Linas Julijonas Jankus. Šviesų ir spalvų vizijos
2022 m. birželio 9–rugsėjo 25 d.
Juodkrantės Pamario galerijoje eksponuojami tapytojo Lino Julijono Jankaus Pamario krašto peizažai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinių. Melsvai pilkšvų tonų įtaigūs Drevernos, Rusnės, Rasytės, Pjaulių, Mingės, Nemunyno, Gilijos ir kt. vietovių motyvai atsiveria skirtingų rakursų konstruktyviomis kompozicijomis. Akį traukia šaltokų spalvų koloristika ir ypač ekspresyvus potėpis. Parodoje eksponuojami 8‒9 dešimtmečių peizažai, koncentruotai ir įtaigiai atveriantys kūrybinės kalbos kaitą, glaudžias sąsajas su dailininkui artimomis vietomis.
Jankaus tapybos motyvais tapo Pamario vanduo, laivai, valtelės, namai, kanalai. Dailininkas paniro į šio krašto aplinką ir gamtą, prisišliejo prie ten gyvenusių žmonių. Tapyboje jis atrado daug kartų kitų dailininkų eksploatuotą priemonę ‒ šviesą. Saulė ir jos šviesa, raibuliuojantis vanduo medžių ir pievų apsuptyje tapo jo pagrindiniais tapybos motyvais. Jankus atrado prasmingą šviesos išraišką, kuri skatina mąstyti apie žmogaus bei gamtos likimą. Tapytojas yra sakęs: „Gyvenimo vieta ir vaikystėje patirti įspūdžiai giliai įsirėžia į žmogaus sąmonę. Nuo tėvo Stasio Jankaus pečių išvydau Drevernos prieplauką, pilną burinių valčių, Rusnę, Kintus, Mingę, Juodkrantę, Rambyną. Visa tai tapo mano kūrybos objektu.“ Nuo vaikystės pažįstamos tėvo gimtinės vietos emociškai susiejo ir paties dailininko patirtis su šiuo regionu. Tapytojas įvaizdino Pamario krašo motyvus savita plastine išraiška, ekspresyviu potėpiu, srūvančios šviesos srautais, spalvų kontrastais, akcentuotų vaizdų kodu. Alla prima metodu nutapytos prieplaukos, įlankos su laiveliais, namukai prie vandens atveria autoriaus pastangas užčiuopti kintančią gamtos nuotaikų kaitą, šviesos mirgėjimus skirtingais metų laikais.
Jankus tikėjo gamtos grožio idėja, siekė ją perteikti savo paties suformuota savita estetizuota tapybos kalba, grįsta šviesos ir spalvų išraiška. Ankstyvoji 8 dešimtmečio Jankaus tapyba remiasi spalvų ir šviesų improvizacijomis, primena impresionistų tapybą („Drevernoje“, 1975; „Prie Drevernos krantinės“, 1976). Vėlesnė 9 dešimtmečio tapyba ‒ konstruktyvesnė, primenanti postimpresionistus. Žinoma, spalvų niuansuota klausa atveria ir jo mokytojo, subtilaus peizažų meistro, Algirdo Petrulio kūrybą, o konstruktyvi kompozicija ir prasiveržiančių ryškių spalvų akcentai ‒ Jono Švažo. Kūriniuose svarbi aiški forma, išryškinami konstruktyvūs akcentai: prieplaukos, pakrantės kontūrai ar valčių, namukų siluetai („Prieplauka“,1982; „Gilija“, 1981; „Sodyba Mingėje“; „Prieplauka Rasytėje“).
Jankaus tapybos koloritas įsimena giliais prigesintais tonais, šaltais pilkšvais, melsvais, žalsvais, violetiniais atspalviais. Jiems kontrastuoja šviesūs baltų, gelsvų, melsvų potėpių rėžiai. Tapybos kalbai įtakos turėjo ir tai, kad, būdamas vilnietis, 1999 m. dailininkas persikėlė gyventi į Pjaulius, kur sėmėsi gilaus ir prasmingo kūrybos įkvėpimo gamtos apsuptyje, vaikštinėdamas po apylinkes, plaukiodamas Kuršių mariose paties pasigamintu kurėnu.
Jankus gimė 1946 m. Priekulėje, mirė 2014 m. ten pat. 1964‒1969 m. Lietuvos dailės instituto Pedagoginiame fakultete studijavo tapybą (tapybą dėstė Jonas Švažas ir Algirdas Petrulis). Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė arti 20 individualių parodų. Nuo 1969 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų susivienijimo, nuo 1978 m. ‒ Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Parašė prisiminimų, parodų recenzijų. Dėstė dailės disciplinas įvairiose aukštosiose Lietuvos mokyklose: Vilniaus universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete; buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas, profesorius. Nuo 2009 m. ėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pareigas.
Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė
Rėmėjas Neringos miesto savivaldybė
L. Rėzos g. 3, LT-93101 Juodkrantė
+370 469 53 323, +370 46 410 412
pamario.galerija@lndm.lt
