Britų menininkės Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

Rosalind Nashashibi. Ištrauka iš filmo „Džinsinis dangus“

Radvilų rūmų dailės muziejuje veikia britų menininkės R. Nashashibi paroda „Monograma“, kurios metu galima išvysti naujausiąją menininkės kūrybą – tapybos kūrinius ir filmų trilogiją „Džinsinis dangus“ (angl. Denim Sky). Parodą drauge su Radvilų rūmų dailės muziejumi organizuoja Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), įsitraukęs ir į paskutiniojo trilogijos filmo produkciją.

 

Trilogija filmuota Kuršių nerijoje, Edinburge, Londone ir Škotijos salose. Joje filmavosi pati menininkė, jos vaikai ir draugai, tarp kurių – ir Lietuvos menininkai Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė ir Algirdas Šeškus, taip pat ir E. Narbutaitės mama Daina Narbutienė, britų menininkas Matthew Shannonas bei rašytoja Rose Bretécher. Didžiąja dalimi būtent augančios draugystės su jais ir šeimos sampratos permąstymas pastūmėjo R. Nashashibi gilintis į vieną svarbiausių temų naujausioje savo kūryboje – meilę ir tvarių bei palaikančių ryšių kūrimą, ypač tokių, kurie neįsitenka į dviejų žmonių kuriamos šeimos sampratą.

 

R. Nashashibi filmų trilogijos siužetas iš dalies paremtas JAV mokslinės fantastikos rašytojos Ursulos LeGuin (1929–2018) 1990 m. apsakymu „The Shobies’ Story“, kuriame taip pat tyrinėjama bendruomenės tema – žmonių poreikis burtis į grupes, susikalbėjimo (ne)galimybė bei darbo ir jausmų atskirtis. Abu kūrinius sieja ir nelinijinio laiko kaip naujos žmonių realybės tema: šiuolaikiniame pasaulyje, apie kurį kalba R. Nashashibi, nelinijinį laiką struktūruoja žmonių atitrūkimai vienas nuo kito (tiek priverstiniai, tiek įvykstantys savaime) ir fragmentiškos susisaistymo formos.

 

„Yra nauja kelionių laiku rūšis“, – pirmoje trilogijos dalyje sako menininkė, pristatydama U. LeGuin apsakymą, „kurioje naudojamas nelinijinis laikas“. Vienam iš draugų paklausus, kam tai reikalinga, ji atsako: „Tam, kad galėtum keliauti erdvėje neprarasdamas savo artimųjų“. Tačiau ji priduria, kad gali būti taip, kad grįžus į linijinį laiką susikalbėti taps nebeįmanoma. U. LeGuin apsakyme viltis susikalbėti tokioje situacijoje atsiranda pasakojant istorijas. R. Nashashibi filmų laikas taip pat lengvai pasiduoda pasakojimų tėkmei, tačiau čia jie laisvai juda keliomis kryptimis išsyk – tai ne iš vienos, o iš daugybės gijų suvytas takus, kaleidoskopiškas bendravimo laikas, kupinas poezijos ir atviras subjektyviems impulsams.

 

Fikciją ir dienoraščio žanrą jungiančius R. Nashashibi filmus meno kritikė Quinn Latimer sieja su Jono Meko ir vėlyvąja Érico Rohmerio kūryba, pažymėdama, jog šie kūrėjai taip pat buvo atidūs emociniams saitams bei prieraišumui, bendrystės, vietų ir sezonų kaitai, visa tai lydintiems bei įtvirtinantiems papročiams. Tuo tarpu R. Nashashibi tapybą ji sieja su Arthuru Dove’u ir Emiliu Nolde’e – modernistais, kurių kūryba, pasak kritikės, buvusi panašiai „įelektrinta ir melancholiška“. Ji atkreipia dėmesį, kad menininkei būdinga ir spiritualistinė spalvos pajauta, kurią sustiprina tai, kad menininkė filmuoja kino juostoje – Q. Latimer cituoja E. Nolde’ės žodžius, kad „kiekvienoje spalvoje glūdi siela“.

 

Tapybai skiriama daug dėmesio tiek filmuose, tiek visoje parodoje. „Daugelyje naujausiųjų mano tapytų kūrinių matyti, kad man labai smalsu tyrinėti ženklus. Kai kurie jų labai paprasti, tokie kaip kryžius, kiti įmantresni, pavyzdžiui, simetriška dviejų gulbių figūra ar vertikaliai užrašytas ir todėl simetriškas žodis TAXI,“ – parodos pavadinimą komentuoja menininkė. – „Mane ypač domina monogramos galia. Tai ženklas, kuriame telkiasi įtaka ir reikšmės. Monograma – tai išgryninta tapatybė ar idėja, visuomet savaip elegantiška ir apgaubta mito. Galvojau ir apie magijos ženklus bei simbolius, runas, jų poveikį.“

 

Rosalind Nashashibi. Ištrauka iš filmo „Džinsinis dangus“

R. Nashashibi, gimusi 1973 m. Londone tėvo palestiniečio ir mamos airės šeimoje, šiuo metu gyvena taip pat Londone. 2017 m. ji buvo nominuota prestižinei Ternerio premijai, tais pačiais metais dalyvavo parodose „documenta 14“ Kaselyje ir Atėnuose, kuriose taip pat pristatė filmus ir tapybos darbus. 2019 m. ji tapo pirmąja menininke, pakviesta dalyvauti naujai atkurtoje Nacionalinės galerijos rezidencijų programoje Londone.

 

Lietuvoje menininkė savo kūrybą pirmąkart pristatė 2007 m. „Contour“ videobienalės parodoje ŠMC, o 2014 m. skaitė paskaitą apie savo kūrybą 12-osios Baltijos trienalės įžanginėje programoje. Vėlesni menininkės filmai Lietuvoje iki šiol viešai nebuvo pristatyti.

 

Parodos metu bus organizuojamos specialios ekskursijos po parodą lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, ji įtraukta ir į vaikams skirtus edukacinius užsiėmimus bei ŠMC vasaros stovyklos programą.

 

Pirmi du trilogijos filmai, sukurti 2018 ir 2019 m., jau ne kartą pristatyti svarbiose užsienio meno institucijose ir sulaukė meno spaudos dėmesio.

 

Filmai rodomi:

11:05

12:14

13:23

14:32

15:41

16:50

 

 

Paroda veiks iki 2022 m. rugpjūčio 28 d.

 

 

Kuratorė Virginija Januškevičiūtė

Koordinatorė Radvilų rūmų dailės muziejuje Viltė Visockaitė

Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas

Architektas Povilas Marozas

Organizatoriai – Šiuolaikinio meno centras ir LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus

Projektą finansuoja

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
(8 5) 262 0981, (8 5) 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt