenančios figūros.

 

Kitaip nei daugelis Chano kartos menininkų, jis prie kūrinių nepateikia skrupulingų aprašymų, kuriuos privalu detaliai atpasakoti. Menininko vaizdai veikiau skatina įvairialypę publiką kurti drauge – to netgi tikimasi, raginant įsitraukti tiek vaikus, tiek tapybos žinovus. Nors darbams būdingas figūratyvumas, žiūrovai skatinami nesusitelkti vien į jį. Kuriamų vaizdų prasmę pradedame numanyti pajutę menininko tapybiškus gestus ir koncentruotus vaizdinius impulsus. Jo pasakojama istorija dažnai užleidžia vietą improvizacijos tėkmei ir gausybei veikiančių figūrų.

 

Gestiškas figūratyvumas yra ir ciklo „Žemės šakos“ (2025), kurį sudaro dvylika Chano kūno matmenis atitinkančiose drobėse (180×65 cm) tušu nutapytų darbų, pagrindinis motyvas. Šio ciklo kūriniai – tai ekspresyvios kinų zodiako ženklų (Žiurkės, Jaučio, Tigro, Triušio, Drakono, Gyvatės, Arklio, Ožkos, Beždžionės, Gaidžio, Šuns ir Kiaulės) variacijos. Rytų Azijos tradicijas primena ir paveikslų sujungimas geležiniais vyriais – tarsi sulankstomos širmos.

 

Šiose šiuolaikinėse tradicinių pertvarų interpretacijose dera grubumas ir rafinuotumas bei išryškėja „sutirštinimo“ ir „perkėlimo“ motyvai – ne kaip nekaltos meninės strategijos, kuriomis siekiama patraukti ir prikaustyti dėmesį, o kaip froidiškosios pasąmonės išraiškos. Menininko vaizdiniai nėra malonūs ar raminantys. Didžiąją dalį savo darbų jis grindžia pirmykštėmis emocijomis, pavyzdžiui, smurto baime, ir mūsų polinkiu jomis žavėtis. Jo kūryboje gausu nuorodų į kultūrinius reiškinius, kaip antai: japonų mangą ir animaciją, įvairių šalių ir kultūrų siaubo filmus, tamsiąją Vakarų meno istorijos pusę.

 

Dešimties dalių tušu nutapytas paveikslas „Žvelgiu į savo paties lavoną“ (2025, visos drobės 30×100 cm) – tai ištemptas peizažą primenantis skeleto, netekusio visų yrančių kūno audinių, atvaizdas. Kūrinys paremtas XVIII a. prancūzų graviūra, tačiau pirminė idėja Chanui kilo susapnavus, kad jo lavonas eksponuojamas viename iš Europos muziejų. Žiūrint iš šono, sujungtos drobės tampa kone anamorfinės, o skeleto, kuris, rodos, guli ant akmens plokštės, anatomija – šiurpiai tiksli.

 

Tikroji Chano kūrybos esmė – padėjimas siaubui palaipsniui peraugti į supratimą (pavyzdžiui, apie tai, kaip mus veikia ankstesnių gyvenimų patirtys), o galiausiai – išganymo ar bent jo galimybės atnešimas. Neatsitiktinai menininko domėjimosi mitologija ir tapyba tušu pagrindas yra dviprasmiškų vizualinių užuominų skaitymas, jas interpretuojant kaip ateities ženklus ar giliai glūdinčių praeities atsiminimų pėdsakus, – kitaip tariant, būrimas. Tiesą sakant, ir vaizduotė bei pasakojimų kūrimas. Šias tris kūrybines strategijas sieja tai, kad jos kyla iš prigimtinio žmogaus poreikio kurti fikciją.

 

Pasitelkdamas šias strategijas, Chanas kuria aktyvią, iliustratyvumo nevengiančią vizualumo traktuotę, naudoja kortų, paveikslėlių knygų ir panašius formatus. Ciklas „Taro kortos (Didieji arkanai)“ (2025, 22 paveikslai, visi apie 42×29,7 cm) – tai nauja amžių sandūroje susiformavusios šiuolaikinės Taro kortų malkos interpretacija. Čia mažiau naratyvinių detalių, dėmesys sutelkiamas į keletą svarbiausių vaizdinių užuominų, eksperimentuojama tušu ir baltu žymikliu ant rusvo popieriaus.

 

Savo pirmajai menininko knygai „Mano kūnas – tai reinkarnavusi populiacija“ (My Body Is a Reincarnated Population, Kraków: Bored Wolves, 2024) Chanas sukūrė 88 su jo paties vidaus organais ir galūnėmis susijusius piešinius (visi apie 42×29,7 cm). Kiekvienai kūno daliai skirtų piešinių skaičių ir menininko santykį su ja padiktavo mestas lošimo kauliukas su šešiais simboliais, žyminčiais skirtingus ryšio tipus. Nuo metimo priklausė, ar santykis bus kaip draugų, meilužių, priešų, o gal kaip tėvų, brolių, seserų, kitų giminaičių. Knygoje taip pat yra trumpų menininko tekstų kinų bei anglų kalbomis, o dalis piešinių eksponuojami ir šioje parodoje.

 

Žodis „iliustruoti“ galiausiai yra „nušviesti“ sinonimas: iliustruoti reiškia atskleisti tai, kas paprastai slypi tamsoje. Oscaras Chanas Yik Longas kuria juoda (sūriai kvepiančio tušo) ir balta (kreidos sausumo popieriaus, gruntuotos drobės, tinkuotos sienos) spalvomis. Pridėjęs vandens, jis šias tariamas priešingybes taip gerai suderina, kad kitų spalvų tarsi nebereikia. Kartu su menininku leisdamiesi į vizualinę kelionę po Radvilų rūmus bent akimirkai pamiršime kitas spalvas.

 

Tik vienas kūrinys tiesiogiai primins apie spalvų šėlsmą išoriniame pasaulyje – „Vaiduoklių karalius“ (2021, metalo lydinys, derva, plastikas, 45×34×13 cm). Tai 100 egzempliorių tiražu gamykloje išlieta statulėlė, vaizduojanti kinų legendą tuo pačiu pavadinimu. Kūrinys primena, kad tie, kurių baiminamės (vaiduokliai), savojoje karalystėje) taip pat ko nors bijo. Galbūt asmens (savo karaliaus), o gal kokio nors dalyko – pavyzdžiui, pačios baimės.

 

 

Kuratorius Anders Kreuger

Koordinatorius Nojus Kiznis

Grafikos dizaineris Domantas Pigulevičius

Architektas Aleksandras Kavaliauskas

Vertėjas Paulius Balčytis

 

Organizatorius LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus

Partneriai: „Kunsthalle Kohta“, „PF25 Cultural Projects“

Rėmėjas Suomijos kultūros fondas

 

Dėkojame LNDM Prano Gudyno restauravimo centrui, Stefanui Lorenzutti, Joannai Osiewicz-Lorenzutti („Bored Wolves“), Vadimui Šamkov. 

 

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt