Įminti Paryžių. Cité Internationale des Arts rezidentų pasakojimai. III dalis

Jurga Barilaitė

 

Jurgos Barilaitės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Godumas (nepasiekiami troškimai, vujaristinis žvilgsnis ir nesąmoningas pasipriešinimas sistemai)

 

Mirtis ir mergelė. 1995–2020

Piešinių serija

 

Siaubo novelė, paremta asmeniniais nuotykiais, sapnais ir piešiniais, patirtais ar sufantazuotais Paryžiuje 1995 m. Tai pasakojimas apie be jokio pagrindo apkaltintą mergaitę, kuri miršta kiekvieną vakarą, o naktį prisikelia ir klaidžioja po naktinį miestą. Iš 1995 m. išliko tik psichogeografinių kelionių po miestą užrašai ir keli piešiniai. Kiti nupiešti 2019 m. Piešiau siekdama atsiminti, bet tai jau yra dabar prisimenami dalykai. Pagal užrašus prisiminiau, kad mačiau Asgerio Olufo Jorno parodą. Nieko iš jos neatsimenu, tik kažkokius brėžinius. Pasirodo, jau tada buvau susipažinusi su letrizmo ir situacionizmo idėjomis.

 

Paris ’66

Videofilmas, 20 min.

 

Suskaitmenintas nežinomo lietuvių operatoriaus 8 mm kelioninis filmas, datuojamas 1966 m. (bent taip užrašyta ant kelių juostų, kurias draugas prieš kelerius metus pirko sendaikčių turguje Vilniuje). Jame nufilmuoti Paryžiaus vaizdai, godžiai stebimi žmogaus iš sovietinio pasaulio: miesto reklamos, gražiai apsirengusios moterys, parduotuvių prekystaliai su daugybe prekių, įvairūs vaisiai, tarp jų ir bananai, taip pat erotinių žurnalų puslapiai, kino afišos. Kaip žinome, tais laikais retas žmogus iš Sovietų Sąjungos galėjo išvažiuoti į Paryžių, nebent ideologiškai „patikimas“. Tai vadinamieji chruščiovinio atšilimo laikai. Jokio komentaro nėra. Išliko tik vaizdai, kamera seka filmuojančiojo žvilgsnį. O tuo metu Paryžiuje jau bręsta protestai prieš prekinį fetišizmą, reikalaujama uždrausti draudimus. Tik keletas metų likę iki 1968 m. gegužės įvykių. Filmuojami „naujosios bangos“ filmai, reiškiasi situacionistai, netrukus, 1967 m., išleidžiama Guy Debord’o „Spektaklio visuomenė“.

2020 m. aš primontavau titrų animaciją.

 

Paryžiuje, Cité Internationale des Arts, lankiausi 1995 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Tai buvo muziejinė stažuotė – VDA Studentų meno dienų (SMD ’95) prizas. Buvau penktame kurse (tapybos specialybė), kai laimėjau pirmąją premiją už instaliaciją „Mimikrija“ ir dviejų mėnesių Cité Internationale des Arts rezidenciją. Darius Žiūra ir Dainius Liškevičius taip pat laimėjo po vieną mėnesį. Studiją ir rezidenciją rugpjūtį dalinomės su Žiūra, o rugsėjį praleidome kartu su Liškevičiumi.

 

 

 

Julius Keleras

 

Juliaus Kelero darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paryžius – realus, idealus, tariamas

 

Yra miestų, kurie lekia kaip greitkelis į niekur. Toks yra Niujorkas, toks yra Tokijas. Jie tarsi užmiršta, kad ne vien greityje slypi esminės žmogaus gyvenimo ir pasaulio dominantės. Aišku, tai subjektyvu. Aišku, kad visos recepcijos atsiremia į asmeninę patirtį, vaizduotę, individualų  supratimą.

 

Paryžius irgi subjektyvus. Jis yra kaip inkliuzas tarp manęs ir tavęs, tarp jo/jos ir kitos/kito. Mes dar iki Paryžiaus mėginame suvokti, kas esame. O atsidūrę ten, tarsi pirmąsyk išvystame save, o miestas išvysta mus. Panardindamas jis nepanardina mūsų į atspindžius Senoje, atitraukdamas neatitraukia Bastilijos menamų kalėjimo vartų velkės, mėgindamas įsukti į istoriją ir versdamas mus joje likti. Ne kaliniu. Prašalaičiu, stebėtoju, gulėtoju ant žolės Liuksemburgo soduose. Jis neverčia tapti savu.

 

Likimo valia Paryžiuje atsidūriau 2009 m. spalį. Priėjus lietuviškosios studijos duris, metro kvapai ir požeminiai posūkiai jau buvo primiršti. Žvilgtelėjau pro langą: baguette dar nebuvo rengiamasi valgyti – vakare laikinieji šio miestelio gyventojai savo mažutėlaitėse studijose darė, matyt, ką kita. Įėjau pro duris į Menų miestelio teritoriją, veik peržengęs gulinčius benamius. Jie buvo išsidriekę kaip STOP juosta aplink saugotiną fasadą. Tereikėjo jų neliesti, nekalbinti. Vieni kepė dešreles, kiti snaudė palapinėse, treti kažko klausė užsidėję ausines (spėju, Mahlerio 6-ąją ar Édith Piaf). Čia Paryžius nekvepėjo nei biskvitiniais, nei marcipaniniais pyragaičiais.

 

Imperinė šio miesto dvasia pakerėjo – žmonių žvilgsniai, eigastis, bulvarų posūkiai, parkai. Man pasirodė, kad tai moteriškos erdvės miestas, kuriame imperatoriai išsyk planavo savo likimą moteriškose vyriškų muziejų nišose. Paryžius neprimena paauglio, kuris per naktis skaito, nežinodamas, kur padėti savo bręstantį kūną. Jis – kietas, einantis, lipantis ir besileidžiantis laiptais, plaukiojantis baržomis. Jis draugiškas sau pačiam, jis ištikimas sau pačiam, jo širdis kažkur Senos dugne, tačiau jis žavus ir vienintelis. Jo vienintelė meilė – jis pats. Tobula platoniškojo idealo realizacija. Lietuviškoji Vilniaus dailės akademijos studija šiame nuostabiame pastate – visai greta Menų tilto, kuris veikia J. Cortázaro romane kaip personažas. Menų miestelyje dera daugybė tautų ir kultūrų, čia piešiama, tapoma, muzikuojama ir, aišku, geriamas vynas. Valdas Papievis, vietinis Bakcho patikėtinis, visada patars, ką ir kaip pirkti („Niekada nepirk Paryžiuje vyno už daugiau  nei du eurus – jis tikrai bus blogesnis“). Vynas, kūryba, gatvės turgūs, parkai ir bulvarai svarbu ne vien menininkui. Bet menininkui ypač. Tokį prisimenu Paryžių – V. Kasiulio, A. Mončio, L. Kiauleikio ir aibės kitų tautiečių palytėtą miestą.

 

 

Vienas Paryžiaus langas

 

praeinu, žvilgteliu: senutė

iš niolikto amžiaus, tarp augalų,

dulkių – neužtrauktos užuolaidos,

plieskia visos įmanomos lempos

 

pilnas visą amžių kauptų daiktų

kambarys, kreivos, prirūkytos žaliuzės,

svetimas vyras pilkame TV ekrane

bučiuoja palinkęs svetimą moterį

 

šviesa kambary kybo lyg nuoskauda,

kaltinimas visiems dėl mirtingumo,

dėl nepradėtų, neužaugintų kūdikių,

dėl visko, kas negrįžtamai prarasta

 

lyg iš ankstesnės patirties –

lietus, vaizdas pro langą – vėliau prisiminsi,

tarsi pats būtum gyvenęs tame kambary,

tam bute, kur nieks tartum ir nekvėpuoja

 

netgi lietus vengia pažvelgti vidun,

ten, kur drausta, kur manęs niekada nebuvo,

o rodos ir neišėjau, prieš dešimtmečius

prilipęs prie musgaudžio

 

2010–2019

 

 

 

Konstantinas Bogdanas

 

Konstantino Bogdano darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Prekinis ženklas yra vienas rinkodaros, reklamos elementų. Teikiant paslaugas prekės ženklą dažniausiai atstoja įmonės ar įstaigos logotipas. Kaip sėkmingai veikiančios įmonės prekinis ženklas garantuoja jos gaminamos prekės kokybę, taip pripažintos kultūrinės įstaigos logotipas garantuoja aukštą jos teikiamų kultūrinių paslaugų lygį. Skirtumas tik toks, kad meno rinkoje kultūrinė įstaiga veikia drauge su kitu prekės ženklu – menininko vardu. Toks dvinaris darinys teikia abipusę naudą – tiek menininkui, tiek institucijai.

 

Prekinio ženklo (kaip ir logotipo) naudojimas yra reglamentuotas teisės aktų, be savininko žinios jį naudoti draudžiama. Dažnai pardavimo skatinimo sumetimais menkos kokybės gaminiams yra sukuriami prekiniai ženklai, primenantys lyderiaujančių gamintojų prekinius ženklus, pvz.: Abibas vietoje Adidas, Pearlsonic vietoje Panasonic, Sonya vietoje Sony.

 

Konstantino Bogdano sukurtas logotipas neegzistuojančiai institucijai labai primena vienos žymiausių kultūrinių Paryžiaus institucijų – Pompidou centro logotipą. Naujadaras nėra užpatentuotas, autorius, oponuodamas vyraujančiai teisinei logikai, leidžia šį ženklą naudoti bet kam ir be jokių apribojmų.

 

 

 

Laima Drazdauskaitė

 

Laimos Drazdauskaitės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paryžiaus maratonas. Tekstas iš vieno „Paryžiaus albumo“ lapo

 

Paryžius. 1998 m. Cité Internationale des Arts.

 

Rugsėjo 3 diena, ketvirtadienis.

Charles de Gaulle, Opera, Cité Internationale des Arts.

 

Rugėjo 4 diena, penktadienis.

Pirmoji diena Paryžiuje. Lynoja. Notre Dame, Île Saint-Louis, Île de la Cité. Valdas Papievis.

 

Rugsėjo 5 diena, šeštadienis.

Sainte-Chapelle, Tour Saint-Jacques, Hôtel de Ville, Église Saint-Gervais.

 

Rugsėjo 6 diena, sekmadienis.

Notre Dame, Centre Pompidou, Bastilijos turgus, Marais kvartalas.

 

Rugsėjo 7 diena, pirmadienis.

Musée de Cluny, Sarbonne Université, Montagne Sainte-Geneviève, Pantheon, Saint-Étienne-du-Mont.

 

Rugsėjo 8 diena, antradienis.

Vokai, ženklai, kortelė skambinti, kodas, Musée d’Orsay, St. Denis, Château de Vincennes, La Défense.

 

Rugsėjo 9 diena, trečiadienis.

Musée d’Orsay, Académie des Beaux-Arts.

 

Rugsėjo 10 diena, ketvirtadienis.

Bastilijos turgus, Musée de Cluny.

 

Rugsėjo 11 diena, penktadienis.

Luvras, Babilonas, prancūzų tapyba…

 

Rugsėjo 12 diena, šeštadienis.

Luvras, olandai.

 

Rugsėjo 13 diena, sekmadienis.

Lyja. Bastilijos turgus, Luvro knygynas.

 

Rugsėjo 14 diena, pirmadienis.

Picasso, Brâncuși, Dalí, Montmartre.

 

Rugsėjo 15 diena, antradienis.

Musée d’Art Moderne de la Ville de Paris, Place de l’Alma, Rue Saint-Honoré, Place Vendôme, Saint-Eustache, Notre Dame, Sainte-Chapelle.

 

Rugsėjo 16 diena, trečiadienis.

