Įminti Paryžių. Cité Internationale des Arts rezidentų pasakojimai. I dalis

Parodos fragmentas. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Iki 2021 m. vasario 21 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks paroda „Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“, skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Tai – vienas didžiausių rezidencijų centrų pasaulyje, kurį 1965 m. įkūrė privatus Brunau fondas.

 

Šiandien negalėdami pakviesti aplankyti parodos gyvai, dalinamės Birutės Pankūnaitės mintimis ir buvusių rezidentų prisiminimais.

 

 

 

 

 

Pasaulyje plačiai paplitusios rezidencijos suteikia galimybę menininkams, kuratoriams, menotyrininkams pabėgti iš savo įprastos aplinkos, įsipareigojimų ir panirti į apmąstymų, tyrimų, kūrybos laiką. „Į didžiuosius centrus atvykstama pasireikšti, triumfuoti, iškilti; atvykstama mėgautis ir išsekti, susinaikinti ir tapti kitokiam; vienu žodžiu, lošti, atsidurti kuo arčiau prie kuo gausesnių galimybių ir laimėjimų, prie moterų, tarnybų, žinių, ryšių ir įvairių lengvatų,“ – taip 1927 m. apie Paryžių rašė prancūzų poetas, eseistas ir filosofas Paulis Valéry.

 

1965 m. privataus Brunau fondo įkurtas Tarptautinis menų miestelis Paryžiuje yra vienas didžiausių meno rezidencijų centrų pasaulyje, per savo gyvavimo laiką svetingai priglaudęs daugiau nei 25 000 menininkų iš įvairiausių šalių. Įsikūręs pačiame didmiesčio cen­tre, dviejose vietose (Marais rajone ir Montmartre), jis yra seniai tapęs produktyvia platforma susipažįstant su Prancūzijos sostinės kultūros scena ir yra svarbus tiek Paryžiaus, tiek tarptautiniame peizaže. Savo veiklą plėtodamas su 135 prancūzų ir užsienio partneriais, kasmet jis 326 studijose įkurdina daugiau nei 1000 kūrėjų iš 100 šalių. Todėl miestelyje klesti kultūrų dialogas ir susitikimai.

 

Nuo 1995 m. čia veikia ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) studija, atvira įvairių meno rūšių atstovams ir pasižymėjusiems studentams. Per savo 25 metų trukmės lietuviškąją istoriją Menų miestelyje jau yra pabuvoję beveik 200 įvairių sričių lietuvių kūrėjų. Dauguma apklaustų VDA rezidentų išskiria Paryžiaus patirtį kaip labai vertingą, kupiną kultūrinių įspūdžių. Nemaža dalis sieja šią rezidenciją su savo kūrybiniais planais, sumanymų įgyvendinimu, kiti panyra į savišvietą.

 

Paryžius iš kitų didmiesčių išsiskiria ypatingais meno šaltiniais, kuriuos pažinti siekė Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir prieš 80 metų, ir šiais laikais. Neretai buvimas Paryžiuje sakralizuojamas tiek garbių meistrų, tiek jaunų, bepradedančių kurti autorių.

 

„– Kandys, ar suprantat, kur esam – pačiame Paryžiaus centre, ši vieta verta milijono, ir mes čia jau gyvenam! – šūktelėjo kažkuri“ – tai ištrauka iš tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ prisiminimų (Kunčinaitė K., Klajonių paveikslai, 2006). „Ilgai lauktas, svajotas, tiek kartų apdūmotas Paryžius, ir aš jau esu jame!“ – sušunka Liūnės Janušytės herojė 1938 m. pasirodžiusiame satyriniame romane Korektūros klaida.

 

Manome, kad yra prasminga atidžiau pažvelgti į dar neapibendrintą šiuolaikinių lietuvių kultūrininkų patirtį Paryžiuje, bendradarbiaujant studiją kuruojančiai Vilniaus dailės akademijai ir Vytauto Kasiulio dailės muziejui, kurio dėmesio centre – ir išeivija, jos pamėgti tarptautiniai centrai.

 

Parodai po nuodugnaus VDA archyvų tyrimo buvo atrinkti Paryžiaus studijoje rezidavę vizualiųjų menų ir kitų sričių atstovai, dailėtyrininkai. Joje sutiko dalyvauti 31 įvairių kartų ir stilistinių pakraipų menininkas. Paroda atspindi ir menininkų su šiuo miestu susijusią kūrybą, ir pačios rezidencijos istoriją, ir vaizdinę, žodinę refleksiją.

