Česlovo Janušo tapybos ekspozicija „Prie Baltijos ir prie Atlanto“

Ekspozicijoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ rodoma Česlovo Janušo (1907–1993) – vieno populiariausių tarpukario Lietuvos ir lietuvių išeivijos tapytojų marinistų – darbų kolekcija (44 kūriniai), kurią 2010 m. Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dviem dešimtmečiams deponavo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis tapytojo sūnus ir kolekcijos savininkas Saulius Janušas.

Česlovas Janušas. „Vandenynas“. Apie 1950–1960. Sauliaus Janušo depozitas

Č. Janušas gimė 1907 m. liepos 18 d. Feodosijoje, prie Juodosios jūros. 1922 m. su šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Telšiuose, Kražiuose, Palangoje. Jaunystėje Č. Janušas buvo vandens sporto entuziastas, jūrų skautas. Vėliau, tapęs dailininku, žiemą vasarą lankydavosi Palangoje, Klaipėdoje, tapė Baltijos jūrą, pakrantes, žvejų valtis.

Mokėsi Klaipėdos lietuvių gimnazijoje (dab. Vytauto Didžiojo gimnazija), kurioje piešimą dėstė garsus krašto dailininkas Adomas Brakas. Jis paskatino Č. Janušą studijuoti dailę Kauno meno mokykloje (1926–1931). Tapybą dėstė tikri peizažo meistrai – Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Jonas Šileika. Č. Janušas ir A. Žmuidzinavičius vėliau dažnai kartu keliaudavo po Aukštaitiją tapydami peizažus, kuriems abu rinkdavosi panašius motyvus. Baigęs Kauno meno mokyklą, Č. Janušas buvo paskirtas piešimo mokytoju į Pasvalio aukštesniąją komercijos mokyklą, vėliau mokytojavo Šiaulių, Kauno gimnazijose, nuo 1937 m. dėstė Kauno pirmojoje dailiųjų amatų mokykloje, 1940–1941 m. ėjo mokyklos direktoriaus pareigas.

1931 m. Č. Janušas pradėjo dalyvauti parodose, o 1939 m. Kaune surengė pirmą personalinę parodą. Nemažai dailininkas nuveikė teatro dekoracijų kūrimo srityje – Valstybės teatre Kaune su nedidelėmis pertraukomis jis darbavosi apie dešimtmetį.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dailininkui teko trauktis iš Lietuvos. Tėvynėje buvęs visur suspėjančiu dailės gyvenimo dalyviu, Č. Janušas rankų nenuleido ir karo pabėgėlių stovykloje Viurcburge (Vokietija) – ir čia rado galimybių reikštis praktinei bei kūrybinei veiklai. Jis kūrė dekoracijas lietuviškų kolektyvų pasirodymams, tapė paveikslus, dalyvavo tarptautinėse dailininkų emigrantų parodose. Kartu su dailininkais Povilu Kaupu (Kaufmanu), Povilu Osmolskiu ir Vladu Vijeikiu 1945 m. Viurcburge įkūrė Dailiųjų amatų studiją, suorganizavo medžio apdirbimo dirbtuves, kuriose buvo gaminami tautiniais motyvais dekoruoti suvenyrai. 1948 m. Švabijos Gmiunde kartu su kitais įsteigė Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungą.

1950 m. Č. Janušas su žmona Veronika, buvusia Valstybės teatro operos trupės choro dainininke, ir paaugliu sūnumi Sauliumi išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsistojo Niujorke. Iki pensijos dirbo bendrovės „Eastman Kodak“ reklamos skyriuje.

Pasak sūnaus, „Tėvas buvo darbštus, valingas žmogus, nesiskundė emigranto dalia, aktyviai kibo į gyvenimą.“ Galėdamas kūrybai skirti tik laisvalaikį, neapleido tapybos, dalyvavo parodose ir jas organizuodavo – dažniausiai Niujorko lietuvių įsteigtame „Kultūros židinyje“, kuriame kasmet surengdavo po vieną, kartais ir kelias parodas. Prieškariu kartu su Vladu Didžioku ir kitais dekoravęs Įgulos bažnyčią Kaune ir Šv. Jurgio bažnyčią Šiauliuose, gyvendamas Niujorke prisidėjo prie Šv. Kazimiero pranciškonų vienuolyno dekoravimo darbų, tautiniais motyvais išpuošė Apreiškimo parapijos salę. Yra parašęs straipsnių ir parodų recenzijų. Č. Janušas sėkmingai įsijungė ir į JAV dailės aplinką: dalyvaudavo amerikiečių dailininkų parodose, priklausė kelioms jų sąjungoms, pelnė reikšmingų apdovanojimų.

Dailininkas mirė 1993 m. spalio 30 d. Niujorke.

Apie ekspoziciją

Ekspozicijoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ rodomi Č. Janušo aliejinės tapybos darbai ir akvarelės, sukurti po 1950 metų. Lietuvos vaizdai – Baltijos jūra, pajūris, Palanga, Aukštaitijos, Žemaitijos sodybos, kalvos, ežerai, Neries, Nemuno pakrantės – yra tėvynės prisiminimų paveikslai, nutapyti iš atminties ar eskizų. Eksponuojami Šiaurės Amerikos peizažai buvo nutapyti Niujorko, Masačusetso, Naujojo Hampšyro, Konektikuto, Meino ir kitose valstijose – gyvendamas JAV, Č. Janušas kartu su dailininkais Viljamu Vitkumi, Vytautu Kazimieru Jonynu ir Povilu Puzinu daug keliavo po šalį.

Č. Janušas mėgo įdomesnio apšvietimo ir įvairesnių nuotaikų galimybes atveriančius vakaro, ūkanotos dienos, žiemos, rudens vaizdus, audringą ar prieš naktį nurimusią jūrą, saulėlydžio, saulėtekio, mėnesienos, mėnulio patekėjimo virš jūros momentus, paveiksluose meistriškai perteikė erdvės įspūdį, šviesos niuansus, faktūrų žaismą.

Jūros peizažai sudarė didesniąją Č. Janušo kūrybos dalį. Dar būnant vaiku Feodosijoje pamatytos rusų tapytojo Ivano Aivazovskio marinos paliko neblėstantį įspūdį visam gyvenimui. Dailininkas yra sakęs: „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius…“

Aliejines kompozicijas Č. Janušas nutapydavo gana greitai, o akvarelėms, kurios pasižymi itin subtiliais spalviniais sąskambiais ir skaidrumu, ruošdavosi ilgokai. Nors tapytojo kūriniuose vyrauja realistinis žvilgsnis į gamtą, jie nestokoja idealizacijos, romantiško atspalvio. Dailininkas teigė: „Nieko tikresnio mene iki šiol aš neradau, tik tiesą – realizme. Meninis realizmas atkyla į mus iš amžių, nėra miręs jisai ir mūsų dienomis. Dailės meno kūrėjui realizmas teikia daug galimybių išreikšti tai, ką jis pats jaučia ir ką nori kitam pasakyti.“

Gyvendamas JAV, Č. Janušas nuolat svajojo sugrįžti į Lietuvą. Nors troškimui nebuvo lemta išsipildyti, į Lietuvą grįžo dailininko paveikslai. Sūnaus Lietuvos dailės muziejui patikėti tėvo kūriniai svariai papildo XX a. Lietuvos dailės panoramą.

Parengė Kristina Jokubavičienė

Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele. Muziejaus parodas ir ekspozicijas galima lankyti be galimybių paso. Muziejaus renginiuose galimybių pasas būtinas.

Lankytojai aptarnaujami, parodos, ekspozicijos veikia