Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius / Mindaugas Meškauskas. Aš esu vilnietis / Dovilė Dagienė. Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius

2025 m. spalio 7 d. – 2026 m. kovo 8 d.

 

Šviesus miestas, tamsūs laikai. XIX amžiaus fotografo Wilhelmo Zacharczyko Vilnius 

  

Wilhelmo Józefo Zacharczyko (1841–1869) fotografijų rinkinys Vilniaus albumas yra vienas pirmųjų XIX a. sukurtų reprezentacinių fotopasakojimų apie Vilnių. Šviesaus miesto reginio autorius – per vienerius metus miestą pažinęs ir neabejotinai jį pamilęs dvidešimt penkerių metų jaunuolis, gimęs Kremenecyje, Voluinės gubernijoje (dabar – Ukraina), o į Vilnių atvykęs iš Varšuvos, kur galbūt pas anuomet Lenkijoje vieną geriausių fotografų Maksymilianą Fajansą išmoko fotografijos.  

 

Pradėjęs tarnauti Vilniaus universiteto observatorijoje, kuri tuo laikotarpiu steigė Saulės stebėjimo ir tyrimų tarnybą, organizavo Saulės dėmių fotografavimą, Zacharczykas tikriausiai neužsibūdavo darbe, nes 1865–1866 m. sukūrė 52 miesto ir jo apylinkių vaizdus. Dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – tai neįtikėtinai produktyvus rezultatas.   

 

Fotografuodamas mieste Zacharczykas žvilgsnį nukreipdavo ne tik į Vilniaus tapatybę ženklinančius architektūros objektus – senosios europietiškos kultūros simbolius, bet pastebėjo ir senuosius priemiesčius bei apylinkes, atvėrė provincialaus imperijos pakraščio socialinį gyvenimą – jo prabangą ir skurdą, rūmus ir lūšnas.   

 

Po 1863–1864 m. sukilimo caro valdininkų įvesta fotografų veiklos cenzūra, griežti fotografavimo plenere apribojimai nesutrukdė Zacharczykui įgyvendinti ambicingo sumanymo – surinkti miesto vaizdų kolekciją ir suformuoti kelių egzempliorių rinkinius. Tačiau buvo suvaržyta ne tik fotografija. Rusijos kolonijinė politika, nukreipta į užgrobto krašto rusifikaciją, drastiškai naikino Lietuvos tautinę tapatybę, kurios esminiai dėmenys XIX a. buvo kalba ir religija – lietuvių raštijos transliteracija kirilica tiesiogiai sieta su katalikybės konfesijos keitimu į stačiatikių. Buvo tamsūs laikai.  

 

XXI a. Wilhelmo Zacharczyko fotografijos suteikia galimybę grįžti į jau nebeegzistuojančias arba neatpažįstamas Vilniaus vietas, išvysti dramatiškų sostinės laikų peizažą ir nepamiršti istorijos pamokų.  

Dainius Junevičius, Margarita Matulytė

 

 

Mindaugas Meškauskas. Aš esu vilnietis

  

Dirbdamas su XIX a. šlapiojo kolodijaus technika pasitelkiau portretą kaip tyrimo įrankį –kviesdamas skirtingo amžiaus, profesijų ir kilmės žmones fotografuotis prašau atsakyti į paprastą, bet daugiasluoksnį klausimą: „Ar tu esi vilnietis?“  

 

Šlapiojo kolodijaus procesas – tai 1851 m. išrastas fotografijos būdas, kai stiklo ar metalo plokštelė, padengta šviesai jautria kolodijaus ir sidabro nitrato emulsija, turi būti eksponuojama ir išryškinama dar drėgna, nes vos pradėjusi džiūti, ji tampa nebetinkama. Procesas lėtas, viskas – nuo chemikalų paruošimo iki galutinio, gryno sidabro atvaizdo – atliekama rankomis. Dirbu taip pat, kaip XIX a. Wilhelmas Zacharczykas. Portretuojamasis turi išbūti nekrustelėjęs keliolika sekundžių. Neįmanoma pasislėpti nei už šypsenos, nei už vaidmens. Tai ne momentinis kadras, o dialogas, ne pozavimas, o susitikimas, leidžiantis atsiskleisti žmogui ir jo charakteriui. Keliolika sekundžių viename kadre palieka esmę, tikrumą, kuris taip dažnai šiandien paslepiamas po išmoktomis, aplinkai adresuotomis šypsenomis.  

