Akvilė Anglickaitė. Kisdama rymo
2025 m. liepos 11 – spalio 12 d.
„Kisdama rymo“ sujungia kelerius metus specialiai šiai parodai kurtus menininkės Akvilės Anglickaitės kūrinius: analogines fotografijas, videofilmus, piešinius. Parodos pavadinimas – tai Herakleito „Fragmentų“ (VI a. pr. Kr.) eilutė, mįslinga ir daugiaprasmė, paradoksaliai teigianti pasaulio bei visų reiškinių nuolatinę kaitą ir vienovę.
Šią parodą galima suprasti kaip tikrovę (savo aplinką, gamtą, laiką, kontekstą) ir kūrybines medijas tiriantį kūrinį. Menininkė jame išsigrynina tam tikrus kiekvienai temai ir atvejui esminius elementus (motyvus, parametrus), tikėdamasi, kad tai leis iš naujo pamatyti objektą ir pačią mediją.
Aptardamas meno kūrinius su parametrinėmis strategijomis, pavyzdžiui, filmus, kurių pasikartojantys formalūs elementai (kameros judesiai, motyvai, montažo stilius ir kiti parametrai) formuoja papildomą prasmės sluoksnį, Davidas Bordwellas intriguojančiai pastebi, kad jie pasižymi „tekstūros sodrumu“ ir priešinasi interpretacijai. Galbūt ir todėl šioje parodoje kūriniai neturi pavadinimų (nėra netgi įprastų „Be pavadinimo“). Tai gali būti suprasta ir kaip klausimas: ką ir kaip šiandien gali kalbėti sustingę bei judantys vaizdai, netekę juos įprasminančių tekstų ir etikečių?
Vingiuota, trūkinėjanti piešinių linija atkartoja natūralias gamtos formas, ornamentus (medžio rievių, vandens telkinių ir kt.) ir kuria parodos ekspozicijai reikšmingą ėjimo ratu motyvą. Tai deformuotos, netobulos simetrijos, į labirintą pavirstantis ratas, sutinkamas ir dviejuose parodos videofilmuose, stebėtoją lėtai paklaidinantis arba sugrąžinantis atgal į ten, kur pradėjai, į pradžią. Paradoksus mėgstančioje heraklitiškoje sąmonėje viskas įgauna apskritimo formą – šviesa ir tamsa, pradžia ir pabaiga yra bendri taškai.
Visų natūraliai atsirandančių labirintų ir ornamentų paviršiuje atsispindi juos suformavęs laikas. Videofilmuose šviesa ir gamta sujuda. Montažas vengia pasakojimo ir susitelkia į judėjimo, ritmiškumo ir tėkmės parametrus, kurie šalia cikliško, lėto, nekintamo gamtos laiko suformuoja fragmentuotos praeities dimensijas. Ir nors mūrų sienos ar medžių tankmė yra iš kietos, fizinės materijos, šias ribas kameros žvilgsnis lengvai peržengia, nes tai iš praeities rūko ir miglų nuausti prisiminimų pasauliai.
Fotografija nuo pat jos išradimo pačia savo prigimtimi diskutuoja su Herakleito teiginiais – brisdama du kartus į tą pačią upę, atkūrinėdama praėjusios akimirkos dalelytę. Būtinas fotografinės metamorfozės elementas – šviesa, kuri ir pati gali sukurti arba sunaikinti atvaizdus, išryškinti arba išbrėžti negatyve savus abstrakčius rašmenis. Jos galima ir visai nepastebėti. Vis tik netgi tamsa sudaro prielaidas mąstyti apie šviesos egzistavimą.
Žiūrint į analoginės juostos erdvėje išryškintus efemeriškus blyksnius, akinančius išsiliejimus peizaže, atspindžių lašelius, galima pasijusti lyg žvelgtumei į iš po žemių tamsos ištrauktus senus, anachronistinius artefaktus – ar dabartinė kalba dar sugeba juos paaiškinti?
Teksto autorius Tomas Genevičius
Architektas Mindaugas Reklaitis
Koordinuojantis architektas Aleksandras Kavaliauskas
Grafikos dizaineris Marius Žalneravičius
Vertėjas Paulius Balčytis
Redaktorė Laura Patiomkinaitė
Organizatorius LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjas Vilniaus dailės akademija
- Įsigykite el. bilietą į šią parodą
- Užsisakykite ekskursiją po šią parodą tel. +370 616 16550, el. paštu radvilos.ekskursijos@lndm.lt
- Suplanuokite savo apsilankymą Radvilų rūmų dailės muziejuje
Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt
