Ferdinandas Ruščicas. Auksinis kambarys

2020 m. rugpjūčio 1 d. – gruodžio 23 d.

Ferdinandas Ruščicas. Auksinis kambarys. 1913. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

 

Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos pirmoje salėje (II aukštas) nuo rugpjūčio 1 d. veiks Ferdinando Ruščico 150 metų jubiliejui skirta paroda.

 

 

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas (1870–1936) sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“ (1913), kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa.

 

Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.

 

Vilnius Ruščicui visada turėjo ypatingą reikšmę. Dailininkas miestą traktavo ir kaip istorinės praeities sergėtoją, ir kaip gyvą organizmą, kuris turi „plakančią širdį, sapnus ir realybę, vizijas ir tikrovę, atvaizdą ir pavidalą“. Ruščicas įsikūrė Vilniuje 1908–ųjų pabaigoje ir nuolat čia gyveno iki 1934–ųjų, kai dėl ligos buvo priverstas pasitraukti į gimtąjį Bogdanovo dvarą (dabar Baltarusijos teritorija). Šis kūrybinis periodas, aprėpiantis paskutinius carinės valdžios metus Lietuvoje, Pirmąjį pasaulinį karą ir Lenkijos Respublikos viešpatavimą Vilniaus krašte, buvo paženklintas sudėtingų politinių įvykių, nuolatinių ginčų ir kovų dėl Vilniaus, taip pat radikaliai perkuriamos miesto tapatybės kolizijų. Vilnių dailininkas gerai pažinojo nuo vaikystės, o čia įsikūrė būdamas šlovės viršūnėje – po studijų Sankt Peterburge, gyvenimo Varšuvoje ir Krokuvoje, kur savo tapybos darbais ir veikla pelnė tarptautinį pripažinimą. Gyvendamas Vilniuje, Ruščicas nebetapė, o atsiskleidė kaip puikus grafikos dizaineris ir scenografijos žinovas, renginių organizatorius, Vilniaus genius loci (vietos dvasios) kūrėjas, įvairių kultūros draugijų dalyvis. 1919–aisiais, Vilniui tapus Lenkijos miestu ir vėl atidarius Vilniaus universitetą, pavadintą Stepono Batoro vardu, Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų dėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. Universitete iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo Senato narys, kūrė aukštosios mokyklos atributus.

 

 

 

Paroda veiks iki 2020 m. gruodžio 31 d.

 

 

 

 

Parodos kuratorė Algė Andriulytė

 

Parodos architektas Mindaugas Reklaitis

 

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija

 

Partneriai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto muziejus, Vilniaus dailės akademija

 

Rėmėjai: „Exterus“, Fundermax.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

Atvykus į muziejų privaloma dėvėti apsauginę kaukę, išlaikyti ne mažesnį nei 1 metro atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikysis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas atsiskaityti banko kortele.

 

Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
www.ndg.lt