 

Šiuo portretų ciklu skatinu permąstyti tapatybę, bendruomeniškumą, istoriją. Ne veltui parodos pavadinimas sugalvotas sąmoningai perfrazuojant JAV prezidento Johno F. Kennedy istorinę frazę „Ich bin ein Berliner“, ištartą 1963 m. padalinto Berlyno centre. Tai buvo politinis identifikavimosi su laisve ir miestu aktas. Tokiu pačiu pareiškimu šiandien tampa ir žodžiai „Aš esu vilnietis“.  

 

Kas turi teisę tai ištarti? Tai duotybė, privilegija ar pasirinkimas? Ne visi čia gimė. Ne visi turi protėvių, atgulusių Rasose ar Bernardinuose. Bet visi šie žmonės čia gyvena, kuria, dirba, augina vaikus, sieja savo ateitį su Vilniumi. Aš taip matau vilniečius. Taip matau miesto veidą. Matau jį šiandien. Ir Vilniuje sutiktų žmonių, sakančių, kad jie yra vilniečiai, kilmės dokumentų neprašau. Man užtenka matyti jų darbus.  

 

Tai ne portretų, o pareiškimų rinkinys. Apie miestą, kuriamą žvilgsniais, ne architektūra. Apie laisvę būti mieste. Apie gyvą, augantį Vilnių, kuriame kiekvienas, tapatinantis save su juo, yra laisvas ištarti: „Aš esu vilnietis“.  

Mindaugas Meškauskas

 

Dovilė Dagienė. Čia tada, ten dabar: vieta – Vilnius 

 

Šviesa nuo Saulės pasiekia Žemę maždaug per aštuonias minutes – tai trumpas laiko tarpas, jungiantis kosmoso platybes su mūsų tiesiogine patirtimi. Dovilė Dagienė šią kosminę kelionę savo darbų serijoje naudoja kaip atskaitos tašką, siekdama ištirti laiko ir erdvės prigimtį bei tai, kaip suvokiame realybę. 

 

Kiekviena šios serijos nuotrauka yra daroma dukart – fiksuojant saulės šviesą dviejuose kadruose, nutolusiuose vienas nuo kito tiksliu aštuonių minučių intervalu. Šis metodas pranoksta tradicinį statišką vaizdą į vieną kadrą įterpdamas negrįžtamą fizinio laiko tėkmę. Tokiu būdu metamas iššūkis fotografijos, kaip vien izoliuotų akimirkų fiksavimo, sampratai. 

 

Vienoje skalėje apjungdama minutes, centimetrus ir šviesmečius, darbų serija kviečia apmąstyti mūsų pačių vietą visatoje. Kūrinyje mikroskopinis dydis sugretinamas su begalybe, aiškiai parodant, kad mūsų kasdienės patirtys yra neatsiejamos nuo kosminių procesų. 

 

Apjungdama astrofizikos idėjas ir tradicinę nespalvotą fotografiją, Dagienė sujungia mokslą su vizualiniu reprezentavimu. Ši integracija rodo, kad realybės supratimui reikalingas daugiadisciplininis požiūris, empirines žinias derinantis su patirtimi paremta intuicija. Akcentuojama, kad mūsų suvokimą formuoja ne tik tiesioginė juslinė patirtis, bet ir įrankiai bei idėjos, kuriuos naudojame pasaulio interpretavimui. 

 

Ciklas „Čia tada, ten dabar“ įkvėptas XIX a. Wilhelmo Zacharczyko Vilniaus universiteto observatorijoje nufotografuotos saulės. Dagienės darbai yra tarsi tiltas tarp betarpiško ir begalinio. Jie kviečia apmąstyti laiko tėkmę ir tai, kaip kuriame savo vidinius pasaulio atvaizdus. 

Stefano Ruffa

 

---

• Suplanuokite savo apsilankymą Vilniaus paveikslų galerijoje
• Spauskite šią nuorodą ir įsigykite el. bilietą į parodą
• Užsisakykite eksursiją parodoje tel. +370 681 90329, gidai.vpg@lndm.lt

​

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. +370 5 261 1685
vpg@lndm.lt