Jeu de Paume, P. Alechinsky, Petit Palais, italai, olandai, vokiečiai, prancūzai, Les Invalides, Armijos muziejus, Napoleono kapas, Rodinas.

 

Rugsėjo 17 diena, ketvirtadienis.

Musée international d’art naïf, Art Outsider et Folk Art des Collections de Chicago, Lenkų biblioteka, A. Mickevičiaus muziejus, Chopinas, Saint-Séverin, mečetė, amfiteatras.

 

Rugsėjo 18 diena, penktadienis.

Versalis, parkas.

 

Rugsėjo 19 diena, šeštadienis.

Oranžerija, Van Gogh’as, F. Millet, Delacroix, mišios Notre Dame.

 

Rugsėjo 20 diena, sekmadienis.

Jardin des Plantes à Saint-Louis.

 

Rugsėjo 21 diena, pirmadienis.

Père Lachaise kapinės, Maillolio muziejus, Frida Kahlo, japonų šiuolaikinis menas.

 

Rugsėjo 22 diena, antradienis.

Claude Monet, Berthe Morisot, miniatiūros, A. Mickevičiaus paminklas, Musée d’Orsay, Van Gogh-Millet, impresionistai, postimpresionistai, p. Žibuntas Mikšys.

 

Rugsėjo 23 diena, trečiadienis.

Musée d’Orsay, laivas Sena, Lotynų kvartalas.

 

Rugsėjo 24 diena, ketvirtadienis.

Šartras.

 

Rugsėjo 25 diena, penktadienis.

Kinų vazos, Rytų muziejus, parkas, kurį mėgo Proustas, kelionė autobusu po Paryžių.

 

Rugsėjo 26 diena, šeštadienis.

Luvras.

 

Rugsėjo 27 diena, sekmadienis.

Mišios Notre Dame, Bastilijos turgus, lietus, pasivaikščiojimas Senos krantine.

 

Rugsėjo 28 diena, pirmadienis.

Susitariau dėl susitikimo su p. B. 30/09/17 h., Musée de Cluny, pasivaikščiojimas: Jardin du Luxembourg, observatorija…

 

 

 

Orūnė Morkūnaitė

 

Orūnės Morkūnaitės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

1996 m. per VDA Studentų meno dienas (SMD ’96) už darbą „Siena“ gavau pirmąją premiją ir galimybę du mėnesius praleisti Cité Internationale des Arts studijoje Paryžiuje. Vykau kartu su Egle Ridikaite.

 

Du mėnesius dienomis vaikščiodavau po muziejus ar šiaip po miestą. Vakarais, mums begeriant vyną, dalinantis įspūdžiais ar šiaip beplepant, paišydavau piešinukus. Taip susidarė pluoštelis „Mechaninių papaišymų“.

 

 

 

Ramutė Rachlevičiūtė

 

Ech, Paris Paris…

 

Paryžius įsirėžė dailės istorikui atmintin kaip vieta, kurioje nepabuvęs negali suprasti modernaus meno. Visa modernizmo istorija dešimtmečius klostėsi kaip prancūziško meno arba kitų šalių menininkų kūrinių, sukurtų būtent Paryžiuje, istorija. Frankofilišką modernizmo sampratą ėmėsi koreguoti Vakarų Europos šalys dviem paskutiniais XX a. dešimtmečiais – jos pradėjo įtvirtinti daugiskaitinius „modernizmų“, „futurizmų“ ir kitokių „‑izmų“ variantus, kad išryškintų itališką, vokišką, rusišką matmenį, Rytų, Vidurio Europos, Lotynų Amerikos ar net kai kurių Azijos šalių indėlį į Vakarų modernizmo istoriją.

 

Tarpukario laikus menanti inteligentė, generolienė Cilė Žiburkienė yra pasakojusi, kad kai važiuodavo į Paryžių, visada apsibrėždavo, ką tuomet pamatys ir kur lankysis kitais kartais. „Mes žinojome, kad į šitą magišką vietą sugrįšime, todėl neturėjome tikslo viską aprėpti“, – sakė ji. Dailininkė Irena Trečiokaitė-Žebenkienė 1937 m. vyko į Paryžių turėdama du tikslus: aplankyti pasaulinę meno ir technikos parodą ir civiliniu būdu susituokti, kas buvo neįmanoma to meto Lietuvoje.

 

Kai studijavau dailėtyrą, mano svajonių miestai buvo Maskva, Leningradas, Minskas, Kijevas. Ten važiuodavau pasižiūrėti dailės parodų, ypač jeigu jas atveždavo iš „supuvusių Vakarų“ – taip sovietmečiu buvo vadinama Vakarų Europa ir JAV. Paryžius sovietmečiu man buvo nepasiekiamas. Į jį meninės bendruomenės nariui teoriškai buvo galima nuvykti dviem būdais. Pirmasis – su Kultūros ministerijos grupe, rekomenduotam Dailininkų sąjungos. Bet aš nebuvau pasiekusi „tokio lygio“ ir neturėjau pažinčių, kad galėčiau papulti į kultūrininkams skirtas keliones po Vakarų Europą, organizuojamas ir iš Vilniaus, ir iš Maskvos.

 

Antrasis būdas, ne toks „garbingas“ ir „prestižinis“, – turėti „blatą“, t. y. užtarimą, ne Kultūros ministerijoje ir Dailininkų sąjungoje, bet Profsąjungų taryboje, kuri skirstė kelialapius į užsienį kolūkiečiams ir darbininkams. Dauguma jų verždavosi į tokias keliones, kad jos „atsipirktų“ materialiai. Didžiausią paklausą tuomet turėjo šalys, kur buvo galima prisipirkti aukso, papuošalų, džinsų; nors jose kultūrinės programos būdavo silpnesnės, bet vis tiek vertos dėmesio. Aš turėjau „blatą“ – nešiau kyšį į Profsąjungų tarybą konkrečiam asmeniui, kuris ir dabar yra žinomas, puikiai klestintis verslininkas. Mano tėtis buvo pramonės inžinierius, kuris projektuodavo fabrikams, gamykloms sandėlius, jis per savo draugus prekybininkus buvo man parūpinęs puikaus viskio. Kai nunešiau vieną butelį ir ištraukiau jį drebėdama, profsąjungietis, tai įvertinęs, pasiūlė: „Tai ką, į Vietnamą?“ Kitą kartą, po trejų metų, kai jau nunešiau du butelius viskio, jis pasakė: „Laikas Indiją aplankyti. Puiki šalis.“

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, pirmos kelionės į „supuvusį Vakarų pasaulį“ buvo reliktiniu, raritetiniu – dabar net neįsivaizduojamu – miegamu autobusu, kurį turėjo Šiaulių autobusų parkas. Tai buvo tikras stebuklas: dieną važiuoji, sustoji, nuleki trumpai į kokį muziejų, o naktį važiuoji miegodamas, gulėdamas lyg ankštoje bendrabučio lovoje. Anuometinėmis sąlygomis taip buvo patogu ir saugu. Sutaupydavome ne tik laiko, bet ir nakvynės pinigų!

 

Nepriklausomybės pradžioje bendradarbiaudavau su Vilniaus ekskursijų biuru. Jeigu suorganizuodavai pilną autobusą keleivių ir būdavai kelionėje vadove – ne gide, o prižiūrėtoja, organizatore, tai nereikėdavo mokėti už kelionę! Tokią išvyką teko organizuoti dailėtyrininkams ir į Prancūziją: „sukomplektuoji“ pilną autobusą menininkų, paskui klausai nuo ryto iki vakaro jų pretenzijų, skiri susipykusias koleges, sprendi įvairiausių rūšių ginčus (pavyzdžiui, ar ne per daug vietos užima plati skrybėlė nuo saulės daiktų lentynoje virš galvos)… Nuo to organizacinio šurmulio kelionėse „už dyką“ taip pavargdavau, kad nedaug ką įsimindavau. Tuomet lankėmės ir Paryžiuje porą dienų, bet visur tekdavo lėkti kaip akis išdegus…

 

Todėl, kai atsirado galimybė nuvažiuoti į Paryžių ir mėnesį pabūti „kaip laisvam žmogui“ Cité Internationale des Arts, kur Vilniaus dailės akademija turėjo savo buveinę, apėmė neapsakoma laimė. Bet pirmą kartą važiuojant kamavo ir didelė baimė: ar sugebėsiu susigaudyti, kaip įeiti pro vartus, iš kur pasiimti raktus, kaip atsirakinti duris, kaip naudotis telefonu automatu, kaip „išdėlioti“ mėnesio išlaidas… Teko ir pačiose pigiausiose parduotuvėse maistą pirkti, ir turgelių ieškoti, kad pigiau apsipirktum.

 

Dienotvarkė buvo tokia – kiekvieną dieną šturmuoti kokį nors muziejų. Nusprendžiau aplankyti visus Paryžiaus muziejus. Pradėjau nuo meno, kurie beveik nė karto, išskyrus Delacroix muziejų, nenuvylė (minėtame muziejuje nuvylė ne dailininko tapyba, o tai, kad nebuvo nė vieno reikšmingesnio meno kūrinio originalo, tik kažkokie pusėtini etiudai). Šiaip patiko visi muziejai, net ir medžioklės – Musée de la Chasse et de la Nature, kuriame pamačiau įdomių animalistinės tematikos paveikslų, Prancūzijos karalių buities ir švenčių vaizdų, šunų kostiumų, kuriuos sukūrė žymūs dizaineriai… Dabar visa tai žinoma, bet tuomet dėl riboto naudojimosi internetu ta informacija buvo egzotiška ir įdomi edukacine prasme. Lankiau lėlių ir visokius kitokius įmanomus muziejus, apžiūrėjau nereikšmingas privačias kolekcijas ir svarbius meno fondus, lankiau galerijas – privačias ir ypač priklausančias užsienio šalių ambasadoms, Paryžiaus apylinkėse esančius muziejus ir muziejukus. Didžiulį įspūdį paliko Japonijos kultūros centras, kuris sudarė galimybę visapusiškai susipažinti su šios šalies kultūra. Pradėdavau tuomet, kai atidarydavo muziejų, jį „įsisavindavau“, o vakarą praleisdavau, t. y. „prisibaigdavau“, Pompidou centro bibliotekoje, kuri veikdavo iki 22 val. – čia galėdavau pati iš atvirų lentynų imti, kiek pakeliu, ir neštis ant skaityklos stalų stirtas knygų, žurnalų. Paršliauždavau į namus apie 22.30 val., greitosiomis pasigamindavau ko nors karšto. Pinigų kur nors užkąsti dieną nebuvo, todėl nešdavausi sumuštinių, tiesa, jų kartais net nebūdavo kur muziejuje suvalgyti, dažniausiai tik iš jo išėjus – gatvėje.

 

Atvirai sakant, mane mažiausiai domino, kas vyko pačioje tarptautinėje menininkų buveinėje – rezidencijoje: nė karto nebuvau nė viename parodų atidaryme, nesusipažinau su menininkais. Tai į mano planus neįėjo. Atmenu, į mėnesio pabaigą pasireiškė pirmieji persisotinimo menu simptomai. Todėl, įlindusi į požeminį prekybos centrą prie Luvro – Carrousel du Louvre, puoliau ieškoti parduotuvės „Nature & Decouvertes“, kur gal kokią valandą praleidau tarp bambukų, klausydamasi fontanėlių čiurlenimo, čiupinėdama kažkokius akmenukus ir svajodama apie tikrą gamtos prieglobstį Juodkrantėje ar kur nors prie Šventosios upės…

 

Atmenu, kad Paryžiuje mėnesio pabaigoje muziejaus dydį įvertindavau iš akies, atsidusdama svarstydavau, ar įveiksiu per dieną… Neįvertinau Musée des Arts et Métiers dydžio. Maniau, pereisiu sales apžiūrėdama nenuodugniai, stabtelėsiu tik ten, kur bus įdomu. Bet pamačiau neapsakomo didumo muziejų, kuris supažindina lankytojus ne tik su moksliniais atradimais, instrumentais, technologijomis (pavyzdžiui, stiklo gamybos, fotografijų kūrimo)! Vos iš nuovargio neapsiverkiau, kai milžiniškose salėse, kur atskleidžiama geležinkelio atsiradimo istorija, pamačiau stovinčius ištisus traukinių sąstatus, pro kuriuos vien tik praeiti – ne apžiūrėti – reikia milžiniškų jėgų. Tad Fuko švytuoklė yra tik smiltelė techninių atradimų dykumoje…

 

Tiesa, sutaupiusi pinigėlių, nuvažiavau dviem dienom į Londoną – labai norėjau pamatyti kai kurias parodas, ypač neseniai atsidariusią Tate Modern ir privačiame rajone įsikūrusią legendinę Saatchi šiuolaikinio meno galeriją, apie kurią išgirdau Paryžiuje, o Lietuvoje apie ją dar, regis, jokių kalbų nebuvo. Norėjau pamatyti „tikrą šiuolaikinį meną“ savo akimis, o ne paveiksliukuose. Galerija buvo taip „užmaskuota“ – įsikūrusi sandėliuose, garažuose privačių namų rajone, veikiausiai šiauriniame Londone, kad vos vos ją radau. Kiek atmenu, ne tik plakato, bet ir iškabos nebuvo. Bet čia jau kita istorija… Pigią nakvynę Londone užsisakiau nakvynės namuose, kur teko miegoti su septyniomis paauglėmis iš Azijos. Jos visą naktį čežino pirkinių celofanus, grūsdamos pirkinius į neužsidarančius lagaminus… Važiuojant greituoju traukiniu po vandeniu iš Paryžiaus į Londoną ir atgal, man tikrai buvo klaiku, o dar įsiskaudėjo galvą, nes keli „maniakai“ ir „maniakės“ vagone be perstojo kalbėjo įvairiomis kalbomis mobiliaisiais telefonais – tokio telefono aš tuomet net rankose nebuvau turėjusi, o ir kalbėjimo juo kultūros dar nebuvo.

 

Pirmą kartą būdama mėnesį Paryžiuje norėjau viską absorbuoti, visas parodas ir muziejus aplankyti. Jau tada kilo mintis, kad aš čia dar sugrįšiu. Ir iš tiesų sugrįžau – teko rezidencijoje dar kartą praleisti mėnesį. Šįkart jau turėjau „pagrindus“ – nepuoliau taip karštligiškai į muziejus, lankiausi archyvuose ir specialiose bibliotekose, apsilankydavau ir svečiuose, kur buvau kviečiama, palikdavau laiko pabendrauti, išgerdavau kavos su pyragaičiu net Rivolio gatvėje, leisdavau sau kartais kur nors užkąsti, kai labai to norėdavosi… Taigi gyvenimas Lietuvoje keitėsi, su juo keitėsi ir mano galimybės būti Paryžiuje. Vis labiau jausdavausi laisvu žmogum, kuris dar čia sugrįš.

 

Galvoju, ko tas pirmas beprotiškas mėnuo Paryžiuje išmokė meno alkstančią dailėtyrininkę? Kaip yra lavinami greitojo skaitymo įgūdžiai, taip ir aš įgijau greitojo muziejų, parodų, galerijų lankymo įgūdžius. Galiu sparčiu žingsniu pereiti milžinišką muziejų, labai retai stabtelėdama, tik ten, kur noriu pasitikrinti, ar tikrai yra taip, kaip metus pirmą žvilgsnį pasirodė… Praeidama fiksuoju paveikslo, skulptūros, vazos dydį, žiūriu, kaip kūrinys atrodo, koks jis, kaip jis „jaučiasi“ toje erdvėje. Bet, svarbiausia, stebiu, kokį poveikį patiriu praeidama ar trumpai stabtelėdama – ar jis mane veikia ir kaip veikia. O paskui, jau grįžusi namo ar šiaip turėdama laiko, atsuku laiko juostą ir peržiūriu ją lėtai, mintyse stabteliu prie vaizdo ir panyru į jį…

 

 

 

Tomas Daukša

 

Tomo Daukšos darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Per Venecijos bienalę iš grindinio išlupau akmenį. Jį parsigabenau į Lietuvą ir pagaminau marmurinę kopiją. Tada susitariau su kunigu, kad ją pašventintų. Kai pašventino, nuskėliau kopijos kampą, jį paauksavau, o dalį skeveldrų sudėjau į relikvijorius. Būdamas Paryžiuje, susitikau su kuratore iš Viduramžių meno (Cluny) muziejaus ir po pokalbio su ja nusprendžiau, kokie turi būti relikvijoriai.

 

 

Dingę žodžiai

 

Sėdžiu Paryžiuje. Turiu daug laiko. Aplankau vieną muziejų per dieną. Kas trečią dieną, užuot ėjęs į muziejų, šiaip klaidžioju. Visą kitą laiką galiu skirti rašymui. Noriu parašyti daug, kad paskui ilgai nereikėtų. Sukuriu tolesnių veiksmų planą: būdamas Paryžiuje daug parašau, grįžęs į Lietuvą išeinu iš darbo ir visą laiką skiriu užbaigti kūriniams, kurie dėl įvairių trukdžių jau ilgai nejudėjo iš vietos. Puikus planas. Džiaugiuosi atsivėrusiomis perspektyvomis ir jau nebegaliu sulaukti, kada galėsiu imtis darbų.

 

 

Pirma diena Paryžiuje.

 

Atsisėdu prie stalo, apsižvalgau. Viskas tiesiog puiku: už lango lynoja, sienelė-radiatorius tyliai burbuliuoja, o juodos keraminių plytelių grindys nuteikia darbingai. Atverčiu kompiuterį ir pasiruošiu rašyti. Suskamba telefonas. Atsiliepiu. Vyras kitame laido gale paklausia, ar gali ateiti paimti antro (man nereikalingo) patalynės komplekto. Pasakau, kad gali. Po maždaug 15 minučių patalynės reikalai būna išspręsti, ir aš vėl susikaupiu rašyti. Rašysiu apie pėdsakus. Jau viską gerai apgalvojau, belieka tik užrašyti. Parašau pirmą žodį. Jį perskaitau ir nesuprantu, kas parašyta. Mintyse dėlioju užrašytas raides, bet jos nesusideda į jokį prasmingą darinį. Garsiai perskaitau raides. Gaunu nepažįstamą, anksčiau negirdėtą garsų rinkinį. „Nieko tokio“, – galvoju. Taip kartais nutinka. Reikia rašyti toliau, o žodis sugrįš vėliau. Rašyklėje nustatyta lietuvių kalba, raidžių rinkinys nėra pabrauktas raudonai – tai reiškia, kad jis parašytas teisingai ir galima judėti toliau. Parašau antrą žodį. Žiūriu į du nesuprantamus raidžių rinkinius. Pirmas trumpesnis, antras ilgesnis. Antras taip pat nepabrauktas – vadinasi, viskas bus gerai, reikia rašyti toliau. Trečias raidžių rinkinys pabrauktas, ketvirtas – taip pat, penktas – taip pat. Žiūriu ir nesuprantu, kas juose negerai. Viską ištrinu ir pradedu iš naujo. Dabar jau ir pirmas rinkinys pabrauktas. Žiūriu į raides ir bandau iš jų sudėlioti žodį. Žinau, koks turi būti žodis, bet iš parašytų raidžių jis nesusideda. Kai taip atsitinka, nėra prasmės toliau rašyti. Žodžiai grįš vėliau, o iki tol galima ką nors nuveikti. Išeinu pasivaikščioti.

 

Pareinu pradėjus temti. Sėdu rašyti. Parašau porą žodžių, juos perskaitau ir suprantu jų reikšmę. Žodžiai grįžo. Apsidžiaugęs toliau rašau nežiūrėdamas į ekraną. Po kurio laiko pakėlęs akis pamatau, kad viskas, išskyrus kelis pirmuosius žodžius, paraudoninta. Skaitau, ką parašęs. Žodžiai vėl dingo. Trinu parašytus raidžių junginius. Bandau vėl. Kompiuterio ekrane daugėja raudonai pabrauktų, nesuprantamų raidžių sekų. Viską ištrinu ir užverčiu kompiuterį. Pasiimu popieriaus lapą ir pradedu rašyti ranka. Galbūt taip seksis geriau. Tušinukas maloniai slysta popieriaus paviršiumi, brėždamas kažkokius zigzagus. Dabar jau ir raidžių nebeatpažįstu. Visai blogai. Taip dar nėra buvę. Suabejoju, ar dar moku skaityti. Susirandu kažkieno paliktą seną „Kultūros barų“ numerį, atsiverčiu atsitiktinį puslapį ir pradedu skaityti. Nors gana sunkiai, raidės jungiasi į žodžius. Perskaitau vieną straipsnį, paskui antrą, trečią. Kuo ilgiau skaitau, tuo lengviau jungiasi raidės. Pagaliau skaitymui nebereikia pastangų. Vėl sėdu rašyti. Žodžiai dingsta. Einu miegoti. Rytoj seksis geriau.

 

 

Antra diena Paryžiuje.

 

Žodžiai dar negrįžo. Pabandau skaityti – viskas gerai. Bandau rašyti – nieko neišeina. Pabandau nurašyti kelis žodžius iš „Kultūros barų“. Rašant žodžių reikšmė išnyksta. Dabar jau ir „Kultūros baruose“ jų nebegaliu perskaityti. Dėl per didelės rizikos nutraukiu eksperimentą. Skaitau. Atrodo, viskas gerai. Imu diktofoną ir diktuoju į jį tai, ką ketinau parašyti. Perklausau įrašytą tekstą. Jis man visai nepatinka. Diktuoju iš naujo, paskui vėl iš naujo. Padiktuotuose tekstuose per daug klaidų, ir šiaip neatrodo, kad būtų kokia prasmė toliau diktuoti tekstus, kol negaliu jų perrašyti ar taisyti. Reikia susigrąžinti žodžius. Tekstų įrašus ištrinu ir išeinu į miestą.

 

 

Trečia diena Paryžiuje.

 

Žodžiai negrįžo. Galiu skaityti tik labai paprastus tekstus (žodžiai „Kultūros baruose“ taip pat dingo).

 

 

Ketvirta diena Paryžiuje.

 

Išbandau rašymą lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Žodžiai toliau nyksta. Rašyti negaliu. Negaliu perskaityti lietuviškai parašytų tekstų.

 

 

Penkta, šešta, septinta, aštunta dienos Paryžiuje.

 

Lankau draugą Grenoblyje. Rašyti ir skaityti nebandau.

 

 

Devinta diena Paryžiuje.

 

Kol lankiausi Grenoblyje ir laipiojau po Alpes, žodžiai negrįžo. Vis dar negaliu rašyti ir skaityti lietuviškų ir sudėtingesnių angliškų tekstų.

 

 

Kažkelinta diena Paryžiuje.

 

Nusprendžiu, kad žūtbūt turiu ką nors parašyti. Rašyklėje išjungiu rašybos tikrinimą, kurį laiką žiūriu į tuščiame lape mirksintį kursorių ir pagaliau imuosi rašymo. Pilu viską, ką taip ilgai bandžiau užrašyti. Sekasi puikiai. Mintys lekia, ir pirštai vos spėja jas vytis. Taip greitai dar nesu parašęs teksto. Jei taip ir toliau seksis, nesunkiai susigrąžinsiu prarastą laiką. Pakeliu akis ir skaitau, ką parašęs. Nieko nesuprantu. Gal tik perskaityti nepavyksta. Gal viskas užrašyta gerai. Įjungiu kalbos tikrinimą. Tekstas paraudonuoja. Nėra nė vieno nepabraukto žodžio. Viską ištrinu. Vėl žiūriu į tuščiame lape mirksintį kursorių…

 

 

Paskutinė diena Paryžiuje.

 

Tvarkau studiją. Per beveik mėnesį neparašiau nė vieno žodžio.

 

 

 

Viktoras Liutkus

 

Viktoro Liutkaus darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Atsakymą sužinosime rojuje

 

Į Cité Internationale des Arts 2019 m. balandžio mėnesį atvykau su nemažais ketinimais. Pirmiausia rūpėjo pamatyti pačią studiją, dėl kurios 1994 m. teko pasukti galvą, kaip ją įsigyti Lietuvos panaudai. Tuomet dirbau Kultūros ir švietimo ministerijos Dailės skyriuje. Iš Paryžiaus atėjo laiškas su maloniu kvietimu Lietuvai jungtis prie šios tarptautinės menininkų rezidencijos, t. y. išsinuomoti menininkams studiją. Nekilo abejonių – būtina! Tik niekaip nesisekė visapusiška studijos nauda sudominti buvusį ministrą… Sunki ekonominė šalies būklė, blokados padariniai, įstatymų suvaržymai slopino jo entuziazmą. Patvirtinto valstybės biudžeto eilutės neleido ministerijai naudoti lėšų nenumatytiems tikslams. Svarbiausia, nebuvo nei „taip“, nei „ne“, ir reikalas pakibo ore. Dienos, savaitės bėgo be atsako prancūzams. Bet pačiu laiku „atėjo“ Arvydas Šaltenis, tapęs Vilniaus dailės akademijos rektoriumi. Jis neabejodamas greitai susitarė su Seimu, kaip pakeisti Akademijos biudžeto eilutes ir sumokėti reikalingą įnašą. Taip Cité Internationale des Arts atvėrė lietuvaičiams duris.

 

Į Paryžiaus studiją, suprantama, nuvykau susirašęs muziejus, parodas, gatves, turgavietes, kapines, bibliotekas, aikštes, knygynus, paminklus ir kt., ką padieniui būtinai planavau aplankyti, fotografuoti, aprašyti. Deja, vieno mėnesio neužteko. Džiaugiausi, kad pagal pasidarytą vizualią atmintinę pavyko surasti vietas, kuriose per 1937 m. kelionę į Prancūziją avangardistas Vytautas Kairiūkštis piešė tiltus per Seną, garsiosios Lepic gatvės pradžią Montmartre, miesto pastatus. Suradau „tašką“ prie Saint-Michel tilto, kuriame stovėdamas dailininkas eskizavo Senos upės ir Pont-Neuf panoramą su tolumoje kyšančiais Luvro stogais. Radau vietą, kur kelionės knygelėje tapytojas nusipiešė Teisingumo rūmų (Le Palais de Justice) pietinį bokštą Quai des Orfèvres, o paskui motyvą pakartojo ir pastele. Taigi jis vaikščiojo ir piešė būdamas visai netoli nuo būsimojo Cité Internationale des Arts. Nukako ir toliau, į Montmartrą, pastele nupiešė Rue Lepic motyvą su stovinčiu automobiliu. Kairiūkščio planuose buvo ne tik Paryžiaus, kur išbuvo dvi savaites, muziejai ir parodos, bet ir kitos Prancūzijos vietos, pareikalavusios gerokai ilgesnio laiko. Iš viso kelionėje dailininkas praleido 5 savaites.

 

Visi mano balandžio mėnesio įspūdžiai sugulė į kasdien pildytus užrašus. Dviejų įrašų fragmentai:

Balandžio 13 d., šeštadienis: „[…] sėdžiu centrinėje navoje [Notre Dame], laukiu koncerto, žiūriu į vitražus, lubas, nesuprantu, kaip, iš kur sufokusuota šviesa krenta į skliautų ornamentus. Laikau rankoje įeinant nusipirktą šv. Velykų verbą, bus namams simbolis ir kartu auka Katedrai. Žmonai prieš vargonų koncertą sakau: „O kas, jeigu tie skliautai staiga įgriūtų, kas beliktų? Toks aukštis!“ „Baik“, – sako. Vargonai puikiai gaudžia. Po koncerto pasirodo atlikėjas rožiniu megztiniu […]“.

 

Balandžio 15 d., pirmadienis: „[…] nuo pat ryto aš vėl Pompidou. Geras tris valandas […] Pompidou buvau dar 1992 m., kai atvykau surinkti Antano Mončio dovanotų skulptūrų Lietuvai. Nežinau, kas beliko ekspozicijose iš to laiko, neliko atmintyje ir matytų paveikslų, tik keliančių eskalatorių girgždėjimas tas pats […].

 

[…] bet visa Paryžiaus, Europos drama prasidėjo vakare, man jau grįžus iš Pompidou. „Ko tie malūnsparniai skraido?“– klausia žmona. Maža kas, bet pažiūriu pro langą – dūmai. Supratau, kad kažkas su Notre Dame. Įjungiu kompą – ojėėė! Bėgu laukan, ir tai, ką pamatau, pranoksta filmus. Atvira liepsna šokinėja ant Katedros stogo, smailės jau nebėra, kaskart pliūpteli tiršti dūmai – balti, rudi, pilki. Pilna žmonių ant Pont Marie tilto, ant gretimo Louis-Philippe tilto, visur jų pilna gatvėse. Kaukia sirenos, lekia motociklai, gaisrinės, policija. Minia kažko laukia, bet ta laukimo būsena atspindi vidinę dramą. Kiekvienam, matančiam tokį vaizdą, akimirksniu atmintyje praslenka vaizdai ir mintys apie Europos civilizaciją, krikščionybę, meną, literatūrą, asmeninė patirtis… Maudžia širdį… Klausiu savęs: „Už ką Dievas baudžia savo geriausius namus?“ Po kelių valandų per TV tą patį klausimą uždavė ir Paryžiaus arkivyskupas. Ir pats atsakė: „Nežinau. Gal sužinosiu tik rojuje.“[…]

 

2020 m. birželis

 

 

 

Vidas Poškus

 

Vido Poškaus darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Olivjė, arba Žmogus, kuris maudėsi Jimo Morrisono vonioje

 

Gėrėme vyną, plepėjome visokius niekus, pačiame Paryžiaus centre klausėmės prancūziškų šansonų (dainuojamų ir grojamų Makso bei Sigio) ir dorsų („Doors“), kol kažkas iš mūsų paklausė:

 

– O kur numirė Morrisonas?

 

Labai greitai išsiaiškinome (visagalis internetas!), kad tai įvyko visai netoli mūsų – tik už kelių gatvelių. Stvėrėme tai, kas buvo likę iš raudono pigaus prancūziško vyno (maždaug pusė butelio), tris taures ir įšokome į neramiame nakties miege paskendusį vasarinį didmiestį. Klausinėjome visų sutiktų praeivių – dviratininko, sustojusio vardan Morrisono ir jo mirties, net pasitikrinusio adresą išmaniajame telefone, malonaus pagyvenusio pono, rankų judesiais nusakiusio:

 

– Tiesiai, kairėn ir dar kartą kairėn!

 

O tuomet ir suradome tai, ką buvome užsikeverzoję ant parduotuvės čekio drebančiom ir neklusniom rankom (ach, tas jaudulys): 17–19 RUE BEUATREILLIS…

 

Tuščia, rami gatvelė. Penkių aukštų namas, kavinė priešais (su vidiniu šurmuliu) ir mes, dainuojantys Come on baby, light my fire!

 

Daugiau žodžių, turbūt dėl to paties jaudulio, neatminėm. Iš kavinės išėjo jaunuolis didelėmis, liūdnokomis akimis, ir mes jo paklausėme:

 

– Mesjė, ar tikrai tai yra tas pastatas, kuriame numirė Morrisonas?

 

– Taip, tikrai, – ramiai linktelėjo jis ir, ištiesęs ilgą lyg pianisto, beveik „manzarišką“ pirštą, parodė: – Štai tas langas, antras iš kairės ketvirtajame aukšte.

 

Ir dar pridūrė (paprašė), kad negertume vyno ant marmurinio kavinės suolelio, nes tai esą prieštarauja taisyklėms.

 

Olivjė (toks buvo vaikino vardas) pasipasakojo, kad yra pats buvęs tame bute, kai ten veikė viešbutis, kad jis netgi maudėsi toje pačioje vonioje, kad jis pats yra kilęs iš Provanso.

 

Light my fire mes dainavome, tiksliau, niūniavome, dar kokius septynis kartus, o Olivjė vis įeidavo kavinės vidun (dirbo ten administratoriumi, barmenu ar metrdoteliu) ir išeidavo lauk, tartum norėdamas prisijungti:

 

– You know that it would be untrue!

 

Tačiau tylėjo. Tepapasakojo, kad anksčiau prie namo dar buvo memorialinė lentelė, bet butą įsigijęs kažkoks teisėjas nebeapsikentė matydamas gerbėjų būriavimąsi:

 

– O ir šiaip jis ne koks žmogus.

 

Per pertraukėlę, kai Olivjė įėjo vidun, prie Morrisono namo (nr. 17) priėjo džentelmenas pilku lietpalčiu ir dar pilkesniu veidu. Atsukęs mums nugarą jis atsirakino lauko duris ir tyliai įsmuko į laiptinę.

 

– Ar matėte? Jis yra tas teisėjas! – išpuolęs gatvėn pasakė Olivjė.

 

Laukėme, kuomet ketvirtajame aukšte, antrame lange iš kairės, užsidegs šviesa ir mes pamatysime Morrisono mirties buto gyventojo siluetą, bet viskas skendėjo tamsoje – matyt, grįžęs namo teisėjas iš karto paleido vandenį ir atsigulė į vonią – tą pačią, kurioje 1971 metų liepos 3 dieną sustojo dvidešimt septynerių metų poeto Jimo Morrisono širdis…

 

 

 

Vilma Šileikienė

 

Vilmos Šileikienės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Vaizduotė saugojo kažką panašaus į Henri Cartier-Bressono fotografijose užfiksuotą Paryžių. Tokio (įsivaizduojamo) Paryžiaus dvelksmą atpažinau turistiniame atviruke. Nusipirkau vieną ir išsiunčiau sau paštu – prisiminimui. Kasdien fotokameros užraktu rinkau vaizdus. Kiekvienąkart maniau aptikusi „kažką tokio“, bet… Paryžius slapstėsi. Modulis P – tik viena istorijos kombinacija iš daugelio. Mano tuometinės Paryžiaus paieškos – dabartinio Paryžiaus artefaktas.

 

Anot Jaroslavo Melniko, „Paryžius – kita sąmonės struktūra, kita logika visa kuo“ (Melnikas J., Paryžiaus dienoraštis, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 19).

 

 

 

Vladimiras Tarasovas

 

Paryžius – miestas su didžiule kultūros istorija, kuri yra kelrodis visoms kitoms šalims ir, be abejo, man asmeniškai. Studija Cité Internationale des Arts suteikia galimybę pabūti vienam ir susitelkti produktyviam darbui. Tai paskatina ir dar viena aplinkybė (nors ji gali pasirodyti keista) – bet kuriuo metu galima išeiti aplankyti Paryžiuje veikiančių parodų, paklausyti koncertų. Tai neįkainojama galimybė pamatyti ne reprodukcijas, o originalius paveikslus, kurie įkvėpia ir suteikia jėgų tęsti kūrybinius darbus.

A. Goštauto g. 1, LT-01104 Vilnius
Tel. (8 5) 261 6764
kasiulio.muziejus@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite