Manoma, kad ankstyviausias gotikinis mūrinis namas šioje vietoje statytas XIV a. Jis stovėjęs galu į gatvę. Renesanso laikotarpiu greta galais į gatvę pastatyti dar du nedideli namai. Visi trys pastatai keletą šimtmečių priklausė įtakingiems vilniečiams – magistrato valdininkams, burmistrams, stambiems pirkliams. Į vieną valdą namai buvo sujungti XVIII a. vid. 1780 m. pastatą nusipirko Vilniaus burmistras Petras Dubinskis. 1788 m. jis parengė ir išleido Vilniui 1387–1782 m. suteiktų privilegijų ir teisių rinkinį (Zbiór praw i priwilejów miastu stołecznemu W. X. L.Wilnowi nadanych). Iš šio laikotarpio kai kuriose namo patalpose išliko sienų tapybos fragmentų. Po burmistro mirties našlė Marija Dubinskienė negalėjo išlaikyti namo, todėl 1808 m. pardavė jį kepėjui Frydrichui Mejeriui, kuris jau seniau čia nuomojosi patalpas karčemai. Namą paveldėjęs jo sūnus Frydrichas jaunesnysis dalyvavo 1831 m. sukilime, jį numalšinus pabėgo į užsienį, o namas buvo nusavintas valstybės. 1839 m. jame įkurta pirmoji Vilniaus mergaičių prieglauda, veikusi iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu name veikė vaikų poliklinika. Atkūrus nepriklausomybę, rekonstruotame pastate įsikūrė Turkijos Respublikos ambasada.