 

Parodoje dalyvauja dailininkai Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė, Aušra Andziulytė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Agnė Jonkutė, Orūnė Morkūnaitė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, a. a. Arūnas Vaitkūnas, Vilma Šileikienė, Darius Žiūra, Tomas Daukša, Aleksandras Vozbinas, Aistė Kisarauskaitė, tekstilininkių grupė „Baltos kandys“ (Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė), poetas ir fotografas Julius Keleras, dailėtyrininkai Giedrė Jankevičiūtė, Viktoras Liutkus, Ramutė Rachlevičiūtė, Vidas Poškus, fotografas Alvydas Lukys, muzikantas, konceptualaus meno kūrėjas Vladimiras Tarasovas.

 

Paroda tarsi tampa lietuvių dailės 25 metų atspindžiu, kur susitinka skirtingos menininkų kartos, skirtingi pomėgiai ir stiliai, kur nemažai sveiko kūrybinio chaoso ir šėliojimo, persmelkto visa apimančio meno troškulio.

Birutė Pankūnaitė

 

 

Aušra Andziulytė

 

Aušros Andziulytės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paryžius. Meilė gi – labai individualus dalykas. Mūsų Nepriklausomybės aušroje pakeliui į Taize sustojome Paryžiuje. Saulei tekant ėjome kažkur link Eliziejaus laukų, palei Petit ir Grand Palais. Čiulbėjo strazdai. Tuomet pirmą kartą buvau Paryžiuje. Jis apkabino mane, o aš apkabinau jį. Vėliau Paryžiuje teko būti daug kartų įvairiomis aplinkybėmis. Jausmas visada išliko tas pats.

 

Cité Internationale des Arts – unikali vieta. Pro langą matoma Notre Dame smailė, girdimas erdvę užpildantis aplinkinių bažnyčių varpų skambesys. Seniausioji miesto dalis – Marais kvartalas. Kai kam užteko nuovokos ir geros valios čia įkurti meno oazę. Pati miesto širdis. Čia tvyro vὶsa persmelkiantis istorijos, kultūros, papročių ir negailestingai bėgančio laiko jausmas. Tavo laisvės, tarsi vėjo šuoro, jausmas. Kasdienių atradimų džiaugsmas.

 

 

 

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

 

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

1997 m.

 

1997 m. vasario mėn. Paryžiaus Cité Internationale des Arts rezidencijoje viešėjo ir kūrė mano vyras tapytojas Arūnas Vaitkūnas (1956–2005).

 

Kovo mėnesį į Paryžių atvažiavau aš. Ir vėl prasidėjo begalinės promenados po muziejus, gatveles, į tas vietas, kurias Arūnas jau buvo išžiūrėjęs, bet džiaugėsi galėdamas parodyti man. Man viskas buvo nauja, matyta tik meno istorijos knygose. Abu žavėdavomės, kai rytais eidami link Musée du Louvre I᾿Hôtel de Ville gatve, pačiame Paryžiaus centre, augalų ir gyvūnėlių turgelyje girdėdavome giedant gaidžius. Dviese mėgavomės miesto gausmu ir kvapais. Kartais Paryžius rytais pasitikdavo pilkas ir lietingas. Vieną ūkanotą rytą išvažiavome žiūrėti įspūdingos pilies – Château de Vincennes. Prieš akis kilo XIV a. donžonas, gynybinė siena ir griovys. Arūnas buvo sužavėtas. Aplink plytėjo viduramžiais buvę karališkieji medžioklės plotai, dabar tapę miesto viešuoju parku su fontanais ir kaskadomis. „Čia yra Paryžiaus ąžuolynas“, – juokavo Arūnas, didžiuodamasis, kad Kaunas, tas mažasis Paryžius, taip pat turi nuostabių vietų. Diena buvo apniukus, krapnojo smulkus lietus, o mes sėdėjome prie fontano, valgydami baltus bezė pyragaičius, ir grožėjomės  niūriais pilies bokštais.

 

Grįžę į studiją, tapydavome. Vakarais gerdavome vyną ir šnekėdavome iki išnaktų. Kartais išeidavome į naktinį miestą. Maršrutas tęsdavosi iki Pont Neuf, Senos pakrante ir atgal. Miestas šiek tiek pritilęs, gausdavo tolimais aidais, žaižaruodavo šviesų atšvaitais Senos vandenyse. Atrodė, kad Paryžius nemiega niekad. Abu lydėjo jausmas, kad jau esame tai patyrę. Kartais užsisvajoję pajuokaudavome, kad kada nors ilsėsimės vienas šalia kito Pére Lachaize kapinėse.

 

2003 m. Paris

 

Šiltos ir tingios balandžio popietės Tuileries soduose. Arūnas piešė šešėlių formas, praeivius, besibučiuojančias poreles. Mes su Tomu šildėmės saulėje, klausydami čia pat burkuojančių balandžių. Padarydami didelį lankstą per Jardin du Palais Royal grįždavome į studiją.

 

Arūnas buvo atradęs nedidelę vyno krautuvėlę. Šeimininkas prekiavo savo vynais iš Bordeaux (Bordo) regiono. Puikaus Bordeaux vyno butelį, kurį savininkas rūpestingai suvyniodavo į violetinį tamprų popierių, galima būdavo nusipirkti už tris eurus. Geras vynas Bordeaux Châteu de Naudonnet, 1996 metų, ar Château de Auzines, bet Arūnas ypač mėgo Corbiéres raudonąjį vyną, sodrų ir tirštą. Jis atkimšdavo butelį, paskanaudavo ir ruošdavo pietus. Plėšydavo salotų lapus, pildavo įvairius pagardus, prieskonius, čirškindavo kepsnį. Kai viską patiekdavo ant stalo, tada ilgai pietaudavome. Turėjo neblogų kulinarinių sugebėjimų.

 

Į svečius ateidavo jaunas pianistas Edvinas Minkštimas. Tuo metu jis studijavo Paryžiaus konservatorijoje ir gyveno menininkų studijose. E. Minkštimo mėgiamas baltas vynas iš Chardonnay rūšies vynuogių praplėsdavo mūsų pokalbius į plačias temas. Kiek vėliau pianistas pakvietė mus į savo rečitalį ir po koncerto į vakarėlį. Mažoje studijoje susirinko įvairūs žmonės, rusų menininkai, reziduojantys tose pačiose studijose ir besistengiantys kaip nors patekti į Paryžiaus galerijas, lietuviai, jau keletą metų gyvenantys ir dirbantys šiame mieste, atėjo ir Arūno buvusios studentės, laikinai gyvenančios ir svajojančios suvisam pasilikti Paryžiuje.

 

Mėlynais aksomo vakarais, sekant baltam mėnuliui, vaikščiodavome Senos pakrantėmis. Stebėdavome po tiltais suręstas kartonines klošarų palapines, mažus lauželius ir geriamą vyną nepaliaujamai trinksinčių afrikietiškų būgnelių fone. Mus apsupdavo upės ir kepamų kaštonų kvapas, į svajonių tolius nuviliodavo nenusakomai melsvos erdvės jausmas.

 

Vieno vernisažo metu susitikome rašytoją Valdą Papievį. Šnekėjome apie Lietuvą. Šnekėdami degustavome prancūzišką šampaną, Tomas pasiskonėdamas valgė keptas varlių šlauneles.

 

Piešėm visi trys: tušu, pieštuku, akvarele – piešinius, eskizus, planus ir maršrutus, pastebėjimus ar tekstų užrašus ant po ranka pasitaikiusio popieriaus ar laikraščio. Tie visi piešiniai-užrašai spontaniškai gulė, segėsi ant studijos sienos ir su kiekviena diena ta siena augo, storėjo, plėtėsi. Iš tokio lengvo džiazavimo, nuo svaigaus buvimo kartu, įspūdžių ir Paryžiaus oro radosi mūsų bendras kūrinys, be ypatingų pastangų ar gilių apmąstymų. Toks tikras kaip kvėpavimas, spontaniškas ir natūralus, išlaikantis kiekvieno mūsų individualius bruožus ir virstantis dialogu. Šį kūrinį, visą Paryžiaus sieną – darbas taip ir vadinosi – „Siena „Paris Cité des Arts“ – eksponavome 2004 m. „Meno parko“ galerijoje.

