Įminti Paryžių. Cité Internationale des Arts rezidentų pasakojimai. II dalis

Arvydas Šaltenis

 

Arvydo Šaltenio darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Įspūdžiai iš Paryžiaus, arba Kaip Vilniaus dailės akademija įgijo studiją Tarptautiniame menų miestelyje

 

Kai kiemas temsta

Vijoklis medį smaugia

Senam sode

Ir Eifelis auksėja

Ir akmeninės kapinės

Šitam mieste

Prieš Vėlines

Rembrantas vienas

Prieblandoj pilkėja

Kiauliaganys – Paryžiuj

Ant kalno klūpo

Sacré Coeur bažnyčioj…

 

Rašiau grįžęs iš Luvro, kur mačiau Rembrandto sūnaus Tito portretą, į savo dirbtuvę ant Monmartro kalno, kurią gavau dviem mėnesiams iš Cité Internationale des Arts kaip Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje programos „Tėkmė iš rytų“ rezidentas-stipendininkas 1992 m. Kas vakarą, pavargęs po klajonių po muziejus, galerijas, kopdavau į kalną laiptų takais pro mažytes aikštes, kur spinduliais susibėga kelios gatvės, pro teatrą, kurio vardo neatsimenu, tik žinojau, kad čia kažkada vaidino ir mokėsi europinio teatro Juozas Miltinis, kad čia klaidžiojo ir mano mokytojas Antanas Gudaitis, o dar ankstėliau – ir van Gogh’as, kiti didūs tapytojai. Prisiminiau, kaip Ričardas Vaitiekūnas man išvažiuojant linkėjo įminti į jų paliktas pėdas…

 

Buvo ruduo, Vėlinių laikas. Jų vakarą nuėjau į šalia esančias kapines ir nustebau neradęs degančių žvakelių. Tik policininkas, švilpdamas blerbiančiu švilpuku, šaukė: Fermé, fermé! (Uždaryta, uždaryta!), varydamas visus iš mirusiųjų miesto.

 

Turėjau planą šalia muziejų aplankyti visas Paryžiaus galerijas, pasižymėdavau parodų adresus, vernisažų laiką, norėjau pamatyti ir pačius menininkus, bet po kokių dviejų savaičių suvokiau, kad dėl galerijų gausos tai – beviltiška, o ir neverta, nes, kaip ir visur, pilna prasto meno, prastų parodų. Ėmiau ir pats piešti gatvėse, metro traukiniuose, krantinėje prie Senos.

 

Stipendijos niekas nemokėjo… Vaikė po visokias biurokratines įstaigas iš vieno miesto galo į kitą… Tad iš nevilties dviem tarnautojoms padeklamavau prancūziškai išmoktą Oskaro Milašiaus eilėraštį, parodydamas ir lietuvio poeto, rašiusio prancūziškai, portretą. Jos buvo sužavėtos, ir mano mylimas poetas iš karto sutvarkė mano gyvenimo Paryžiuje galimybes. Tos eilės „gelbėjo“ ne sykį. Žmonės, čia gyvenę, kūrę, o dabar susiję su Lietuva, buvo kaip atrama ilgintis namų ir Tėvynės.

 

Sekmadieniniai lietuvių bendruomenės pietūs po mišių, neseniai Anapilin iškeliavusio J. Greimo žmona, kunigas Petrošius, Bačkis (būsimo kardinolo brolis, svajojantis po rinkimų tapti Lietuvos ambasadoriumi), Ugnė Karvelis, pas kurią su rašytojais Juozu Apučiu, Sigitu Geda, Ričardu Gaveliu, Sauliumi Kondrotu bei Baltų dienų dalyviais po jų literatūrinio vakaro, kurį vedė Ugnė pustuštėje salėje, „baliavojom“ neduodami Ugnei užmigti, nes Sigitas grasino papjausiąs Kondrotą, kad tam nusispjaut ant savo motinos kapo, o kitam vakare jau pas kunigą Petrošių Sigitas, parpuolęs ant kelių, prašęs išrišimo. Vizitas pas Klimus, kur pajutau tikrų paryžiečių gyvenimą. Po telefoninio pokalbio – vakarienė pas Antaną Mončį su mano atsivežta lietuviška degtine, jo iškepta kiaušiniene, švilpų muzika, nes mus siejo Justinas Mikutis – literatas, filosofas, tremtinys, Antano jaunystės draugas ir man artimas žmogus. Man mokytojaujant ir dėstant Justinas pozuodavo mokiniams ir studentams. Su juo kartu jautėm pareigą atvirai kalbėtis su jaunimu apie tai, kas darosi ir kaip būti mūsų okupuotoj Tėvynėj. Ak, koks tai buvo vakaras! Tarsi Justinas, jau prieš pat susikuriant Sąjūdžiui iškeliavęs Anapilin, būtų čia, kartu. Kviečiau Mončį atvažiuoti į Lietuvą padėstytojauti būsimiems skulptoriams, bet jis – nežinau, ar iš didžiulio kuklumo, ar dėl kitų priežasčių – žemaitiškai muistėsi, sakydamas, kad yra labai sunku pasakyt, ar čia gerai, ar blogai nupaišyta ar nulipdyta…

 

