planas

III aukštas, XIV ekspozicijos salė

Pranciškaus Smuglevičiaus kūriniai

← XIII ekspozicijos salė | XV ekspozicijos salė →

 

Ypatingos reikšmės įvykis tolesnei Lietuvos dailės raidai buvo dailės katedrų įsteigimas Vilniaus universitete (1793 m. buvo įsteigta Architektūros, 1797 m. Piešimo ir tapybos, 1803 m. Skulptūros, 1805 m. Raižybos katedra, kurioms vėliau prigijo bendras Vilniaus meno mokyklos pavadinimas). Vadovauti Piešimo ir tapybos katedrai Edukacinė komisija pakvietė jau spėjusį pagarsėti tapytoją Pranciškų Smuglevičių (1745–1807).

Dailės pradmenis P. Smuglevičius buvo gavęs iš tėvo – Varšuvos karališkojo dvaro dailininko Lukošiaus Smuglevičiaus ir giminaičio Simono Čechavičiaus. 1763–1764 m. jis studijavo tapybą Romoje pas Antonijų Maronį, o nuo 1766 m. mokėsi Šv. Luko dailės akademijoje. Italijoje dailininkas praleido dvidešimt metų, suartėjo su įvairių tautų menininkais, mokslininkais, archeologais ir leidėjais, kopijavo antikos paminklus, ėmė garsėti kaip dailininkas. 1784 m. P. Smuglevičius sugrįžo į Varšuvą. 1785 m. jis lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslus rekonstruojamai Vilniaus katedrai. Nuo 1797 m. nuolat gyveno Vilniuje.

P. Smuglevičius yra laikomas Vilniaus meno mokyklos pradininku ir žymiausiu klasicizmo atstovu Lietuvos tapyboje. Jo kūryboje dominuoja paveikslai antikiniais siužetais, istorinės, mitologinės, alegorinės kompozicijos, portretai. Dažnai dailininkas buvo kviečiamas tapyti paveikslų bažnyčioms. Pirmasis lietuvių tapyboje, jis ėmė tapyti peizažus ir buitinio žanro paveikslus.

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. (8 5) 212 0841, tel. (8 5) 212 4258
El. p. galerija@ldm.lt