Karl Eulenstein (1892–1981). Sugrįžęs į Klaipėdą

Iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Karlo Eulensteino gyvenimo kelias buvo sudėtingas. Jis gimė 1892 m. Klaipėdoje (Mėmelyje) laivų vilkiko kapitono šeimoje ir buvo šeštas iš septynių vaikų. Mokykloje buvo vidutinių gabumų, baigęs mokslus dirbo prekybos kontoroje, kol iš kasdienybės išplėšė Pirmasis pasaulinis karas. Po karo K. Eulensteinas įgyvendino savo seną svajonę – įstojo į Karaliaučiaus dailės akademiją, kur jį mokė Richardas Pfeiferis ir ekspresionistas Arthuras Degneris. 1925 m. K. Eulensteinas ryžosi tapti laisvai kuriančiu dailininku. 1926 m. išvyko į Berlyną, kur su savo partnere Helena Stepath, vadinama Lenka (susituokė 1967 m.), gyveno iki savo mirties 1981 m.

K. Eulensteino tapyboje vyrauja gimtojo Klaipėdos krašto motyvai. Iki 1944 m. jis kasmet lankydavosi gimtinėje, kur apsistodavo pas savo studijų draugą dailininką Ernstą Mollenhauerį Blodės svečių namuose Nidoje. Jis priklausė Nidos dailininkų kolonijos branduoliui.

Nuo XX a. 4 dešimtmečio K. Eulensteinas sėkmingai dalyvavo parodose ne tik Rytų Prūsijoje, bet ir visoje Vokietijoje. Dėmesį traukė tamsūs intensyvių spalvų jo paveikslai, kuriuose dažniausiai vaizduotas melancholiškas Rytų Prūsijos kraštovaizdis, Klaipėda, Kuršių marių žvejai. To meto spaudoje rašyta: „Tas atmosferos tankumas, stipriais dvelksmais išgaunamas iš tamsių Nerijos rūko prisotintų debesų, apgaubia kaip tinklas tarnaites ir ūkininkus, karves, arklius ir medį…“

K. Eulensteino kūriniai nelabai tiko tuo metu besiformavusiam Trečiojo reicho meniniam skoniui. 1937 m. net keli jo darbai konfiskuoti. Tačiau jam leista toliau rengti parodas. Tai buvo labai neilgas laikotarpis. Prieš pat karo pabaigą Berlyne jis prarado beveik visus savo kūrinius. Neteko ir tėviškės. Po to, kai nebegalėjo vykti į Klaipėdą ir į Kuršių Neriją, jų vaizdų darbuose buvo vis daugiau. Taip jis nuo 1946 m. vėl pradėjo tapyti ir per 20 metų sukūrė puikių kūrinių. K. Eulensteinui pavyko rasti naują, savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. Tuo metu reprezentacinės formos vis labiau tolo ir netrukus spalvos užvaldė visus paveikslus. Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.

Tik nedaugelis menininkų, kaip Ernstas Molenhaueris, Eduardas Bischofas, dar keletas Rytų Prūsijos dailininkų ir ypač K. Eulensteinas savo kūryba po 1945 m., būdami toli nuo Nidos, tęsė šios dailininkų kolonijos tradiciją. Europiniame kontekste tai neįprasta ir suteikia K. Eulensteinui ypatingą reikšmę, kuri kaip tik dabar vėl naujai atrandama.

Jörn Barfod