XVI a. pr. sklype stovėjo keletas mūrinių ir medinių namų, priklausančių skirtingiems savininkams, XVI a. pab.–XVII a. pr. visa posesija atiteko LDK kardininkui Dimitrui Chaleckiui, jis sujungė čia stovėjusius pastatus. 1636 m. pastatai parduoti Jėzuitų kolegijai ir priklausė jai iki ordino panaikinimo 1773 m. 1804 m. namą įsigijo Vilniaus universitetas. Jame įrengtuose butuose gyveno universiteto profesoriai: medicinos profesorius Josephas Frankas, dėl kurio pastatui ir prigijo Franko namo vardas, su žmona dainininke Christina Gerhardi-Frank, skulptorius Kazimierzas Jelskis, chemikas, gydytojas Jędrzejus Śniadeckis, jo brolis matematikas, astronomas, universiteto rektorius Janas Śniadeckis, architektas Tomaszas Tyszeckis, studiją turėjo grafikas Izidorius Weissas.1812 m. name buvo trumpam apsistojęs prancūzas Marie-Henri Beyle’is, tuomet Napoleono armijos intendantas, o vėliau išgarsėjęs kaip rašytojas Stendhalis. XIX a. namas keliskart rekonstruotas, dabartinę fasado išvaizdą įgijo 1824 m. Pirmame aukšte veikė Fryderyko Moritzo knygynas. XX a. namo paskirtis nepakito: pirmame aukšte buvo prekybinės patalpos, viršutiniuose – butai. Atkūrus nepriklausomybę, pastatuose įsikūrė Prancūzijos Respublikos ambasada, korpuse prie Didžiosios g. – Prancūzų kultūros institutas.

JOSEPH FRANK (1771–1842)
Gydytojas, medicinos daktaras, meno mecenatas. Į Vilnių atvyko 1804 m. iš Vienos ir apsigyveno name Didžiojoje gatvėje (dabar – Didžioji g. 1). 1805–1823 m. – Vilniaus universiteto profesorius. Jo ir jo tėvo Johanno Peterio Franko iniciatyva įkurta Vilniaus medicinos draugija, o name kitapus gatvės (dabar – Didžioji g. 10) įsteigta Vilniaus universiteto Terapijos klinika, Chirurginė ligoninė, Vakcinacijos ir Motinystės institutai. Pirmasis Lietuvoje tyrė klimato ir kitų geografijos sąlygų įtaką žmogaus sveikatai, gyventojų sergamumo ir mirštamumo statistiką, daug nuveikė profilaktinės medicinos srityje. Tobulino medicinos dėstymą Vilniaus universitete, išugdė mokslinių darbuotojų ir gydytojų praktikų. Svarbiausi veikalai: Praktiški medicinos patarimai (Praxeos medicae universae praecepta, 14 tomų, 1811–1843), Patologinė medicina (Pathologie medicale, 6 tomai, 1835–1843). 1823 m. išvyko iš Lietuvos, spėjama, suprastėjus sveikatai. Su žmona apsigyveno Italijoje, prie Komo ežero, ten ir mirė, palaidotas paties suprojektuotoje 20 m aukščio piramidėje.

CHRISTINA GERHARDI-FRANK (apie 1780–po 1832)
Dainininkė (sopranas). Dainuoti mokėsi Vienoje pas garsiausius to meto muzikus. Turėdama puikų balsą ir neeilinius sceninius duomenis, anksti sulaukė pripažinimo. 1798 m. dainavo Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sukūrimas“ premjeroje Vienoje (dirigavo pats J. Haydnas), koncertavo su Ludwigu van Beethovenu. 1804–1823 m. su vyru gydytoju Josephu Franku gyveno Vilniuje, name Didžiojoje gatvėje (dabar – Didžioji g 1). Dainavo labdaringuose koncertuose ir operų spektakliuose, dirbo pedagoginį darbą. Jos ir jos vyro pastangų dėka J. Haydno oratorija „Pasaulio sukūrimas“ 1809 m. vasario 17–18 d. buvo atlikta Vilniuje, Vilniaus rotušėje veikusiame Miesto teatre (dabar – Didžioji g. 31), kur Christina dainavo Arkangelo Gabrieliaus ir Ievos partijas. Koncertas ilgai buvo prisimenamas kaip vienas ryškiausių miesto kultūrinio gyvenimo įvykių.

JAN ŚNIADECKI (1756–1830)
Astronomas, matematikas, filosofas. Baigė Krokuvos akademiją, studijavo matematiką, fiziką, astronomiją, karo inžineriją Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. 1806 m. atvykęs dirbti į Vilniaus universitetą apsigyveno bute Didžiojoje gatvėje (dabar – Didžioji g. 1). 1807–1825 m. vadovavo Vilniaus universiteto astronomijos observatorijai, 1807–1815 m. ėjo ir Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas. Nuo 1811 m. buvo Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas. Svarbiausi veikalai: Geografija, arba matematinis ir fizinis žemės aprašymas (Geografja czyli opisanie matematyczne i fizyczne Ziemi, 1804), Sferinė trigonometrija (Trygonometrja kulista, 1817), Žmogaus proto filosofija (Filozofiia umysłu ludzkiego, 1822). Jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje, asteroidas (Sniadeckia).

LEVAS KARSAVINAS (1882–1952)
Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas, istorijos ir teologijos mokslų daktaras. Nuo 1909 m. su pertraukomis dėstė Sankt Peterburgo universitete, 1918 m. paskirtas profesoriumi, 1920–1921 m. buvo universiteto rektoriumi. 1922 m. už antibolševizmą ištremtas iš sovietinės Rusijos, iki 1926 m. gyveno Berlyne, dalyvavo euraziečių sąjūdžio veikloje, persikėlęs į Paryžių dėstė Rusų dvasinėje akademijoje. 1928–1940 m. gyveno Kaune, buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 1940–1949 m. gyveno Vilniuje, Didžiojoje gatvėje (dabar – Didžioji g. 1), buvo Vilniaus universiteto profesorius. 1944 m. dirbo Vilniaus dailės muziejaus meno kūrinių ekspertu, 1945–1949 m. ėjo muziejaus direktoriaus pareigas. Viešai pasisakydavo prieš stalinizmą ir sovietų valdžią. 1949 m. suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje, Rusijoje. Parašė per 20 filosofijos veikalų, poetinių kūrinių (Europos kultūros istorija (5 tomai, 1931–1937), Apie asmenybę (O ličnosti, 1929), Poema apie mirtį (Poema o smerti, 1931) ir kt.). Kūrybai būdinga teologinių aiškinimų ir filosofinių klausimų sintezė.