Vieno paveikslo paroda: Vincentas Slendzinskis (1838–1909). Vaidilutė

2025 m. gruodžio 9 – 2026 m. vasario 22 d.

Lietuvos visuomenei pirmą kartą pristatomas vieno žymiausių XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios Lietuvos dailininkų Vincento Slendzinskio (1838–1909) 1873 m. nutapytas paveikslas Vaidilutė.

 

Slendzinskio, kaip ir daugelio kitų to meto politiškai aktyvių menininkų, taip pat neaplenkė sudėtingi XIX a. Lietuvos istorijos įvykiai – už ryšius su 1863–1864 m. sukilimo dalyviais dailininkas buvo nuteistas ir ištremtas iš tėvynės. Po beveik aštuonerių Kniaginine ir Charkive praleistų tremties metų Slendzinskiui buvo atšaukta policijos priežiūra ir leista išvykti. Nuo 1872 m. jis gyveno ir kūrė Krokuvoje, Dresdene. Deja, 1875 m. vėl grąžintas į tremties vietas, iš kurių, 1883 m. gavęs leidimą, pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Vilniuje jis sukūrė šeimą ir toliau tapė. Vilniuje 1909 m. ir mirė.

 

Nors Slendzinskis buvo itin produktyvus dailininkas, Dresdeno laikotarpiu – 1873–1875 m. – nutapė palyginti nedaug kūrinių. Deja, daugelio jų likimas nežinomas. Tačiau yra išimčių, ir viena iš jų – Vaidilutė.

 

XIX a. antroje pusėje Lietuvai susidūrus su egzistenciniais išbandymais, itin aktualios tapo dar amžiaus pradžioje susiformavusios tautos šaknis, kultūrą bei praeitį aukštinusios romantinės idėjos, dažnai atsispindėdavusios ir dailininkų darbuose. Tremtyje gyvenęs ir namų išsiilgęs Slendzinskis savo kūryboje taip pat atsigręžė į gimtojo krašto dvasia ir laisve alsuojantį senąjį lietuvių pasaulį. Vaidilutė – vienas ankstyviausių darbų, kuriuose tapytojas plėtojo istorinius ir mitologinius siužetus.

 

1873 m. paveikslą tiesiai iš dailininko dirbtuvės nusipirko įtakingi žemvaldžiai ir meno mecenatai grafai Mieczysławas (1833–1918) ir Maria (1837–1924) Kwileckiai. Kilmingus savininkus ir jiems nuo 1875 m. priklausiusį Grodzeco dvarą, kuriame kūrinys ir atsidūrė, mena įrašas kitoje drobės pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo kūrinys jau fiksuojamas kaip su Kwileckiais artimai bendravusio Grodzeco parapijos kunigo, kurio vardas nugrimzdo užmarštyje, nuosavybė. Apie 1972–1973 m. paveikslo savininkas vėl keitėsi – jį iš dvasininko įsigijo Vloclaveke tarnavęs kunigas Wojciechas Krzywańskis. Jo kolekcijoje Vaidilutė praleido daugiau nei penkis dešimtmečius. Per šį laikotarpį net du kartus paveikslą bandė įsigyti dailininko sūnus Liudomiras Slendzinskis (1889–1980), Vaidilutę laikęs geriausiu tėvo kūriniu, tačiau abu bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai drobė pateko į dabartinių savininkų Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės rankas, kurie 2025 m. įsigytą paveikslą parvežė į Lietuvą. Čia restauravimo technologijų specialistas Rapolas Vedrickas atliko fizikinius paveikslo tyrimus, o unikali drobė ir autentiškas paveikslo rėmas restauratorių Lino Lukoševičiaus ir Virginijos Murmaitės dirbtuvėse atgavo pirminį spindesį ir buvo paruoštas susitikimui su parodos lankytojais.

 

Džiaugiamės, kad prabėgus daugiau nei 150 metų nuo paveikslo sukūrimo, iš rankų į rankas keliavusį kūrinį, persmelktą neoromantizmo ir lietuvybės dvasios, galima išvysti eksponuojamą Lietuvoje. Kartu tai ir simbolinė įžanga į 2026 m. Vilniaus paveikslų galerijoje duris atversiančią Vincento Slendzinskio kūrybos ir gyvenimo retrospektyvą.

 

 

Organizatorė  LNDM Vilniaus paveikslų galerija

Kuratorės: Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Joana Vitkutė

Architektė Austė Kuliešiūtė-Šemetė

Dizainerė Elena Ryškutė-Pivoriūnė

Redaktorė Ieva Puluikienė

Vertėja Raminta Bumbulytė

Restauratoriai: Linas Lukoševičius, Virginija Murmaitė, Rapolas Vedrickas

Partneriai: Dominykas Šaudys, Regina Šemiotaitė

Parodą finansuoja Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Dominykas Šaudys, Regina Šemiotaitė

Už pagalbą rengiant parodą dėkojame:  kun. Wojciechui Krzywańskiui, Agnesai Serioginai, dr. Jolantai Širkaitei

 

​

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. +370 5 261 1685
vpg@lndm.lt