Sylvia Plachy. Kada bus rytojus | Atvirų paskaitų apie fotografiją ciklas

2022 m. lapkričio 23–24 d.

Nuo spalio 20 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje veikianti Sylvios Plachy paroda „Kada bus rytojus“ – puiki proga dar kartą apmąstyti ir padiskutuoti apie fotografijos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

Lapkričio 23–24 d. Radvilų rūmų dailės muziejaus fojė bus skaitomos atviros paskaitos. Kviečiame dalyvauti!

 

Įėjimas nemokamas

 

Atvirų paskaitų programos kuratorė Dovilė Dagienė

 

 

Lapkričio 23 d.

17:00 val.

Agnė Narušytė

Fotografinio momento transformacijos

„Patį laikiniausią dalyką – šešėlį, plačiai žinomą visko, kas pralekia ir prabėga, simbolį, galima pririšti mūsų „gamtos magijos“ burtais ir amžiams užfiksuoti padėtyje, kurią, regis, jam buvo lemta užimti tik vieną akimirksnį,“ – 1839 m. rašė Williamas Henry’is Foxas Talbotas apie ką tik išrastą fotografiją. Taigi nuo pat pradžių šioje medijoje glūdi įtampa – ją kelia mūsų geismas takią ir nepagaunamą trukmę paversti statišku laiko atvaizdu. Prieštaravimas tarp trumpalaikiškumo ir amžinybės – tai vienas iš skirsmų, kuriuos teoretikas Geoffrey’is Batchenas aptinka kaip dinamišką fotografijos pagrindą. Medijos istoriją galima pasakoti kaip šio prieštaravimo sprendimų seką, atvedusią iki mūsų dienų, kai technologijos suteikia galimybę išsaugoti vos ne visą gyvenimo trukmę kaip amžiną niekam nebereikalingų akimirkų reprezentaciją, o menininkai pasitelkdami fotografiją apmąsto kintančias laiko ir fotografinių momentų formas.

 

17:45 val.

Natalija Arlauskaitė

Anoniminių vaizdų cirkuliacija ir kuravimas

Fotografinių vaizdų daug, labai daug. Net jei galvosime tik apie analoginę fotografiją iki skaitmeninės revoliucijos, tai gigantiškas masyvas, kurio iš pirmųjų savininkų rankų iškritusi dalis išsibarsčiusi tarp oficialių archyvų, sendaikčių turgelių, „eBay“ aukcionų ir šiukšlių konteinerių. Šios nuotraukos dažnai neturi konkrečios atribucijos, pavaizduoti žmonės ir vietos neidentifikuoti, ir net jei kažkas apie jas žinoma, jos sparčiai anonimizuojasi. Tampa tokiais atvaizdais, kuriuose jūsų močiutė, anot vokiečių kultūros kritiko Siegfriedo Kracauerio, pavirsta tiesiog „archeologiniu manekenu, iliustruojančiu tam tikro laikotarpio madas“. Tačiau fotografijų anonimiškumas nėra absoliutus, net minimaliai sukuruotos jos patenka į kontekstų sūkurius. Tad klausimas, kaip veikia anonimiškumas, koks ir kiek jo būna, kada ir kaip leidžiasi kuruojamas?

 

Lapkričio 24 d.

17:00 val.

Margarita Matulytė

Humanistinės fotografijos alibi vakar, šiandien ir rytoj. Atsargiai!

Šaltojo karo metais visa plejada fotografų panaudojo humanistinę raišką ir kasdienybės terpę kaip skydą ir tuo pačiu gelbėjimosi ratą, padedantį išsaugoti žmogiškumą. Atviri, gilūs, metaforiniai, sentimentalūs, dramatiški, nostalgiški fotografiniai tekstai iki šiol veikia kaip trankviliantai, apeliuojantys į žmogui būdingą iracionalumą. Tačiau humanistiniuose vaizdiniuose slypintys visiems suprantami kodai ir bendri kultūriniai archetipai yra parankūs įvairioms ideologijoms, tinka visiems idėjiniams sezonams ir politiniams laikams. Roland’as Barthes’as tokią universalią vizualinę kalbą pavadino adomizmu, kai pasitelkiant išmintį ir lyriką humanizmui bandoma sukurti alibi – pateisinti amžinąsias vertybes, atimant iš jų sprogstamąją galią, keičiančią ir iš tikrųjų tobulinančią pasaulį. Ar mitas apie viršistorišką žmogaus prigimties bendrybę bus gajus ir racionaliame rytojuje?

 

 

17:45 val.

Aliona Šalaj

Sylvios Plachy kūryba kaip šeimos fotografijų albumas: kas paverčia atpažįstamą atvaizdą gyvu?

Savo pranešime, remdamasi parodoje eksponuotomis nuotraukomis ir autobiografine autorės knyga „Autoportretas su namo grįžtančiomis karvėmis“ (Self portrait with cows going home, 2005), A. Šalaj mėgins pažvelgti į Sylvios Plachy kūrybą taip, lyg ji būtų šeimos fotografijų albumas. Fotografės nuotraukas nesunkiai priimame kaip savas, mat užfiksuoti vaizdai universaliai atpažįstami – artimieji, kasdienybės akimirkos, šventės. Bendra istorinė ir kultūrinė patirtis – sovietmetis, gyvenimas diasporoje – paverčia jas dar artimesnėms mūsų regiono žiūrovams(-ėms). Visgi autorės fotografijos labai išsiskiria iš tradicinių šeimos archyvų tiek savo forma, tiek pasakojimo specifika. Spontaniškas, jausmo vedinas fotografavimo stilius, žvilgsnis, nerūšiuojantis ir nehierarchizuojantis patirties, pasakojimo takumas – visa tai paverčia autorės kūrybą gyva ir autentiška. Toks žvilgsnis į pasaulį leidžia Sylviai Plachy ieškoti savęs ir kurti laisvai, kartu atverdamas tas pačias galimybes kitiems – ją stebintiems(-čioms) ir iš jos besimokantiems(-čioms).

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt