„Blaivūs vaikinai“ nurodo ne tik konkrečius personažus, bet ir būseną, kai žmogus susiduria su tikrove, neturėdamas galimybės nuo jos pabėgti. Jie gali būti tylūs stebėtojai, teatro aktoriai, mūsų amžininkai ar savotiški praeities liudytojai. Jų išvaizdoje susipina humoras, groteskas, pažeidžiamumas ir grėsmė. Dekoruoti užrašais tarsi tatuiruotėmis, pasitelkdami parodiją ir satyrą, smurto vaizdinius, sapniškas metaforas ir siurrealizmą, jie kalba apie tai, kas vyksta ir kuo gyvename. Ironija čia tampa dar ir būdu išlaikyti kritinį atstumą nuo tikrovės. „Blaivūs vaikinai“ žvelgia į pasaulį tarsi iš šalies, tačiau kartu yra neatsiejama jo dalis, savotiška minia, kurioje kiekvienas objektas turi savo charakterį, istoriją ir santykį su kitais. Ši minia pasakoja apie trapumą kaip kūrybinę ir egzistencinę vertę, kai trapumas tampa jėga, o lūžis – kūrybos dalimi. Kiekviename įtrūkime slypi galimybė naujai prasmei rastis, kiekviename lūžyje – suvokimas, kad forma yra neamžina. Molis tampa sąžiningumo, rizikos ir konfrontacijos kalba, leidžiančia kalbėti apie tai, kas tikra, nepatogu ir neišvengiama. Žiūrovas čia – kaip archeologas, netikėtai atradęs įspūdingą kapavietę. Lieka tik suprasti, ką šie objektai jam pasakoja.
„Blaivūs vaikinai“ vienu metu gali būti juokingi ir grėsmingi, atpažįstami ir svetimi, gyvi ir jau pasibaigę. Jie stovi kartu – kaip žmonės, kaip personažai, kaip mūsų laikmečio liudytojai – ir kviečia permąstyti, ką reiškia išlikti pasaulyje, kuriame stabilumas vis dažniau tampa tik iliuzija. Galbūt kaip tik iš jų tritūkstantųjų metų archeologai spręs apie tolimą mūsų kasdienybę.
Projekto vadovė Džiuljeta Žiugždienė
Kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė
Architektė Eglė Jagminė
Dizainerė Lina Bastienė
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