Ambasadoj, kur tvyrojo priešrinkiminės nuotaikos, susipažinau su Paryžiuje besistažuojančiu Vilniaus universiteto prancūzistu, vertėjaujančiu mūsų atvykstantiems valdininkams. Susidraugavom ir kartu vaikščiojom po galerijas, norėdami įpiršti kokią mūsų tapybos parodą. Aš rodydavau per skaidrių aparatėlį mūsų tapybą pradedant A. Gudaičiu ir baigiant jauniausiais menininkais. Visur sakydavo: „O, kokia gera tapyba! Tačiau mes turim savų menininkų, garsenybių…“ Bet viena autorių teisių agentūra „Spadem“ sutiko, ir po dvejų metų jos galerijoje, šalia Bastilijos aikštės, pavyko surengti mūsų tapybos parodą, kurioje šalia grupės „24“ savo kūrinius eksponavo ir Algimantas Švėgžda, gyvenantis Berlyne. Iš paieškų galerijose labiausiai įsiminė viešnagė sename antikvariate, kurio savininko brolio, rašytojo, romaną Gintaras Morkūnas buvo išvertęs į lietuvių kalbą. Gėrėm vyną, rodžiau jam mūsų tapybą, o jis patarinėjo, rašė rekomendacijas į galerijas ir … vis tebepyko ant kažkada čia apsilankiusio Picasso, nusipirkusio XVII a. mandoliną ir perpjovusio ją savo natiurmortui… Mūsų bičiulystės įkarštyje atsinešė aplanką su piešiniais, pastelėm, kompozicijų eskizais, pagal juos kažkoks paveikslų padirbinėtojas tapė Paryžiaus mokyklos menininkų paveikslų kopijas. Aplanke buvo sudėtos A. Modiglianio, M. Vlamincko, G. Braque’o ir kitų to laiko tapytojų būsimų paveikslų idėjos. Po kažkiek metų radau tą antikvariatą užkaltais langais. Vertėjas Gintaras Morkūnas tapo mūsų grupės „24“ garbės nariu – rėmėju.

 

Stažuodamasis privalėjau aplankyti Cité rezidencijos įkūrėjo Félixo žmoną Simone Brunau, ilgai vadovavusią Menų miesteliui. Padovanojau Lietuvos meno albumą, mačiau, kad jos dėmesys neseniai nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai buvo didžiulis. Turėjau teisę ir paprašiau leidimo kitais metais Cité galerijoje surengti personalinę parodą. Leidimą gavęs, į parodą atbildėjau savo „moskvičium“ su paveikslais, Antanuku ir Aldona. Parodai vykstant vėl gyvenome dirbtuvėje Monmartre, o per jos atidarymą, dalyvaujant Lietuvos ambasadoriui Osvaldui Balakauskui, ponia Brunau prakalbo apie galimybę Lietuvai turėti savo ateljė šiame Menų miestelyje, šalia kitų valstybių universitetų ar akademijų. Šią žinią parvežiau į Lietuvą. Visi žiūrėjo į mane kaip į svajoklį, kalbantį nerealius dalykus. Tik vienintelis Viktoras Liutkus, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, palaikė šią mintį ir, pamatęs, kad ministerija nereaguoja į iš Paryžiaus siunčiamus raštus ir kad baigiasi visi terminai, puolė man skambinti, sakydamas, kad Dailės akademija galėtų ką nors daryti. Laimei ar nelaimei, tuo metu buvau ką tik išrinktas rektoriumi, tad puoliau bandyti įgyvendinti tuo metu labai nerealią dailininkų svajonę turėti kūrybinę studiją Paryžiuje. Buvo vasara. Prisimenu, kaip iš Utenos pašto prisiskambinau Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui, kurį pažinojau nuo Sąjūdžio laikų kelionės į Austriją. Ten šventėme jo gimtadienį. Jis irgi mane prisiminė ir lengvai sutiko Seimo valdyboje pakeisti Biudžeto sandaros įstatyme numatytą dalies Akademijai skiriamų lėšų paskirtį – užuot padengus amžinai trunkančių remontų ir stogų dengimo išlaidas, skirti lėšas ateljė įsigyti Paryžiaus tarptautiniame menų miestelyje statomame priestate. Jau bus 26 metai, kai ten glaudžiasi, kuria, rašo, muzikuoja mūsų menininkai. Tik turėjau svajonę, kad kiekvienas, prieš ten važiuodamas, užsirašytų Cité galerijoje surengti savo parodą (nebūtinai buvimo laiku). Taip Paryžiuje vyktų nepertraukiama šiuolaikinio Lietuvos meno prezentacija.

 

Šie padriki mano prisiminimai – tai maža kruopelytė mūsų kultūros santykių su Paryžiumi, šituo baltu ir gražiu (kaip nuo Monmartro kalvos man pirmąsyk pasirodė) miestu, tiek daug davusiu ir dar duosiančiu mūsų kultūrai.

 

 

 

Arūnas Vaitkūnas (1956–2005)

 

Arūno Vaitkūno darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Naktiniame Paryžiaus danguje vis skriejo Halio kometa, o mūsų buvimo laikas seko, radosi nerimo ir skubėjimo. Arūnas laikas nuo laiko džiaugdavosi nusipirkta knyga. Kai klausdavau, kada ją pažiūrėsim, jis sakydavo: „Neįmanoma, matai, kaip gražiai ji supakuota.“ Norėjo išsaugoti Paryžiaus laiką tokiu keistu būdu. Tokiu pat būdu gražiai supakuotą aplanką su tapyba Arūnas parsivežė namo. Jis visą vasarą nepajudintas, neišpakuotas pragulėjo jo dirbtuvėje. Jau kolegų tarpe pradėjo sklisti kalbos apie paslaptingą tapybą iš Paryžiaus. O Arūnas vis pajuokaudavo: „Taip gerai supakuota, nesinori ir plėšti.“ Paskui rimtai pridurdavo: „Matyt, mintyse vis dar nesinori sugrįžti iš Paryžiaus.“

 

Rudens pradžioje pas jį į svečius užėjo tapytojas Mykolas Šalkauskas (1935–2002). Arūnas, pasakodamas apie Paryžių, kalbėdamas su Mykolu, nejučia ir išpakavo savo aplanką. „M. Šalkauskas sakė, kad visai nieko“, – pasakojo Arūnas, pats patikslindamas, kad reikia surengti šių kūrinių parodą, nes paskui bus neaktualu. Tačiau šiems kūriniams Arūnas rinkosi sales, norėjo, kad jie būtų pateikti „tvarkingais rėmais ir matiniais stiklais“. „Nenoriu šios tapybos ant popieriaus bet kaip rodyti, todėl ir ŠMC vykusioje galerijų parodoje nedalyvavau,“ – kalbėjo vienai dienraščio korespondentei.

 

1998 m. Arūnas išvyko į Berlyną, kur Giedrės Bartelt galerijoje eksponavo „Paris auf Papier“. Dar po metų, 1999-aisiais, šiuos darbus Arūnas eksponavo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kauno paveikslų galerijoje. Arūno parodos laikas sutapo su kito pasaulyje garsaus tapytojo Sigmaro Polke paroda. Vokiečių tapytojo kūriniai buvo eksponuoti vienoje salėje, Arūno – kitoje. Šios dvi parodos, nors ir kontrastingos, stiprių asmenybių balsais kalbėjo žiūrovams apie gyvenimą pasaulyje. Arūnas parašė trumpą tekstuką savo parodai:

 

Tai dienos įspūdžių kompensacija. Konkrečių faktų gausumas skandinamas sintezėje. Tai sulydyta aplinkos refleksija. Kiekvienas kūrinys turi konkrečias inspiracijas, nuo kurių bedirbant buvo nutolta į tapybinius plotus. Tai tiesiog kūrinių visuma Paris ’97.

 

Ištrauka iš knygos: Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Toks gyvenimo kvapas, Kaunas: Bonarta, BalticSign, 2009, p. 135.

 

 

 

Aleksandras Vozbinas

 

Aleksandro Vozbino darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Tapymo ,,iš natūros“ Paryžiuje ypatybės

 

Pradžioje reikėtų pagyventi Paryžiuje bent savaitę kitą, apsiprasti, kad praeitų pirmojo įspūdžio svaigulys ir euforija nuo šio nuostabaus miesto…

 

Po kurio laiko jau pradedi susivokti ir bandai rasti sau artimų motyvų ir vietų. Tai nebūtinai turi būti turistų pamėgti ir atvirukuose ištiražuoti vaizdai. Tai, kas gražu ir malonu akiai, ne visada yra tinkama plastinė medžiaga būsimam paveikslui…

 

Paryžiaus ašis yra Senos upė su keliolikos kilometrų ilgio krantinėmis. Paėjus kuria jų keliasdešimt metrų, prieš akis netikėtai iškyla nauji vaizdai ir siluetai… Nusileidus laiptais nuo tilto prie upės, ką tik matyti vaizdai netikėtai atsiveria visai kitoniškais rakursais ir perspektyvomis.

 

Tiesą sakant, Paryžiuje, nepaisant jo įspūdingo dydžio, yra labai daug jaukių, drįsčiau pasakyti, net kameriškų vietelių.

 

Apšvietimas Paryžiuje, nelygu kokie orai, yra labai nepastovus. Saulės spindulys gali staigiai virsti lietumi su vėjo šuorais, ir atvirkščiai. Taigi tas pats motyvas gali įsikūnyti keliais visiškai skirtingais paveikslais…

 

 

 

Grupė „Baltos kandys“

(Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė)

 

Grupės „Baltos kandys“ darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Nelegalus gyvenimas. Cité Internationale des Arts

 

Mes penkios, o kambaryje gyventi galima tik dviese. Turiu galvoje, legaliai ten gali apsistoti tik dvi personos. Bet esame juk iš Rytų Europos, nereikia to slėpti. Gebėjimas prisitaikyti, rasti išeitį beveik bet kokiomis aplinkybėmis užprogramuotas mūsų šalies patyrimų DNR koduose. Labai meniško turinio piniginės, kurios būdingos jauniesiems dailininkams, irgi nulemia kai kurias mūsų galimybes. Todėl nuostabioji Cité Internationale des Arts administracija matė tik dvi iš gausios grupės „Baltos kandys“ kompanijos… O kompanija vėliau tyliai tyliai įsliūkino į daug panašių įvykių išgyvenusius kambarėlius ir, prisipūtusi čiužinius bei įsitaisiusi jaukius guolius, apsigyveno. Ką darysi, tenka taip elgtis. Kai pasirenki menininko likimą, pasirenki ir visus šio gyvenimo būdo privalumus bei trūkumus.

 

Užsidangsčiusios didelių, beveik vitrininių, langų tamsias užuolaidas, susėdom prie stalo, pro plyšelį matėsi, kaip sninga ant Paryžiaus, retai čia matomas toks vaizdas… Jau turim smirdančio sūrio, raudonojo vyno ir kelias ilgas baguette – vieną su sezamu, kitą su aguonom.

 

– Už Paryžių, už mus Paryžiuje, – kažkuri iš mūsų negarsiai ištarė tostą.

 

Garsiai šūkčioti nejauku, o jei kas užeis, gali paprašyti išsikraustyti… tada beliktų prisijungti prie vietinių valkatų kartoninėse dėžėse. Matėm tokius prie pat Cité po stogais.

 

– Už būsimą parodą, – nuskambėjo kitas tostas kiek aiškesniu balsu.

 

Smirdantis sūris labai smirda, jo pelėsis žalsvas.

 

– Už mūsų kolektyvą, už sėkmingą apsigyvenimą, valio, – žodis „valio“ niekada nesitaria tyliai.

 

– Kandys, ar suprantat, kur esam – pačiame Paryžiaus centre, ši vieta verta milijono, ir mes čia jau gyvenam! – šūktelėjo kažkuri.

 

Baguette pluta kietoka, bet viduje daug kvepiančio minkštimo, su sūriuku smirduku gerai dera.

 

– O rytoj eisim eksponuoti parodą galerijoje, kuri visai netoliese, ar suvokiat? – garsiai pritarė viena iš mūsų.

 

– Tik orkestro trūksta, bet bėgam į miestą, greičiau bėgam, kai temsta, jis dar gražesnis…

 

 

Ištrauka iš knygos: Karolina Kunčinaitė, Klajonių paveikslai, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 118–119.

 

 

 

Dainius Liškevičius

 

Dainiaus Liškevičiaus darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

„Stereotipiniai mirties įvaizdžiai“ – tai trys objektai, kuriuos sukūriau 1995 m., studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje pas profesorių Petrą Mazūrą. Šis darbas pirmą kartą buvo parodytas Studentų meno dienų (SMD ’95) parodoje, skirtoje M. K. Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Kūrinys buvo įvertintas antrojo laipsnio diplomu ir suteikė galimybę vienam mėnesiui apsigyventi Cité Internationale des Arts studijoje Paryžiuje. Parodoje taip pat galima pamatyti tris dokumentus, patvirtinančius šiuos įvykius. Iš jų vienas yra laiškas ir kartu nuoroda į kitą kūrinį, specialiai sukurtą šiai parodai – prancūziškus baguette

 

 

 

Darius Žiūra

 

Dariaus Žiūros darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Pietų iškyšulyje auga tokia gėlė. Žmogus, pamatęs ją žydinčią, išprotėja. Iš pradžių jis elgiasi panašiai kaip katinas, prigirdytas valerijono lašų. Raičiojasi apie ją, uosto, drebančiais pirštais glamonėja jos lapus. Žmogus visiškai nebesuvokia, kas su juo vyksta. Jis onanizuojasi į jos žiedą, išrauna ją su šaknimis, susigrūda į burną ir suryja beveik nekramtęs.

 

Tuo metu, kai gėlės žiedas pasiekia skrandį, jis išleidžia panašias į lanksčius spyglius ataugėles, kurios ima taip kutenti, kad žmogus vemia nesustodamas, kol išvemia viską, ką buvo suvalgęs per pastarąsias tris dienas. Paskui vemia krauju, kol išvemia visą kraują ir numiršta.

 

Po kiek laiko iš vėmalų prasikala gležni gelsvi daigeliai. Jie stiebiasi į saulę ir tvirtėja. Daugelis jų žūsta po žvėrių kanopomis, buldozerių vikšrais, kiti – tiesiog kolekcionierių herbariumuose. Dalis žūsta nuo ekologinio užterštumo. Tik vienetams pavyksta užaugti ir sužydėti.

 

Mokslas ir oficialioji nuomonė laiko šią gėlę išnykusia.

 

Ištrauka iš katalogo Dėl grožio. Trečioji Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje paroda, sud. Sandra Skurvidaitė, Raimundas Malašauskas, Vilnius: Soroso šiuolaikinio meno centras Lietuvoje, 1995.

 

 

 

Eugenijus Antanas Cukermanas

 

Eugenijaus Antano Cukermano darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Portfolio de Paris

 

Tai piešiniai, sukurti Paryžiuje. Ar būtina važiuoti į Paryžių, norint padaryti vieną kitą darbą? Nebūtina. Ar būtina dirbti nuvykus į Paryžių, juolab kad tai nebus piešiniai „iš kelionės albumo“? Nebūtina. Tačiau kodėl gi ne?

 

Viena vertus, atskira studija Tarptautiniame menų miestelyje (Cité Internationale des Arts) Senos krantinėje, priešais Île Saint-Louis. Aplinka skatina dirbti: greta vien menininkai, rengiamos parodos, vyksta koncertai.

 

Kita vertus, imperinis miestas primeta savąjį diktatą: jo erdvės gniuždo, o turtai blaško. Elgiesi taip, tartum tavyje gyventų mažiausiai dešimt asmenų. Vienas dairosi į rūmus ir bažnyčias, mat kadaise buvo studijavęs architektūrą. Kitas skuba į muziejų ar galeriją. Trečias rausiasi pas bukinistus. Ketvirtas klaidžioja bulvarais. Penktas geria vyną krantinėje. Šeštas… Tik tas dešimtasis, atseit dailininkas, niekur neskubėjo.

 

Neketinau daug padaryti. Žinojau, kad Paryžiuje esu tik svečias ir netruks ateiti diena, kai teks išvykti. Tai, kas sukurta per tuos du mėnesius, – tik trumpas epizodas, tarpsnis, kurio tąsa – Vilniuje.

 

 

 

Eglė Ridikaitė

 

Eglės Ridikaitės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paris. Cité Internationale des Arts. 1996

 

Pradžia

 

Viskas prasidėjo tuomet, kai kartu su Orūne Morkūnaite gavome premiją už dalyvavimą Studentų meno dienose (SMD) ir galimybę du mėnesius gyventi Paryžiuje. Labai džiaugėmės – tai turėjo būti kažkas nuostabaus. Laukė pasakiška kelionė nežinomybėn, į Paryžių, apie kurį net nedrįsome svajoti. Tai – kaip uždraustas vaisius, gundantis ir nepasiekiamas, pažįstamas tik iš atvirukų, filmų, knygų. Menininkų Meka – negi ją pamatysime? Miestas, kuriame vaikščiojo Vincentas van Gogh’as, Paulis Gauguinas, Maurice Utrillo, Auguste Rodinas, visi visi, ir George Sand. Tikrai tai pamatysim, pamatysim Jį! Ir prasidėjo kelionė, kelionė į kitą pasaulį. Iškart pradėjau mokytis prancūzų kalbos – intensyvūs mėnesio kursai kiekvieną dieną.

 

Kelionė

 

Rengimasis, galvojimas, ką paimti, o ko ne. Skalbimo milteliai, sūris. Kelionė autobusu parą, o gal truputėlį daugiau. Kelionė su nuotykiais. Vokietijos muitinėje panoro patikrinti krepšius, kuprines bagažinėje. Aišku, iš visų kuprinių išsirinko mano (ji buvo oranžinė, rusiška, kalnų alpinistų) ir liepė parodyti, kas viduje. Tai vyko vidury nakties. Iškraustyti tai iškraustė, o kaip sudėti, sukišti į vidų? (Dėl draugo Ramo profesionalumo daug kas sutilpo į tą kuprinę.) Aš ir du vairuotojai niekaip negalėjome daiktų sutalpinti atgal. Visko per daug. Visiems dreba rankos, reikia skubėti, juk grafikas nelaukia. Šiaip taip sukišome ir pajudėjome link Europos. Truputėlį baugu, neaišku, kur važiuoji, kas tavęs laukia. Gerai, kad žinojau, jog mane pasitiks Orūnė (kuri jau buvo iš vakaro ten nuvažiavusi) ir Darius Žiūra. Svarbiausia buvo nepražiopsoti, kur išlipti. Juk miestas toks didelis. Mane pasitiko (nors buvau pasirengusi ir kitam planui, jeigu būčiau ne ten išlipusi ar būtų niekas neatėjęs).

 

Miestas pasirodė tikrai labai didelis, išvis kitas pasaulis, kurio nori, bet bijai. Naktinis Paryžius, džiazo kavinė ar klubas, tamsiaodis, pianinu grojantis nuostabų džiazą. Tai pirmas vakaras, pilnas žmonių ir nuotykių. Taip prasidėjo susipažinimas su svajonių miestu. Pradžioje teko pajusti bauginantį didmiesčio poveikį, kai esi niekam nereikalingas ir vienišas. Tai viena iš keistų dienų pačioje pradžioje. Nuojauta, kad tavęs pasiges tik tada, kai baigsis laikas ir reikės išvažiuoti, kad ateis pas tave į kambarį po dviejų mėnesių ir ras nebegyvą… Taip vieną pirmųjų dienų galvojome su Orūne vaikščiodamos po Monmartrą. Mat iš vakaro buvome prigąsdintos pas mus pasisvečiavusio prancūzo. Kad būtume atsargios, jis pripasakojo visokių baisenybių. Kitą dieną net bijojome išeiti. Atrodė, kad visi mus seka ir visi į mus kreipia dėmesį. O dar arabas šūktelėjo mums kažką rusiškai – nu dievočki ar pan.

 

Atpažinimo, atradimo džiaugsmas

 

Pirmas džiaugsmas atpažinimo – to, ką matei filmuose, tai yra vietų, atrastų tikrovėje. Tai neįtikėtina – toks jausmas, kad čia jau buvai. Ypač džiaugiausi Pont Neuf tiltu, salos smaigaliu (tuomet pats gražiausias filmas buvo „Pont Neuf meilužiai“, rež. Leos Carax, vaidina Juliette Binoche). Tai buvo viena mėgstamiausių mano vietų. Nežmoniškas miesto dydis, upės kvapas, jos gaiva – sunku ir apsakyti.

 

Sena – ypatinga miesto gysla. Pats svarbiausias objektas mieste. Miesto Karalienė. Kiekvieną vakarą eidavome pasivaikščioti prie jos, taip užbaigdavome dieną. Ji sugerdavo visą nuovargį ir atkurdavo jėgas, ji išgirsdavo visas paslaptis pirmoji.

 

Ilgi pasivaikščiojimai palei Seną – kažkas nepakartojamo. Ypač anksti ryte, kai dar rūkas kyla nuo upės ir miestas tuščias. Stengdavausi kuo anksčiau atsikelti, kad pamatyčiau, pajusčiau tą tuščio miesto grožį, kai dar nešami kavinių stalai, dėliojamos kėdės (pirmoji grožio pamoka a la Paris). Vaikščiojau po tiltais, po kuriais gyveno benamiai su šunimis. Tai jų buveinės. Žmonės gėrė vyną, buvo laimingi, jautė tikrą laisvę. Pilnos pakrantės baržų su savo gyvenimais. Bukinistai. Ten eidama vis stengdavausi atrasti ką nors ypač sena. Iki šiol turiu atviruką su kryžiais. Nežinau, ar jis rastas, ar nusipirktas iš bukinistų. Neatsimenu. Viskas tada atrodė truputėlį pagražintai (dabar, po 24 metų, kitaip suprantu benamius, laisvę taip pat).

 

Šypsenėlė – smailas

 

Dabar, kai prisimenu tą laiką, prieš akis matau la­bai daug saulės ir baltą akmenų švytėjimą. Visko buvo labai daug. Atvykai į kitą pasaulį, ir ne šiaip sau pabūti, pasižiūrėti, o išmokti. Nesinorėjo daug miegoti, tik kuo daugiau pamatyti. Tai laikas, kai dar tik rengėmės tapti tikrais menininkais ir viskas atrodė dar prieš akis. Atrodė, kad tu gali viską (na, gal ne visai viską, dabar čia uždėčiau smailą, kurį pamilti mane išmokė Vilma). Žinias gėrei kaip vandenį, į viską bandei įsigilinti, suprasti, pajausti meno pulsavimą, taip pat pulsavimą didžiulio, išsvajoto menininkų miesto – Paryžiaus.

 

Pirmas mėnuo

 

Pirmas mėnuo greičiau buvo susipažinimo su pačiu Paryžiumi laikas. Svarstėme, kur eiti, ką pažiūrėti. Jokiu būdu nieko nesinorėjo pražiopsoti. Darius Žiūra nemažai patarė, ką galima aplankyti, kaip elgtis, nes jis čia prieš metus buvo gyvenęs mėnesį. Nebuvo liūdna – pilni namai žmonių. Gal kiek ankštoka, bet juk visi nori čia pabūti! Visi gyventojai atnešdavo kažką savo – pasakojimus, įspūdžius, ką matė, ką verta pamatyti.

 

Taip buvo pirmą mėnesį. Mes su Orūne laiką leidome kartu, draugiškai. Vėliau jau norėjosi kažką dirbti pačioms, nes ėmėme nerimauti – artėjo diplominio darbo terminas. Jį turėjome sugalvoti ir įgyvendinti tik ką grįžu­sios iš Paryžiaus. Krovėmės viską, ką matėme, į galvas. Paskui dalinomės dienomis. Viena dirba visą dieną, kažką kuria, o kita vaikšto po Paryžių – po parodas. Kitą dieną jau kita dirba.

 

Laiškai

 

Pats pagrindinis dalykas tada buvo laiškai. Tai susisiekimo priemonė. Gal ir mąstymo, kalbėjimo su savimi, supratimo, ko nori ir ką jauti.

 

Kadangi buvo pati meilės su mylimu žmogeliuku pradžia, pirmieji metai, tai išsiskyrimas buvo labai sunkus. Todėl susirašinėjimas laiškais ir ėjimas į paštą, esantį kitoje Senos pusėje, pirkti markučių ir iš ten išsiųsti laiško buvo smagus ritualas. Kaip ir laukimas atsakymo einant į namus pro pagrindinį įėjimą, žiūrėjimas į pašto dėžutę, t. y. lentyną, kur laiškai buvo suskirstyti pagal kambarius. Ir mes jau atmintinai žinojome, kur dirstelti neužeinant į vidų – žiūrėdavome, ar nesimato toje vietoje kyšančio balto kampelio. Dar turėjau tokį draugą indą, kuris visada man mosikuodavo, kai jau būdavo laiškelis. Mat jis labai norėjo gauti markutę – buvo kolekcininkas, ir jam labai reikėjo tų nematytų pašto ženklų iš nežinomos, keistos šalies, esančios kažkur toli.

 

Taip laiško rašymas, žodžiai pradėjo ateiti į mano kūrybą – po Paryžiaus, tik gal ne iškart, supratau, kad tai irgi gali tapti tapyba. Tai, ko neišsakau tapyba, gali padėti, papildyti žodžiai. Ir tai yra svarbu – kiekvienas žodis yra svarbus, jis nesimėto. Tai yra jausmo išsakymas. Taigi tos pašto dėžutės „įmetė“ rašto mintį į mano galvą. Norėjosi tai panaudoti diplominiame darbe, bet tai atsitiko jau vėliau, baigus akademiją.

 

Pompidou centras

 

Tai mūsų su Orūne namai. Toks jausmas, kad tenai eidavome kiekvieną dieną, jeigu ne į parodą, tai stengėmės peržiūrėti visus videofilmus apie meną, per­versti meno knygas. Ten buvo labai daug informacijos. Tad dieną praleisdavome centre, o vakarop eidavome prie Senos arba sėdėdavome prie paties Pompidou centro – klausydavome gatvės muzikos ar laukdavome, kol Darius su Vaida (Žiūros) baigs piešti – uždarbiauti. Kartais tekdavo pavaidinti modelį, kad prieitų klientai. Draugai vis kalbino: pabandyk, juk piešti moki, turėtų gerai gautis šaržai. Bet taip ir neišdrįsau (nors kartą jau buvau besiryžtanti pabandyti). O būtų buvusi įdomi patirtis – nugalėti žmonių baimę ir už darbą gauti užmokestį.

 

Tai, ko nepadariau, neaplankiau, nepamačiau

 

Nepabandžiau piešti gatvėje portretų, bet dėl to la­bai nesikremtu.

 

Neaplankiau Pablo Picasso muziejaus, nors gyve­nome šalia. Dėl to tikrai gailiuosi.

 

Nebuvau pakilusi į Eifelį. Pradžioje laukiau Ramo, kol atvažiuos, galvojau, kad kartu pakilsim, bet kai jis atvažiavo ir mes susiruošėm, pliaupė lietus. Taip Eifelis liko neaplankytas.

 

Nepažinta liko ir Notre Dame katedra. Prie jos būdavome beveik kiekvieną dieną, o matėme tikrai kiek­vieną dieną, nes gyvenome kitoje upės pusėje, tiesiai priešais ją. Regis, ją tada remontavo.

 

Supratau, kad nereikia nieko atidėti, nes kito karto gali ir nebebūti.

 

Paryžius – meilės miestas

 

Ir aš tai pajutau. Kalbėjausi mintyse su mylimu žmogeliuku (aišku, ir telefonu, turiu visą kolekciją telefono  kortelių – nepaprasto grožio) visur, kur beeidavau, nors jo ir nebuvo šalia. Norėjosi parodyti tą nuostabų miestą ir jam. Tik reikėjo kažkaip jį „atsigabenti“ – tuomet buvo būtinos vizos. Reikėjo surasti, kas jį galėtų iškviesti. Kiekvieną dieną vis galvodavau, kam dar čia paskambinus, kas ką pažįsta. Daug buvo visokių skambučių, nerimo, ypač man, nemokančiai kalbėti telefonu. Galiausiai mums padėjo Paryžiaus lietuvių bendruomenės kunigas Jonas Petrošius. Nuoširdžiai ačiū jam, kad patikėjo ir išsikvietė nepažįstamą jauną žmogų. Kai atvažiavo Ramas, ėjome susipažinti, padėkoti už pasitikėjimą.

 

„Mažas butukas. Mažas žmogiukas dideliame mieste. Ištremtas į Paryžių ir užmirštas“, – taip sakė Ramas, turbūt juokavo.

 

Maistas

 

Čia įdomi tema. Gaminome pačios. Ragavome viską iš tam tikro aukščio lentynų (pinigų neturėjome labai daug). Nuostabūs sūriai, salotos, vynas ir, aišku, traškūs baguette, pardavinėjami mažytėse duonos parduotuvėlėse. Gavau nuo merginų dovaną gimtadienio proga – avokadą. Nežinojome, ką su juo daryti (interneto juk nebuvo) – uostėm, ragavom, kol galų gale įdėjau į sriubą. Išėjo savotiška sriuba, bet nenumirėme (smailas). Labiausiai buvome išsiilgusios bulvinių blynų. Tad Ramas specialiai vežė trintuvę iš Vilniaus (čia tokių nebuvo), ir kepėme bulvinius blynus. Dabar juokinga. Dabar kitaip. Bet tada buvo įdomu stebėti, ką žmonės valgo restoranuose, kartais tai matydavome pro langus. Domino moliuskai, stebėjomės, kad jų tiek daug galima suvalgyti.

