Jurga Barilaitė. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės

2025 m. lapkričio 13 – 2026 m. kovo 15 d.

Visos mūsų paslaptys prasideda nuo abėcėlės 

Garsas ir raidė 

Mūsų ginklai ir slėptuvės 

 

Šiomis eilutėmis Jurga Barilaitė 2019 m. pradėjo naują kūrybos ciklą Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Turbūt nereikia vardinti visko, kas įvyko nuo tada – nepasikeitusi liko tik abėcėlė, kuria užrašome paslaptis ir skausmus, į kurią pirmiausia puolame, ieškodami slėptuvės nuo orą drebinančio nerimo.  

 

Jurga Barilaitė yra unikali menininkė Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje. Ji stichiška, ryški, maištinga. Jos kūriniai sunkiai kategorizuojami, nesmagiai smagūs, kupini kone apčiuopiamos libidinės energijos. Viename iš savo ankstyvųjų darbų „Būtinoji gintis“ ji smūgiais išjunginėja tapybos drobę, tarsi atkovodama iš jos, skriaudėjos, gniaužtų savo istoriją. Menininkė čia – ne karė ar strategė, o kažkas baisesnio – kiemo padauža, iš kurios tiesiog neįmanoma atimti kumščių. Šiandien ši mažytė VHS juostoje mirganti figūra atrodo kone nereali, kaip senas kompiuterinis žaidimas. Žaidimas apie girl power, galią ir ateitį be tapybos – toks, kurį užbaigtum su džiaugsmu. Nes net kai pačiai nukraujuos krumpliai, nemirtinga veikėja bus pasiruošusi daužyti už tave. Tiesa, kitaip nei žaidimų veikėjos, menininkės auga. „Paduok, sesula, kardą“, – ragina mačetę iškėlusi moteris, kertanti vaisių galvas ir verianti žiūrovę nebemirgančiu žvilgsniu. Ji subrendo kartu su savo medija, su savo ginklais, su savo kūrybos ir moralės kodu – jei nori kažką pjauti, pirma turi susikurti. Ir net perpjovus kurti toliau: glazūruoti, degti, rodyti. Dovanoti šviežią pusgalvį tuštumai – arba tam, kas neturi kur laikyti riešutų.  

 

Formaliai Ginklai ir slėptuvės yra paskutinė ciklo Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės paroda. Ji užbaigia trilogiją, pradėtą paroda Kaulai ir nuosėdos (galerija Artifex, 2019), pratęstą Linijomis ir raukšlėmis (Atletika, 2021), papildytą įvairiais pavieniais kūriniais, sumanymais, tekstais ir mintimis. Tačiau ši pabaiga panašesnė ne į tašką, o į amžinybę. Susitikdami Radvilų rūmų dailės muziejaus salėse, nauji kūriniai patenka į jau prasidėjusią istoriją, o senieji prisikelia dar vienam vakarėliui. Kaulai pradeda šokti, galvos veriasi, ginklai žvanga ir staiga paaiškėja, kad šitoje istorijoje visada buvo drakonų – vienas jų dūla ant žemės, kviesdamas į savo videopilvą. „Žemjūrės“ autorė Ursula Le Guin yra rašiusi, kad niekas pasaulyje negali paaiškinti drakono  – net jos sukurtoje visatoje, kurioje drakonai ne tik gyveno, bet ir kalbėjo. O čia? Le Guin citatą esu daug sykių kartojusi mintyse ir raštu, bet vis dar nežinau, ką daryti, kad drakonai nekybotų ištisai virš galvos, stūgaudami apie karą, marą arba planetos nykimą. Galbūt jų skeletuose išliks visi mūsų ekranai su amžinai besikartojančiais anekdotais ir pasakomis – repetuodama šį scenarijų Barilaitė sujungia kambarius į save ryjančią kilpą.  

 

Ginklai ir slėptuvės prasidėjo nuo nejaukių asociacijų ir prisiminimų. Apie laidotuves Sibire, mikčiojant išgyventą Holokaustą, mamą su dichlofoso flakonu per Sausio 13-osios kraujotvynį, apie teritorijų nuotraukas iš šnipų orlaivių ir dronus, puolamus varnų. Barilaitės kūrybos kontekste atrodo žavu ir teisinga, kad jie peraugo į sapnus, vizijas, fantazijas ir kūnus, išryškinančius keistumą pasaulio, kurio turbūt nesugebėtume atkurti slėptuvėse. Keliaudami po parodos sales, vienu metu pasijuntame ir žmonijos pradžioje, ir pabaigoje – ašmenys, mįslingos urnos, skeletai ir lizdai gali būti tiek pasaulio pradžios, tiek pabaigos elementai. Abu scenarijai sunkiai aprėpiami net jautriausiam protui. Tik ne Barilaitei, kurios žvilgsnis šį postmilitaristinį košmarą nudažo vaivorykštės spalvomis. Kaip visi kiemo padaužos, Barilaitė išsiskiria savo vaizduote ir smalsumu. Jos kūriniai primena tuoj užaugsiančio vaiko pasaulį – tą ribą, kai geismas jau nėra svetimas, bet tabu dar neegzistuoja. Tokiame pasaulyje viskas – kūnas, smurtas, ašaros, grožis – gali egzistuoti vienu metu. Taip pat visa tai dar gali būti neteisinga, nepatikrinta – netilpti į tobulo feminizmo, tobulo politiškumo, tobulo taikumo reikalavimus. Tam tikra prasme Barilaitės kūryba atstovauja tai kultūros vaikystei, kurios, bandydami būti solidūs ir keliantys pavydą,šiandien savo šalyje kratomės. Mūsų blizgesys yra įmanomas tik todėl, kad kažkada įvyko kova už išlikimą – ne vien vėliavomis ir rikiuotėmis, bet ir purvais, blizgučiais, gerklėmis, skaičiuotėmis. Nekorektiška kova – ne vien už tėvynę. Nebūtinai turint priežastį. Bet ir ne visai už save. 

 

Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės yra pirmoji Jurgos Barilaitės personalinė paroda Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Ją kuruodama patyriau, kaip glaudžiai gali susipinti kova ir kūryba, kokia nesibaigianti yra kiekvienos menininkės būtinoji gintis. Net jei orą drebina nerimas, Jurgos slėptuvėje jaučiuosi saugi. Čia yra kas už mus pešasi ir dieną naktį saugo abėcėlę – net kai iš gyvųjų telikęs sapnas, o svajoti pajėgia tik mirusieji.  

 

 

Parodos „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“ komanda:

 

Menininkė Jurga Barilaitė 

Kuratorė Monika Kalinauskaitė 

Koordinatorius Audrius Jerašius 

Architektė Edita Valaitė  

Koordinuojantis architektas Aleksandras Kavaliauskas  

Dizainerė Marija Jablonskytė 

Komunikacijos koordinatorė Aistė Marija Stankevičiūtė 

Vertėjas Martynas Galkus  

Kalbos redaktorė Laura Patiomkinaitė 

Dėkojame: LNDM Parodų įrengimo skyriui, Vadimui Šamkovui, Danui Aleksai, Kaziui Sližiui 

 

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt