Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“ LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje
Liepos 24 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) didžiojoje salėje atidaroma Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“.
Ši paroda – pirmas išsamus menininkės kūrybos pristatymas, apžvelgiantis beveik tris dešimtmečius trunkančią meninę jos praktiką ir atskleidžiantis tiek gerai žinomus, tiek iki šiol beveik nerodytus kūrinius.
Maknytė yra viena savičiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkių, jos kūryboje nuolat susijungia kasdienybės istorija, gamta ir technologijos. Nors ir gimsta iš kasdienio stebėjimo, kaupimo, dokumentavimo ir ilgus metus trunkančių tyrimų, jos kūriniai retai tampa baigtiniais eksponatais. Neužbaigtumas, procesas ir galimybė nuolat permąstyti sukauptą medžiagą yra vieni svarbiausių Maknytės kūrybos principų.
Viena pagrindinių parodos temų – šviesa. Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje natūrali dienos šviesa susitinka su televizorių ekranų, elektros lempučių ir vaizdo projekcijų skleidžiama šviesa. Specialiai šiai parodai atkurti Maknytės kūrinių ciklo „Šviesos terapija I–III“ fragmentai atskleidžia ilgalaikį menininkės domėjimąsi šviesa kaip technologinio vaizdo atsiradimo sąlyga ir savarankiška menine medžiaga.
Ne mažiau svarbi Maknytės kūrybos dalis – televizija ir televizoriai. Daugiau nei dešimtmetį menininkė kaupė asmeninį televizijos archyvą, į VHS kasetes įrašinėjo televizijos laidų ir filmų fragmentus, iš jų kūrė videodarbus, fiktyvias autobiografijas ir naujus pasakojimus. Televizija jai buvo ne tik vaizdų šaltinis, bet ir kultūrinės atminties forma. Parodoje taip pat prisimenamas eksperimentinis projektas ŠMC TV, kuriame Maknytė buvo viena iš operatorių, montažo režisierių ir idėjų autorių.
Paroda atskleidžia ir kitą svarbią menininkės kūrybos kryptį – archyvus ir kolekcijas. Dešimtmečius kaupiamos VHS kasetės, fotojuostos, diskeliai, skaidrės, vaizdo įrašai, rasti objektai tampa ne tik atminties saugyklomis, bet ir potencialiais meno kūriniais. Maknytei kolekcionavimas yra ne tik dokumentavimas – tai būdas mąstyti apie pasaulį ir kurti naujus, atrodytų, nesusijusių dalykų ryšius.
Ypač svarbią vietą parodoje užima gamta. Menininkės vadinamoje „Žemėje“, sklype prie Širvintos upės, daugelį metų vykstantys augalų, gyvūnų ir kraštovaizdžio stebėjimai tampa kūrybos dalimi. Nacionalinės dailės galerijos kiemelyje eksponuojami iš gamtinės aplinkos kilę objektai, o prie Širvintos upės specialiai parodos proga išdygsta didžiosios salės antrininkė.
Aurelija Maknytė (g. 1969) – lietuvių menininkė, gyvenanti tarp Vilniaus ir Širvintų rajono. Dešimto dešimtmečio pradžioje dizaino mokėsi Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, vėliau baigė tuomet neseniai įkurtą Fotografijos ir medijų meno bakalauro ir magistro programą Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavo Šiuolaikinio meno centre vykusiose parodose: „Paralelinių progresijų“ ciklas (2001–2003), tarptautinis performansų festivalis „Dimensija 1“ (2006), „Meno pauzė“ (2002), „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ (2006), „Miesto istorijos. 10-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė“ (2009), „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ (2010), „Dešimtas dešimtmetis“ (2012), „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ (2012), „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ (2019). Maknytės kūryba rodyta grupinėse parodose „Nebaigti reikalai“, „Saldus ateities prakaitas“ (abi Nacionalinėje dailės galerijoje, 2019), „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ MO muziejuje (2019), „Chronometrai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2018), „Laiško kūnas“ projektų erdvėje „Sodų 4“ (2016) ir kitur. Iki šiol ji surengė tris personalines parodas: „Tėvų kambarys“ („Artifex““), „Deficitas“ (galerija „101“) (abi 2015) ir „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (2020). Jos kūrinių yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir MO muziejaus kolekcijose.
Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
www.ndg.lt