 

Bandymas pamatyti Šartro katedrą

 

Kai sulaukėme Ramo, nusprendėme autostopu važiuoti iki Šartro (Chartres) katedros – juk įdomu ją apžiūrėti. Kažkas pasakė, kad geriausia pakeleivinių mašinų laukti prie išvažiavimo į greitkelius. Tą ir bandėme padaryti. Pasiekti greitkelį buvo ne taip paprasta – tolokai. Nuvažiavome kažkur į priemiestį, gal kiek pavežė metro traukinys (nepamenu). Išlipome, radome kažkokį kelią, kur mums pasakė, kad čia yra išvažiavimas į greitkelį. Tada susiradome kartoninę dėžę, užrašėme „Chartres“ ir iškėlėme. Bet niekas mums nestojo, tik rodė kažką pirštais. Nusprendėme pasiekti greitkelį ar benzino kolonėlę (nebeatsimenu kurį). Gal iš ten pasiseks? Ir einame kažkokiu suktu išvažiavimu į greitkelį. Ir nežinau, kas man užėjo – kai pamačiau tą didelį kelią, pasakiau „bėgu“ (o gal net nespėjau nieko pasakyt)… Ir … didžiulis stabdžių garsas, lyg slydimas, keiksmai… Ilgai po viso to sėdėjome pievoje, be žodžių… Kai grįžome namo, užsirakinome duris ir gal parą ar daugiau nekišome nosies iš  namų. Bent jau aš. Gyva.

 

2016 m. Paryžius

 

Dovana penkiasdešimtmečio proga – dvi naktys Paryžiuje ir nuostabi vakarienė.

 

Ankstus rytas. Kavos puodelis kavinėje su kruasanu atsisėdus prie lango. Orsay muziejus. Kur dabar? Gal link miesto. Užėjau į Notre Dame katedrą. Toliau patraukiau link Pompidou, Cité Internationale des Arts. Buvo įdomu vaikščioti – be žemėlapio juk viską pažįsti ir atrandi: pasuksi už to kampo – bus tas, už kito – anas. Tik gal maisto parduotuvių tinklų pavadinimai kiti, bet vietos tos pačios. Pasukau už kampo – Fotografijos galerija, taip ir turėjo būti. Tik Eifelio bokšto, Pablo Picasso muziejaus neaplankiau, nes vienai nelabai įdomu. Pavaikščiojau Pont Neuf tiltu, atsisėdusi ant akmeninio tilto suolelio parašiau laišką (jo neišsiunčiau, nes buvo rašytas man pačiai ar mylimam žmogui) – juk Paryžius yra meilės miestas. Pasėdėjau salos smaigalyje.

 

Ir vakarienė. Suvalgiau moliuskų, mano nuostabai, tikrai didesnį kiekį negu tada prieš 20 metų pro langą matyti tikri prancūzai, sutikau nuostabią Marilyn Monroe su ta pačia vėjo pučiama suknele, suvaidinau artistę naktinėje kavinėje, ryte paragavau tikrų makarunų ir – namo.

 

Ačiū, Paryžiau.

 

 

 

Giedrė Jankevičiūtė

 

Giedrės Jankevičiūtės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Truputį apie tai, kas man yra Paryžius

 

Pirmą kartą į Cité des Arts išvažiavau 2000-aisiais. Tada tai buvo iššūkis – vien kelionės kaina ką reiškė! Nors gavau šiokią tokią Prancūzų kultūros instituto stipendiją, vis vien vietoje brangaus skrydžio (Ryanair ir kitos pigios avialinijos Lietuvą pasiekė tik 2010 m.) turėjau rinktis kelionę autobusu. Pirmyn važiavome dviese su filosofe Nerija Putinaite, ji keliavo į stažuotę Puatjė universitete. Laimei, mūsų kryptys sutapo. Antraip pusantros paros kelionė „beorėje“ erdvėje su nieko apie Europos geografiją neišmanančiomis būsimomis valytojomis, kurios naktį išlipo kažkur Vokietijoje, ir viską apie juodąsias pasaulio rinkas išmanančiais prekiautojais nežinia kuo, vykstančiais į Marselį (kirtus Prancūzijos sieną, paryčiais juos išlaipino muitininkų būrio merginos ir vaikinai), nebūtų atrodžiusi tik menkas ir juokingas nuotykis.

 

Tąsyk Paryžių ryte rijau. Godžiai mokiausi visko – judėjimo mieste, valgymo papročių, garsių vietų pažinimo, istorijų: nuo baguette ir pašteto iki Pompidou centro, nuo Eifelio bokšto iki Grand Opera, nuo Pauliaus ir Svajonės Stanikų rekomenduotų 4 ir 11 apylinkių (arrondissement) galerijų iki romantiško Maurice’o Denis muziejaus elegantiškame ir tarsi laike sustingusiame Saint-Germainen-Laye – kone Paryžiaus priemiestyje, kuris per pusvalandį pasiekiamas RER traukiniu… Su Čiurlionį į Orsay atvežusiais kauniečiais apsidairiau šios milžiniškos meno šventovės užkulisiuose, pati viena atradau tarpukario Lietuvos dailininkų kelius iš Gare du Norde į Lotynų kvartalą ir Montparnasse akademijas, į Ecole des beaux-arts ir Conservatoire des arts et métiers. Juos visus vėliau aprašiau knygoje apie mūsų dailę ir valstybę tarpukariu. Susipažinome su Žibuntu Mikšiu. Gėrėme vyną ir val­gėme kuskusą su Žiba ir Petru Klimais jų jaukiame bute Rue Oudinot. Namo grįžau traukiniais per Berlyną. Berlyne pirmą kartą gyvenime dalyvavau didelėje tarptautinėje konferencijoje ir pirmą kartą gyvenime pamėginau savarankiškai išsiimti grynųjų pinigų iš bankomato. Nesėkmingai: nesupratau, ką reikia daryti. Praradau kortelę, bet įgijau pasitikėjimo savimi, nes neprapuoliau.

 

Antrojo apsilankymo Vilniaus dailės akademijos Paryžiaus studijoje 2008-aisiais laukiau kaip pasimatymo su senu mylimuoju. Jis buvo nuostabus. Tąsyk jau laisvai mėgavausi Paryžiumi. Nors atsipalaidavimu to buvimo niekaip nepavadinsi. Kasdien nueidavau didesnius atstumus nei Šv. Jokūbo kelio piligrimai, pamačiau ir patyriau dar daugiau nei pirmą kartą. Buvo lengva ir gera. Jacques’o Doucet bibliotekoje jaučiausi sava, radau ten daug svarbaus rašomai knygai, sužinojau naujų įdomių dalykų. Kaip tik tuo metu bibliotekoje veikė Sophie Calle paroda. Tokių parodų parodoms nepritaikytoje erdvėje tuomet dar nedaug tebuvau mačiusi, patiko. 2008 m. pavasarį Paryžiuje viešėjo dvi pasaulio šiuolaikinio meno legendos iš JAV: Richardas Serra (Grand Palais ir Tuileries sodai) ir Patti Smith (Fondación Cartier). O Cité studijoje sulaukiau man asmeniškai labai svarbių svečių. Buvo smagu, kad su brangiais ir artimais žmonėmis galėjau dalytis baguette, paštetais, sūriais ir Pierre’o Hermė pyragaičiais, kalbėtis apie Rue Mallet-Stevens art deco architektūrą, atnaujintą Orangerie ekspoziciją ir nesikeičiantį Nissim de Camondo muziejų, ieškoti modernizmo Bulonės-Bijankūro gatvelėse ir „medžioti“ Le Corbusier pastatus mieste bei netolimose apylinkėse. Netikėta šilumos banga leido pasimėgauti iškylomis prie Senos, Giverny sodais ir rafinuotu Fontainebleau grožiu. Įsitikinau, kad Paryžius yra neaprėpiamas ir neišsemiamas, bet jį daug maloniau skanauti po truputį, o ne godžiai ryti. Nėra vieno universalaus recepto šiam miestui pažinti, bet kad pažintis būtų įsimintina, reikia padirbėti. Paryžius neskuba atsiverti ir pats nesiūlo nieko, be to, kas paviršiuje: skanus maistas, vynas, centrinės miesto dalies elegancija, nuostabiai sutvarkyti želdynai, spindinčios vitrinos, pasiplaukiojimai po Seną ir į kelionių vadovus suregistruotos įžymybės. Pirmai pažinčiai viso to, žinoma, per akis, tačiau Paryžius juk yra kur kas daugiau. Ir tai leidžia patirti gyvenimas Vilniaus dailės akademijos studijoje. Dėl to nepaliausiu šlovinti Arvydo Šaltenio, Osvaldo Balakausko ir nežinomais likusių politikų, davusių leidimą ir skyrusių pinigų šiai studijai įsigyti. Tai vienas gerųjų dalykų, ištikusių Lietuvos kultūrą atgautos Nepriklausomybės aušroje.

 

Parodai pateikiau antrosios, t. y. 2008 metų kelionės į Vilniaus dailės akademijos studiją Cité des Arts daiktus. Stažuotės išvakarėse įsigijau pirmą savo gyvenime nešiojamą, palyginti lengvą „Toshiba“ kompiuterį, tad atrodžiau sau labai moderni ir nepriklausoma. Tačiau interneto ryšys Paryžiuje tuomet buvo problemiškas. Cité šis patogumas kainavo labai daug, nedaug pigesnis jis buvo aplinkinėse interneto kavinėse, kuriose, be to, dar stovėdavo eilės žmonių. Kad panirusi į Paryžiaus muziejų ir bibliotekų siūlomą pasaulį neatitrūkčiau nuo aktualijų, įsigijau TV anteną su mažu imtuvu USB raktelyje. Prijungusi tai prie kompiuterio, galėjau žiūrėti Prancūzijos televiziją ir BBC žinias. Tai buvo itin praktiška dar ir tuo požiūriu, kad padėjo mokytis kalbos. Po Paryžių vaikščiojau su klasikų klasika laikomu „Mėlynuoju gidu“. Išmaniųjų telefonų era prasidėjo būtent 2007–2008 m., taigi juos turėjo dar labai mažai žmonių, o „google maps“ era dar nebuvo atėjusi. „Mėlynajame gide“ yra visko, ko reikia turistams: miesto ir jo dalių žemėlapių, viešojo transporto schemų, gatvių ir architektūros paminklų aprašymų. Nežadu šio gido atsisakyti ir dabar, nes yra dalykų, kuriuos jame surasti galima lengviau ir greičiau nei internete, ypač jei norisi matyti, kaip kokia nors detalė yra susijusi su visuma.

 

2008 m. matytų parodų ir kultūrinių kelių lankstiniai – dalis mano akiratį plėtusios dokumentacijos. Kai ką iš tos patirties bei žinių pritaikiau savo kuruotose parodose, parašytuose tekstuose. Na, ir, aišku, popierinis Jacque’o Doucet vardo archeologijos ir dailės istorijos bibliotekos bilietas (šiandien ši puiki biblioteka priklauso Nacionaliniam meno istorijos institutui – INHA). Tai svarbiausias mano paryžietiškų viešnagių dokumentas, neskaitant AICA – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos narės pažymėjimo, kuris suteikia teisę į nemokamą muziejų ir parodų lankymą, taip pat leidžia nestovėti eilėse prie muziejų ir parodų, kai jos susidaro. Šie du asmens dokumentai mano paryžietiškame gyvenime buvo svarbesni už pasą, kitaip sakant, Paryžiuje pirmiausia buvau dailės istorikė, kuratorė, plataus ir įvairaus kultūros lauko žmogus. Todėl šiame mieste jaučiausi taip gerai.

A. Goštauto g. 1, LT-01104 Vilnius
Tel. (8 5) 261 6764
kasiulio.muziejus@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite