Ankstyviausias namas šioje vietoje stovėjo XVI a. XVII a. pirmoje pusėje pastatas priklausė Vilniaus burmistrui Ignacui Dubowicziui, kuris jį testamentu paliko basųjų karmelitų vienuolynui. Vienuolynas namą valdė iki XIX a. vid., jo patalpas nuomojo miestiečiams. 1824 m. rudenį iš šio namo į tremtį išvyko ir į Vilnių niekuomet nebesugrįžo poetas Adomas Mickevičius. 1845 m. namas civilinio gubernatoriaus nurodymu perduotas miesto butų komisijai. Korpuse prie gatvės apsigyveno valdžios pareigūnai, prastesni kiemo korpusų butai ir toliau buvo nuomojami. Pirmame aukšte veikė vaistinė, kepykla ir konditerija, parduotuvės. XX a. pr. pastatą ketinta rekonstruoti, vėliau ir visiškai perstatyti, tačiau projektai liko nerealizuoti. Prastos būklės namas išstovėjo iki 1944 m., kuomet buvo subombarduotas. Po karo jis visiškai nugriautas, jo vietoje pastatytas naujas administracinės paskirties pastatas, kuriame įsikūrė Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinis tyrimo institutas (dabar – Higienos institutas).