Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Kūrybos paroda. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

2021 m. gegužės 29 d. – rugpjūčio 1 d.

Henrikas Šalkauskas. Teniso kortai prie jūros. 1978

Australijoje pripažinto menininko Henriko Šalkausko (1925–1979) kūrybos parodoje pristatomi 1959–1978 m. tapybos ir grafikos technikomis sukurti darbai, atspindintys dvidešimt metų trukusį menininko kūrybinių paieškų kelią. H. Šalkausko kūrinių kolekciją padovanojo ilgametė dailininko gyvenimo bendražygė, artima bičiulė dailininkė Eva Kubbos (g. 1928). Kūrinių kolekciją papildo ir menininko darbai iš gausaus LNDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.

 

H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykščiai meno kritikai šio dailininko kūryboje įžvelgė europietiškos dailės tradicijas. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu. 

 

H. Šalkauskas gimė Kaune, baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją. Polinkis dailei atsiskleidė anksti, dar vaikystėje. Minima, kad Henriko tėvas mokėsi Sankt Peterburge, barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje. Tėvo netektis, sunkūs pirmieji karo metai paskatino jį kartu su motina išvykti iš Lietuvos ir pradėti grafikos studijas Vokietijoje, anuometinio Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) dailės mokykloje. Nuo 1946 m. lankė Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, mokėsi pas Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Adomą Galdiką. Iš Vakarų Vokietijos drauge su motina siekė emigruoti į JAV, kur jau buvo įsikūrę artimi giminės, bet paskutinę akimirką pasirinko Australiją. 1949 m. gegužę iš Neapolio vienu reisu, gabenusiu du tūkstančius naujųjų migrantų, išplaukė į Niukaslą (Naujasis Pietų Velsas). Iš ten pateko į migrantų centrą Bonegiloje, o vėliau persikėlė į Kanberą. Pasibaigus privalomų darbų sutarčiai akmens skaldyklose, trečiaisiais gyvenimo Australijoje metais H. Šalkauskas užmezgė pirmuosius kontaktus su tenykštėmis galerijomis, įstojo į Kanberos dailininkų sąjungą, pradėjo dalyvauti parodose. 1951-aisiais kartu su motina persikraustė gyventi į kosmopolitiškesnį Sidnėjų, pamažu įsitraukė į tenykštį dailės gyvenimą. Dirbo įvairius darbus, sykiu aktyviai kūrė, domėjosi grafikos technologijomis. Dalyvavo lietuvių ir australų parodose, buvo dailininkų grupės „Šešios kryptys“ narys, vėliau – vienas iš Sidnėjaus grafikų draugijos narių-steigėjų.

 

Henrikas Šalkauskas. Mėlynas ir juodas. 1965

Dailininkas paliko ryškų pėdsaką XX a. II pusės Australijos grafikos mene. Jis kūrė medžio ir linoraižinius, monotipijas, eksperimentavo su spalvotomis technikomis. Australų kritikai dažnai akcentavo H. Šalkausko nuopelnus keliant grafikos kokybę ir prestižą šalyje, nes tuo metu ši dailės šaka buvo primiršta ir laikoma antrarūše. Naujojo Pietų Velso galerijos kuratorius Gilas Dockingas teigė, jog H. Šalkausko ir Vaclovo Rato kūriniai ženkliai prisidėjo prie padidėjusio to meto Australijos visuomenės susidomėjimo grafikos menu ir technologijomis. Šilkografijos technika patraukė H. Šalkauską naujomis spaudos galimybėmis, o ja sukurti darbai buvo apdovanoti garsiausiuose tarptautiniuose grafikos meno forumuose Tokijuje, Liublianoje, San Paule.

 

Drąsi meninė laikysena, originalumas, ryškūs laisvos modernistinės kūrybos prioritetai tarsi prideda dar kelis bruožus netradicinį kelią dailėje pasirinkusio menininko portretui. Menininko karjeros viršūne laikomi 1962–1963-ieji, kuomet įvyko kūrybinis persilaužimas ir H. Šalkauskas pasitraukė į akvarelinę kūrybą. Tokį dėsningą pasirinkimą sąlygojo neišblėsęs, nuo 1958 m. nuolat vis didėjęs susidomėjimas šia tapybos technika. Skurdus ir asketiškas, „banalus, neįdomus“ spalvinis H. Šalkausko akvarelių diapazonas, ribojamas juodos, vos kelių pilkų pustonių ir šiek tiek mėlynos bei žalios spalvų, liudijo „grafišką“ jo prigimtį – išlavintą toninę klausą, artimą pažintį su vokiečių ekspresionizmu, kaligrafija, galiausiai – solidžius lietuvių grafikos mokyklos pagrindus. H. Šalkausko kuriamos monumentalios kompozicijos paradoksaliai derėjo su minimalia, lakoniška atlikimo forma, santūria, beveik monochromine spalvine gama, trapia akvarelės technika. Naudodamas, sakytumei, banalias kasdieniškas medžiagas, jis pasiekė nebanalų rezultatą – subtilus dėmesys fizinėms medžiagų savybėms ir sukurti jautrūs paviršiai kelia estetinį susižavėjimą.

 

Henrikas Šalkauskas. Kompozicija. 1964

1963–1979 m. periodu, santykinai įvardintu tapybiniu, kaip priešprieša iki tol buvusiam grafiniam, sukurta itin daug pusiau abstrakčių ir abstrakčių kompozicijų. Anot paties H. Šalkausko, svarbiausios jam visuomet buvo dvi kūrybos paskatos, du atspirties taškai – gamta ir neobjektyvi, laisvai kuriama forma. Paveiksluose išliko daugmaž aiškios peizažo aliuzijos: atpažįstami Australijos motyvai, apibendrintas, mistinis kraštovaizdis, galbūt ir pasąmonėje glūdintis lietuviško peizažo vaizdinys. Juodos H. Šalkausko akvarelės kupinos iš žemės gelmių kylančios panteistinės galios, grėsmingų nuojautų. Abstrahuotose kompozicijose veikia tarsi kokia neartikuliuota masė, besidraikanti dūmų gniutulais, drumstai pilkšvais verpetais.

 

Neabejotina, kad dailininką paveikė ir subrandino pažintis su 6–7 dešimtmetyje JAV įsigalėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu, Niujorko mokyklos atstovų kūryba. Pokario kartos Sidnėjaus tapytojas H. Šalkauskas savo modernia kūryba reikšmingai paveikė Australijos profesionalųjį meną ir buvo įvertintas Australijoje bei užsienyje. Šiandien Kanberos Lynehamno rajone kabančioje gatvės lentelėje įrašytas ir H. Šalkausko vardas. Išskirtinio talento menininkas mirė staiga, 1979 m. rugsėjo 1 d., sulaukęs 54-erių.

 

Ilona Mažeikienė

 

 

 

Parodos koordinatorės: Irena Dobrovolskaitė, Aurelija Malinauskaitė

 

 

Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele.

Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. / faks. (8 46) 410 416; tel. (8 46) 410 412
klaipedos.muziejus@lndm.lt