 

Pasiilgę rimto meno grįždavome į Louvre. Niekada anksčiau nebuvome įsigilinę į Nicolas Poussino kūrybą, o dabar šis tapytojas žavėjo savo paslaptingais milžiniškų vynuogių kekių nešėjais ir sunkiai iššifruojamomis temomis. Arba stovėdavome sukrėsti dramatiškos, anapusinės Georges’o de la Touro paveikslų šviesos. Valandų valandas prasėdėdavome prieš Jean-Baptiste-Siméon Chardino drobes, pakerėti jo daiktų magijos. Arūnas ore bandydavo pakartoti Jean-Honoré Fragonard’o teptuko judesius. Neatsižavėdavo tapytojo rankos rafinuotu judėjimu po drobę.

 

Važiuodavome į Montmartre, Rochefoucauld gatvėje, esantį Gustave Moreau muziejų. Čia visą dieną galima būdavo žiūrėti į jo piešinius, akvareles, eksponuotus ištraukiamuose, įstiklintuose stenduose, analizuoti dailininko dirbtuvėje iškabintus paveikslus, kuriuose galima atrasti šiuolaikiniam menui būdingų detalių.

 

Po kiek laiko sugrįždavome prie šiuolaikinio meno ir metro važiuodavome iki Biblothéque François Mitterrand sustojimo, nuo kurio patraukdavome į alternatyvaus meno galerijų rajoną. Kartais rasdavome kokybiško ir gero meno, kartais nenusistovėjusio ar visai pašėlusio kaip Beaujolais Nouveau vynas.

 

Pavasaris Paryžiuje šėlo žydinčiais kaštonais. Balti namų fasadai supavosi Senos vandenyse. Skveruose įsimylėjėlių porelės iš įvyniotų į laikraštį butelių gerdavo vyną, o mes nenorėjome, kad ši gyvenimo šventė baigtųsi.

 

Ištraukos iš knygos Toks gyvenimo kvapas, sud. Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Kaunas: Bonarta, BalticSign, 2009, p. 134, 138–139.

 

 

 

Aistė Gabrielė Černiūtė

 

Aistės Gabrielės Černiūtės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paryžiuje pirmą kartą atsidūriau vos atsidarius Lietuvos sienoms, 1990–1991 m. Mano tėvai išvyko ten mažai tegalvodami, kaip viskas bus; man tada buvo vos 11 metų, keliavome su „žiguliuku“. Nuo tada Paryžius man yra ypatingas.

 

Mano šeima troško kultūros sostinės… tarsi norėdama pasitikrinti savo vidines nuojautas, talentus, pagaliau – viską pamatyti savo akimis.

 

O mano svajonės išsipildė tik nuo 2015 m., kai pavyko išvykti į Paryžiaus rezidenciją. Nuo to laiko, kai baigiau Dailės akademijos magistro studijas, buvo jau praėję nemažai laiko, tad atvykti čia reiškė tarsi studijuoti iš naujo, savarankiškai, todėl dar vykau ir 2016, ir 2018 m. Manau, kad ir ateityje vis atvyksiu čia padiskutuoti pati su savimi. Pirmiausia tai yra pyktis, kodėl nebuvau čia anksčiau, kur aš buvau… ir kaip galėjau mokytis tapybos, matydama tiek mažai originalų… ir tada apgailestavimas… begalinis savęs gailėjimas, kad esu tik tapytoja… nes Paryžiuje norisi rašyti, norisi šokti ir dainuoti… Todėl paskutiniais metais pabandžiau rašyti, brūkštelėti visokias mintis, tiksliau, žodžius, smingančius man į galvą… Pavadinkime tai eilėraščiais, nors jokiu būdu nelaikau savęs poete. Tos eilės gimė tik dėl to, kad prisipildžiau kažkokių išgyvenimų, kurių nespėju perteikti tapydama. Šie du eilėraščiai išreiškia mano emocinę patirtį Paryžiuje, galbūt, jei tektų čia nuolat gyventi, būtų kitaip…

 

Le Ciel

Mirties akivaizdoje

Paryžių pamiršau.

 

Braškantys kaulai – it byrantys, trupantys, gabalais krentantys į upę tiltai.

Virš jų – debesys žmonių veidais, rūsčiais profiliais nustelbiantys dangų.

 

Mirties akivaizdoje

Susirenku drabužius.

 

Apgailėtinai naiviai, nevykusiai vaidinau…
Gyvybę nusirenginėjančią –

Su visais apatiniais, tikėdama, kad po jais dar kas nors liks.

 

Mirties akivaizdoje

Gaudžiau byrančių tiltų šypsenas ir – ką jūs manote? – vėl apsijuokiau…

 

Tik prisidengusi išgriebtu luitu iš upės,

Laimėjau dar šiek tiek laiko.

 

…Nė nesuvokdama gatvėje perbėgau gulintį žmogų…

Mirties akivaizdoje

Negalėjau jam padėti, nors jis verkė, raudojo gulėdamas ant nugaros.

 

Gatvė jam buvo it sielvarto lova, o kanalizacijos grotelės – it ašarų pagalvė…

 

Mirties akivaizdoje

Siaubo apimta, su sunkiu tilto gabalu rankose…

 

Vis tiek pastebiu jo gražias vilnijančias garbanas ir pro raudą skriejančius žodžius:

„Dangus… virš mūsų – dangus.“

 

(Parašyta 2018 09 14, tada vaikinas raudojo gulėdamas vienoje Paryžiaus gatvėje, paskui kalbėjo mobiliuoju lygiai taip gulėdamas ir vis verkė nesustodamas.)

 

 

La Rose

 

Šimtamečio krūmo

(rožės kūno) pumpurai rudens paliesti… mirę

(kelia jausmus, it žiūrėtum pro stiklo gaubtą į ryškiaspalves

kolibrių iškamšas Moreau muziejuje)

 

žmogus, šmėžuojantis parko prieblandoje, tyko pumpuro…

užklupęs jo švytėjimą… rausvumą…

išduodantį gyvybę: lėtai lėtai lėtai atsiveriantį…

 

lėtumas, ne kas kita… lėtumas veda iš kantrybės!

kasdien ir kasdien galandama geležtė –

(vis labiau panašėja į maniako skustuvą)

iki ploniausio peršviečiamo, beveik nematomo skaidrumo,

iki aštrios beprotybės: plunksnos lengvumo mirtinas ginklas,

valdomas mintimis.

 

Išstudijavęs prieblandos, parko miglos tamsėjančią

paletę, žmogus ateina tarsi be kūno

kaip siluetas ar šešėlio dvelksmas –

tarp parko krūmų, krūmynų, krūmokšnių ir vijoklių,

įmigusių iki mirties.

 

Nebesuvokdamas, ar saulei tekant, ar leidžiantis,

savadarbę giljotiną iškelia… mintimis: į grožį… pagaliau

išilginis žiedo pjūvis:

abi pusės simetriškai lygios… krenta, plasnoja…

Į skirtingas puses, rausvais žiedlapiais… plasnoja…

Notre Dame katedros nugaroje… jos nukrenta ir vėl kyla.

 

Klyksmas, o dieve, koks klyksmas

iš po juodos skrybėlaitės: gelbėkit gelbėkit… žiūrėkit, kas vyksta

Juoda maža madam sustingusi klykia

klykia parko šviesoje, spausdama rankomis krūtinę lyg maldoje.

 

 

(Parašyta 2018 09 06, nors ši nuotaika jau buvo apėmusi mane 2016 m. spalį, gyvenant netoli paslaptingosios Notre Dame katedros; kai grįžau į senas vietas, pamirštos mintys vaiduokliškai persekiojo.)

 

 

 

Agnė Jonkutė

 

Agnės Jonkutės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Paryžių gavau kaip dovaną.

 

Bebaigdama Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos magistrantūros studijas buvau apdovanota galimybe mėnesį laiko pagyventi Cité Internationale des Arts.

 

Paryžiuje vaikščiojau ir viską godžiai gėriau akimis. Kaip atsvara informacijos srautui puikiai veikė asketiška studijos aplinka. Pamačiau juodą užuolaidą, po ja tuščią baltą lovą, likusius miegojusio žmogaus ženklus. Vaizdas taip užbūrė, kad grįžusi namo nutapiau.

 

Nutapyta lova tapo penkerius metus apimančio ciklo „Facts of Inexistence“ kertiniu tašku. Filosofiniam terminui inexistence tokio talpaus lietuviško atitikmens neradau, todėl ciklą vadinu angliškai, inexistence suprasdama kaip

 

būdingumą,

neatskiriamą savybę,

būtį,

egzistavimą,

egzistavimą viduje,

konsistencinį egzistavimą,

nebūtį,

nebuvimą

ar

having no existence,

nonexistence,

inherence,

subsistence

that which exist within,

consistent,

want of being or existence

ar

небытие,

неотъемлемость,

присущность.

 

Labiausiai užbūrė tai, jog tai yra egzistavimas viduje, nedalomas, bet kartu ir nebūtis, nebuvimas.

 

Paveikslas daug keliavo. Jį vežiausi į Frankofonijos meno ir sporto žaidynes Nigeryje. „Lova“ ir dar vienas darbas leido man per žaidynes patirti neišdildomų įspūdžių: mat buvau apdovanota aukso medaliu, teko lipti ant tikros „olimpiadinės“ pakylos ir vidury Afrikos giedoti Lietuvos himną.

 

Skrendant atgal paveikslas dingo, kaip vėliau paaiškėjo, būtent Paryžiaus oro uoste… Vilnių pasiekė tik tuščias vamzdis, į kurį turėjo būti suvyniotas paveikslas. Bandžiau ieškoti visais įmanomais būdais, deja, rasti nepavyko – po mėnesio labai intensyvių tarptautinių paieškų teko susitaikyti, jog paveikslas dingo.

 

Bet gyvenimas tęsėsi, išskridau į Amsterdamą. Iš ten grįždama Vilniaus oro uoste iš tolo, per matinį stiklą, pamačiau atremto ilgo daikto šešėlį. Puoliau bėgti ir sakyti, kad tai mano „Lova“, mat iš karto supratau, kad tai mano pradingėlis. Nors tikrai žinojau, kad ant paveikslo buvo tik mano pavardė ir darbo pavadinimas, ir jokių kitų koordinačių (veiksmas vyko socialinių tinklų nebuvimo laikais). Radinių skyriuje niekaip negalėjo suprasti, kaip iš blankaus šešėlio galėjau numanyti, jog tai mano suvyniotas paveikslas.

 

Paryžius sugrįžo. Šventė.

 

Pamažu lova „prisišaukė“ draugų – nutapiau pagalves su po nakties pasilikusiais galvos atspaudo ženklais ir stalą.

 

 

 

Aistė Kisarauskaitė

 

Aistės Kisarauskaitės darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Deranti prie architektūros, 2013–2020

 

Pradinis sumanymas buvo eksponuoti 2013–2014 m. reziduojant Paryžiuje fotografuotas rožes, rožę mėgintuvėlyje ir parodyti filmą, kurį turėjau sukurti šių metų liepos mėnesį, besilankydama toje pačioje rezidencijoje. Kadangi COVID-19 išplitimas sutrukdė įgyvendinti šios vasaros planus ir išvykti nepavyko, sumaniau kitaip pateikti tas pačias rožių fotografijas, taip, kaip mes kartais saugome savo kelionių nuotraukas – užkištas už stiklo knygų lentynoje. Norėjau kalbėti apie tolimų šalių ilgesį, negalėjimą išvykti ir nugulančias užmaršties dulkes. Tačiau man buvo pasakyta, kad toks kūrinys negali būti eksponuojamas, nes jis netinka prie parodos architektūros. Tad čia eksponuojamas tinkantis prie architektūros kūrinys – rožė, išauginta mėgintuvėlyje, ir 2013–2014 m. Saint-Gilles Grand Veneur aikštėje daryta fotografija. Moterims ir rožėms nėra naujas reikalavimas tikti prie interjero, būti įkalintoms auksiniame rėme ar gyventi po stiklu.

 

 

 

Alvydas Lukys

 

Alvydo Lukio darbų ekspozicija parodoje. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Fotografijos sukurtos 2007 m., sulaukus eilės į meninę rezidenciją Cité Internationale des Arts Paryžiuje. Tuo metu buvau bebaigiąs projektą pavadinimu „Déjà vu“. Vėliau šis darbas fotoesė forma buvo publikuotas knygoje Būtasis tęstinis. Šį projektą paminėti svarbu, nes Paryžiuje jis įgavo šiek tiek kitokį „atspalvį“, ir ne tik dėl pradinio prancūziško pavadinimo, bet ir dėl to, kad išankstinis skepsis dėl buvimo „kultūros sostinėje“ peraugo į kūrybinį darbą tiesiogine to žodžio prasme – déjà vu. Knygai naudojau vieną pirmųjų mobiliųjų telefonų su jame įrengta primityvia fotokamera, kuri kūrė netikslų, lyg sapno, vaizdą. Paryžiaus žemėlapis pavirto kultūriniu lauku kelionei laiku – atrodė, kad aš čia jau esu buvęs, nors lankiausi pirmąkart. Dar nuostabiau buvo tai, kad užmetęs akį į miesto planą, juo nebesinaudojau kaip navigaciniu kelrodžiu. Viskas buvo pažįstama penkių kilometrų spinduliu, paklysti neteko. Esu skeptikas, tačiau gatvių pavadinimai, praėjimai atrodė be galo pažįstami. Sveikas protas sakė: na, taip, skaitei Hugo, Guy de Maupassant’ą, Dumas, kurie be galo išsamiai aprašinėjo vietas ir detales. Bet lengvas orientavimasis Le Marais, Saint-Germain-des-Prés, Montparnasse, Lotynų kvartale kėlė nuostabą.

 

Taigi metodas. Mano galva, laipsniavimas „objektyvu, objektyviau, objektyviausia“ nedaug turi prasmės, nes realybės vaizdavimo problema vis dar lieka neapibrėžta; techninės priemonės nesukuria tikslių „žmogiško suvokimo“ sąlygų, kad ir kaip vaizdavimo industrija besistengtų. Tačiau platus kadro langas bent jau sukuria artimą regai horizontalų lauką. Tuomet, kai galėjau apsistoti Paryžiuje, buvau pasigaminęs specifinį fotoaparatą, kuriam sukurti panaudojau profesionaliosios fotografijos detales iš maždaug XX a. vidurio. Pagrindinės šios fotokameros dalys buvo Schneider-Kreuznach objektyvas Angulon, kurio fokusinis ilgis 90 mm, ir vidutinio formato panoraminė kasetė, puikiai išnaudojanti objektyvo projekciją pailgintam kadrui fotografuoti. Tai du vienas šalia kito sudėti kvadratai, sukuriantys panašią į žmogaus regos perspektyvą. Šią kamerą atsivežiau ne dėl to, kad su ja galėčiau padaryti ką nors konkretaus, bet labiau dėl to, kad niekieno netrukdomas galėčiau išbandyti šią konceptualiai specifinę darbo priemonę. Tokia techninė darbo dalis.

 

Tuomet buvau susidomėjęs Jeano Eugène Auguste Atget Paryžiaus fotografijomis. Jis laikomas vienu pirmųjų dokumentalistų, fotografavusių Paryžiaus architektūrą beprasidedant miesto modernizacijai. Neturėjau tikslo sekti Atget pėdomis, greičiau bandžiau naudotis jo dokumentavimo strategija: kuo mažiau „meniškai kišantis“ išlikti maksimaliai dokumentiškam, objektyviam detalei. Suprantama, Paryžius atrodė visai kitoks nei Atget fotografijose. Fotografavau į vidutinio formato nespalvotą fotomedžiagą, kurią atiduodavau ryškinti profesionaliai laboratorijai Rue de la Roquette gatvėje, šalia Père Lachaise kapinių. Pastebėjau, kad gauti negatyvai labai panašūs į scenas iš plačiaekraninių film noir. Ir vėl déjà vu efektas nenuvylė.

 

Paprastai įsivaizduojama, kad Paryžiuje visur minios žmonių. Tačiau tai tiesa tik kalbant apie turistų lankomas vietas. Paryžiuje visada galima rasti ramių gatvelių. Tai šioje darbų serijoje ir norėjosi akcentuoti. Pavadinimas „Sekmadienis“ čia perteikia tą ankstyvo ryto atmosferą, kai niekas niekur dar neskuba. Beje, čia galima surasti tam tikrą inspiraciją ar analogiją su Louis-Jacques-Mandé Daguerre᾿o nuotrauka „Boulevard du Temple, Paris, 8 ryte“. Šios nuotraukos kairiajame kampe užfiksuotos dvi vienišos figūros. Jos liko ten dėl to, kad Daguerre᾿ui buvo reikalinga ilga ekspozicija, visi kiti judantys miestiečiai nebuvo užfiksuoti.

 

Tam tikra prasme man tie fotografijos istorijos Paryžiuje dalykai, turint galvoje tiek Atget, tiek ir Daguerre᾿ą, yra įdomūs – dėl tos pačios jaukios, beveik nuobodžios atmosferos.

 

2019, Vilnius

 

 

A. Goštauto g. 1, LT-01104 Vilnius
Tel. (8 5) 261 6764
kasiulio.muziejus@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite