Apie mus

Prano Gudyno restauravimo centro įkūrimo pradžia galima laikyti 1946-uosius, kai prie tuomečio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus buvo įsteigtos dirbtuvės tapybos kūriniams restauruoti. Šios Lietuvoje pirmosios tapybos restauravimo dirbtuvės vėliau peraugo į restauravimo centrą, kuriam 1979 m. buvo suteiktas pirmojo profesionalaus tapybos restauratoriaus Prano Gudyno (1919–1979) vardas. Restauravimo centre veikia 3 skyriai: Vaizduojamosios dailės (molbertinės tapybos, polichrominių medinių skulptūrų, meno kūrinių ant popieriaus dirbtuvės), Taikomosios dailės (metalo, keramikos, tekstilės, auksuotės, meninių baldų, archeologinių radinių dirbtuvės) ir Mokslinių tyrimų. Mokslinių tyrimų skyriuje atliekami sudėtingi kompleksiniai restauruojamų objektų technologiniai tyrimai, restauravimo medžiagų ir metodų analizė, tobulinamos įprastos ir kuriamos naujos konservavimo ir restauravimo technologijos. 

Restauravimo centre dirba daugiau nei 60 aukštos kvalifikacijos įvairių specializacijų restauratorių ir tyrėjų, stažuojasi Lietuvos ir užsienio muziejų bei bibliotekų restauratoriai, praktiką atlieka restauravimo specialybių studentai iš Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų. 

Šiandien Prano Gudyno restauravimo centre atliekami aukščiausio sudėtingumo ir kokybės kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo ir restauravimo darbai, dėl kurių įstaiga tapo ne tik nacionalinio lygio kompetencijų centru, bet ir viena žinomiausių tokio pobūdžio institucijų Europoje. Restauravimo centre ištyrinėta, konservuota ir restauruota tūkstančiai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu vertingų kūrinių iš Lietuvos ir užsienio muziejų, įgyvendinta daugybė nacionalinių ir tarptautinių projektų muziejinių vertybių restauravimo srityje. Restauravimo centre kvalifikaciją kelti siekia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio restauravimo specialistai, vien per pastaruosius penkerius metus čia stažavosi restauratoriai iš Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Taivano. Restauravimo centro specialistai publikuoja savo darbus mokslo ir meno leidiniuose, dalijasi patirtimi nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. Dėl plataus tarptautinio bendradarbiavimo Lietuvos muziejinių vertybių restauravimo mokyklos principai yra itin aukštai vertinami, žinia apie juos plačiai sklinda. Šiandien Lietuvoje nėra muziejaus, kuris nesinaudotų restauravimo centro paslaugomis. Per pastaruosius dešimtmečius restauruota nemažai Lietuvos dailės palikimo – Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) ir Konstantino Villanio (1751–1824) didieji paveikslai, puošiantys Vilniaus arkikatedros interjerą, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Palangos, Tytuvėnų, Krekenavos bažnyčių didžiųjų altorių paveikslai, Skarulių Šv. Onos bažnyčios interjero skulptūros, Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas. 

Atskiras restauravimo baras – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, dabar eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Ne mažesnio profesionalumo reikėjo restauruojant XVII a. japonų grafiką, svarbius Lietuvos dokumentus, rašytus ant pergamento karalių ir kunigaikščių raštinėse. 

Restauruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams skirti unikalūs gobelenai, baldai, indai, paveikslai ir meno kūriniai ant popieriaus. 

Restauravimo centro specialistai publikuoja savo darbus mokslo ir meno leidiniuose, dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose, vykdo tarptautinius restauravimo projektus.

Dr. Jūratė Senvaitienė – restauravimo technologė, chemikė. Vilniaus universitete baigė chemijos studijas. Nuo 1979 m. dirba Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje: 1983–1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro Mokslinių tyrimų skyriaus vedėja, nuo 1997 m. šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja restauravimui, nuo 2023 m. Prano Gudyno restauravimo centro direktorė. 2000–2021 m. dėstė Vilniaus universitete, nuo 2013 m. – profesorė.

Nuo 1994 m. J. Senvaitienė yra Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narė. Restauravimo technologijų ekspertė (2000), Lietuvos muziejų eksponatų, Lietuvos sakralinių dailės paminklų (Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Tytuvėnų, Krekenavos ir kitų bažnyčių altorių paveikslų, 2001–2025) tyrimų ir restauravimo projektų, Lietuvos muziejų rinkinių būklės įvertinimo (su J. Lukšėniene, 2004–2009) vadovė, Lietuvos ir užsienio restauravimo specialistų stažuočių Prano Gudyno restauravimo centre koordinatorė.

Sudarė restauravimo tematikai skirtų leidinių (su kitais): „Bažnytinio meno paveldas: tyrimai, konservavimas ir restauravimas. 6‑oji Baltijos šalių restauratorių trienalė“ (Sacred Art Heritage: Investigations, Conservation and Restoration. 6th Triennial Meeting for Baltic States Restorers, 2002), „Konservavimas kaip mokslo ir meno sintezė: kryptys ir pasiekimai. 9‑oji Baltijos šalių restauratorių trienalė“ (Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements. The 9th Baltic States Triennial Restorers’ Meeting, 2010), „Tyrimai. Dilemos. Sprendimai. 12-oji Baltijos šalių restauratorių trienalė“ (Research. Dilemmas. Solutions. The 12th Baltic States Triennial Conservators‘ Meeting 2020), „Muziejinių eksponatų priežiūra: meno kūrinių technikos ir tyrimai“ (2008), „Muziejinių eksponatų priežiūra: meno kūrinių restauravimo etiniai ir estetiniai principai“ (2009), „Muziejinių eksponatų priežiūra: muziejinės tekstilės konservavimas ir restauravimas“ (2013), „Pranciškus Smuglevičius. Kūrinių tyrimai ir restauravimas“, 2023, ir kt. Lietuvoje ir užsienyje paskelbė straipsnių muziejinių vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo klausimais.

2011 m. apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Pranas Gudynas (1919–1979) 1937 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje, studijas tęsė Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Vienožinskio studijoje ir jas baigė 1946 m. 1942–1943 m. dirbo Dailės muziejuje konservatoriumi. Siekdamas gilinti restauravimo žinias jis 1948–1950 m. stažavosi Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje, kur įgijo dailininko restauratoriaus kvalifikaciją.

1946 m. įsteigus LSSR dailės muziejaus restauravimo dirbtuves (nuo 1979 m. P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras), jose dirbo; nuo 1950 m. buvo šių dirbtuvių vedėjas ir LSSR dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, 1953–1979 m. – muziejaus direktorius.

P. Gudynas buvo muziejininkas, dailininkas, restauratorius ir dailėtyrininkas. Dirbdamas restauratoriumi jis atkūrė apie 200 tapybos kūrinių. Kaip dailėtyrininkas parengė monografijas „Petras Kalpokas“ (su Rimtu Kalpoku; 1956), „Petras Kalenda“ (1956), „Vladas Eidukevičius, 1891–1941“ (1963) ir kt. leidinius, paskelbė straipsnių dailės, muziejininkystės ir kultūros paveldo apsaugos temomis.

P. Gudyno iniciatyva buvo įsteigti keli svarbūs Lietuvos dailės muziejaus padaliniai: Vilniaus paveikslų galerija (1956; 1989 iš Arkikatedros perkelta į Chodkevičių rūmus), Palangos gintaro muziejus (1963), Teatro ir muzikos skyrius (1964; nuo 1992 – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), Dailės parodų rūmai (1967; nuo 1992 – Šiuolaikinio meno centras), Klaipėdos paveikslų galerija (1970).

Iliustracija: Prano Gudyno kelionės nuotrauka: Pranas Gudynas Asyžiuje (Italija). LNDM