Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807). Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę. 1807. Žemaičių muziejus „Alka“

„Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ yra vienas paskutinių Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinių, nutapytų 1807 m. Vilniuje, prieš pat dailininko mirtį. Jame vaizduojamas I a. Romos istorijos epizodas. Agripina parveža į tėvynę tolimoje Antiochijoje (anuomet Romos imperijos Sirijos provincijos, dab. Turkijos miestas) mirusio savo vyro, garsaus romėnų karvedžio Germaniko urną su pelenais. P. Smuglevičius pasirinko Agripinos išsilaipinimo Brundusiumo (dab. Brindizis, Pietų Italija) uoste epizodą, vaizdžiai aprašytą Publijaus Kornelijaus Tacito „Analuose“:

 

„Kad ir kokių sunkumų ir pavojų buvo iškilę plaukiant jūra, Agripina atkakliai tęsė savo kelionę ir pasiekė Korkyros salą, esančią prie Kalabrijos krantų. Negalėdama numalšinti nepakeliamo skausmo ir sielvarto, čia ji praleido keletą dienų, bandydama nors kiek apraminti savo sielą. Išgirdę apie Agripinos atvykimą, visi artimiausi šeimos draugai, dauguma Germanikui tarnavusių karininkų ir daugybė asmeniškai jo nepažinojusių žmonių iš municipalinių miestų atskubėjo į Brundusiumą, jos kelyje patogiausią ir saugiausią miestą išsilaipinti. Vieni norėjo išreikšti pagarbą didžiavyriui, kiti – jų buvo dauguma – atvyko pagaut visus apėmusios bendros nuotaikos. Kai tik laivas pasirodė tolumoje, ne tik uostą ir jo prieigas, bet ir miesto sienas, pastatų stogus – viską, iš kur atsivėrė vaizdas į jūrą ir uostą, akimirksniu užplūdo gedinti minia. Ji susirūpinusi klausinėjo: „Ar išsilaipinančią Agripiną turėtume sutikti tyloje, ar kaip nors išreikšdami savo jausmus?“ Nebuvo apsispręsta, kaip geriausia šioje situacijoje pasielgti. Kada laivas lėtai, o ne veržliai, kaip buvo įprasta, įplaukė į uostą, visų veiduose atsispindėjo liūdesys. Kai Agripina išlipo iš laivo, lydima dviejų vaikų ir rankose laikydama vyro urną, ir kai ji pažvelgė į žemę, vientisa dejonė išsiveržė iš susirinkusios minios. Negalėjai atskirti giminaičio nuo svetimo, vyrų raudos nuo moterų, tačiau tie, kurie atėjo jos pasitikti, liūdesio stiprumu pranoko Agripinos palydovus, išvargintus ilgo gedėjimo“ (Tacitus, The Works of Tacitus, vol. 1: The Annals, New York: Harper & Brothers, 1860, p. 108).

 

Kaligula P. Smuglevičiaus paveiksle
Julija Livila P. Smuglevičiaus paveiksle

Didžiulio formato (345×518 cm) drobėje P. Smuglevičius nutapė daugiau nei keturiasdešimt natūros dydžio figūrų, sujungdamas jas į įspūdingą, jaudinančią kompoziciją. Pagrindinę heroję dailininkas pavaizdavo pačiame centre. Jam puikiai pavyko atskleisti moterišką Agripinos žavesį ir jos dvasios stiprybę, derančią Romos imperatorių Julijų–Klaudijų dinastijos atstovei ir pirmojo Romos imperatoriaus Augusto anūkei, lydėjusiai vyrą karo žygiuose, su juo išvykusiai ir į Sirijos provinciją. Dėvėdama baltą gedulo apsiaustą, Agripina žengia pirmuosius žingsnius Brundusiumo žeme, prie krūtinės glausdama urną su vyro pelenais. Gedulo nuotaiką sustiprina Agripinos palydovės figūra, atkartojanti netektį ir skausmą simbolizuojančių alegorinių moterų figūrų pozas. Agripiną lydi du vaikai. Mergaitė – tai jauniausioji Agripinos ir Germaniko duktė Julija Livila, gimusi Lesbo saloje, tėvams keliaujant į Siriją. Berniukas – tai būsimasis Romos imperatorius Kaligula, nuo vaikystės lydėjęs tėvą karo žygiuose; jis, pasak romėnų istoriko Gajaus Svetonijaus Trankvilo, su tėvais buvo išvykęs ir į Siriją (kiti vaikai su giminaičiais liko Romoje). Agripiną pasitinka ir sveikina spalvinga minia, žiedlapiais barstanti jai kelią.

 

Agripina P. Smuglevičiaus paveiksle

Germaniko palaikų sugrąžinimas į tėvynę buvo mėgstamas siužetas neoklasicizmo dailėje. Nuo šia tema sukurtų kitų dailininkų paveikslų P. Smuglevičius drobė skiriasi itin geru antikos pasaulio realijų, jo ikonografijos išmanymu. Studijavęs ir dvidešimt metų gyvenęs Romoje, P. Smuglevičiaus daug laiko praleido kopijuodamas antikos paminklus, bendraudamas su archeologais, dailininkais, leidėjais, pats dalyvavo rengiant ne vieną antikos dailei skirtą albumą. Nemažai piešinių, graviūrų jis atsivežė ir į Vilnių (minima, kad 1800 m. vykdamas į Peterburgą carui Pavelui I vežė keletą savo piešinių, sukurtų „Tito termų“ albumui). Sukauptos žinios ir ikonografinė medžiaga padėjo dailininkui labai įtikinamai atkurti antikinio uosto vaizdą, istoriškai teisingai pavaizduojant senovės romėnų laivus, miesto architektūrą, urną su pelenais. Dailininkas pasistengė išlaikyti net portretinį vaizduojamų herojų panašumą.

 

Kolona P. Smuglevičiaus paveiksle

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną P. Smuglevičiaus paveikslo detalę – už minios pavaizduotą galingą koloną. Dvi romėniškos kolonos, stovėjusios krantinėje, daugybę metų buvo kaip orientyrai į Brundusiumo uostą įplaukiantiems laivams ir simbolizavo Apijaus kelio, jungusio Brundusiumą su Roma, pradžią (arba pabaigą, jei buvo vykstama iš Romos). Iš dviejų kolonų šiandieniame Brindizyje galima pamatyti vieną ir antrosios bazę. Autentiška kolona nepanaši į pavaizduotąją P. Smuglevičiaus paveiksle. Matyt, jos atvaizdo dailininkas neturėjo ir pasinaudojo Gavino Hamiltono 1765–1772 m. sukurtame to paties siužeto paveiksle nutapytos įspūdingos kolonos vaizdu.

 

Spėjamas P. Smugevičiaus autoportretas paveiksle

Didžiulio formato drobę „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ P. Smuglevičius nutapė neturėdamas konkretaus užsakovo, todėl joje įgalima įžvelgti pačiam dailininkui svarbių idėjų, asmeninių intencijų raišką. Paveiklas vaizduoja laidotuvių procesiją, tačiau kalba ne apie mirtį. Žiūrovui siūloma pamąstyti apie ištikimybę, atsidavimą savo idealams, apie sielą uždegančią gimtojo krašto meilę, pagarbą jo istorijai ir herojams. Tai vertybės, kuriomis gyveno ir apie kurias per savo kūrinius kalbėjo P. Smuglevičius. Jei atidžiau įsižiūrėsime į uoste susirinkusią minią, pamatysime, kad vienas iš vyrų, atskubėjusių išreikšti pagarbos Germanikui ir Agripinai, yra labai panašus į patį P. Smuglevičių. Galbūt minioje dailininkas nutapė autoportretą, tokiu būdu išreikšdamas asmeninį santykį su vaizduojamu įvykiu.

 

P. Smuglevičiaus autoportreto kopija, saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Daugelis P. Smuglevičiaus nutapytų paveikslų per antikos istorijos įvykius kalba apie savojo meto ir savojo krašto aktualijas. Politinių asociacijų kelia ir drobė „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“. Galima įžvelgti paralelę tarp Antiochijoje mirusio Germaniko (manyta, nunuodyto imperatoriaus Tiberijaus įsakymu) ir 1798 m. St. Peterburge mirusio paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (taip pat buvo kalbama apie nunuodijimą). Ir vienam, ir kitam mirus, „liaudis dejavo, kad pražuvo valstybė“. Pasak Tacito, Agripinai Germaniko pelenus laidojant Romoje, Augusto mauzoliejuje, romiečiai „vadino ją šalies garbe, vienintele Augusto kraujo gimine, ištikimybės senosioms vertybėms pavyzdžiu ir, pakėlę akis į dangų, meldė dievus, kad jos vaikai nunukentėtų ir nugalėtų priešus“ (Tacitas, Analai, 3, 4). Gal to paties savo tėvynei meldė ir P. Smuglevičius, antikos istorijoje ieškojęs pilietinių dorybių ir teisingos valstybės kūrimo pavyzdžio.

 

Prieš mirtį paveikslą „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ P. Smuglevičius paliko savo mokiniui ir pagalbininkui Mykolui Juzefavičiui, kaip atlygį už darbą ir ilgametę tarnystę. Pats dailinkas kūrinį buvo įvertinęs 700 auksinių zlotų. Pritrūkęs lėšų, M. Juzefovičius nutarė paveikslą parduoti. 1825 m. spalio 7 d. „Kurjer Litewski“ (nr. 118) išspausdino informaciją, kad didelis ir labai gražus P. Smuglevičiaus paveikslas „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“, vertas papuošti net Miuncheno dailės galeriją, yra parduodamas, kad jis eksponuojamas Vilniaus labdarių draugijos salėje. Paveikslą nupirko Varšuvos kolekcininkas Serakowskis. Vėliau drobė pateko į Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus rinkinį. Šis ją dovanojo vyskupui Motiejui Valančiui, galbūt 1850–1855 m., kai M. Valančius artimiau bendravo su Raudondvario dvarininku. Vyskupijos centrą perkeliant į Kauną, paveikslas liko Varniuose. Po vykupo mirties jo šeimininkė pardavė kūrinį Pavandenės dvaro savininkui Viktorui Sakelei, kurio sūnus Zigmantas 1930 m. paveikslą padovanojo Žemaičių muziejui „Alka“.

Dalia Tarandaitė

 

 

Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele. Muziejaus parodas ir ekspozicijas galima lankyti be galimybių paso. Muziejaus renginiuose galimybių pasas būtinas.

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. (8 5) 212 0841, tel. (8 5) 212 4258
vpg@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite