Pilies gatvės įvykiai

Citatos

1610 metų liepos 1 dieną sudegė Vilnius. Gaisras prasidėjo tėvų pranciškonų vienuolyno kieme aštuntą ryto, kai įsiliepsnojo, – o tam padėjo didelis vėjas su viesulu – beveik visą miestą pavertė pelenais; gelbėti buvo neįmanoma, vienur užgesina, kitur pradeda degti; ir kas per kelis šimtus metų buvo pastatyta, tą ugnis per 11 valandų surijo. Sudegė mažne visos bažnyčios, vienuolynai. Tėvų pranciškonų, dominikonų, bernardinų, karmelitų vienuolynai, jėzuitų kolegija su Šv. Jono bažnyčia, popiežiaus seminarija, bursos, Švč. Trejybės, Šv. Stanislovo, Marijos Magdalenos, liuteronų, evangelikų bažnyčios, rusų cerkvės ir vienuolynai. Pilis su viskuo, rotušė; ugnis nurimo tik Savičiaus gatvėje septintą vakaro, nes staiga pliūptelėjo lietus, vanduo gatvėmis sruvo kaip upė. Tik tas apsivilkęs pakraštys ir namai vienoje gatvės pusėje nuo Savičiaus gatvės iki Aušros vartų liko sveiki. Gyventojai, kurie nuo tokios baisios ir iki tol neregėtos ugnies buvo išbėgę į laukus ir kalvas, kai smarkiai palijo, grįžo į miestą gesinti, kas dar nebuvo baigę degti. O kiek daug žmonių, arklių ir kitų galvijų sudegė, kai kurie prigėrė vandenyje, ypač Pilies gatvėje, kur iš tiesų staigaus lietaus vanduo plūdo kaip srauni upė. Mano tėvai ir aš pats tuo metu, kai prasidėjo gaisras, buvome bažnyčioje, kol pribėgome mūrinius namus taip apėmė ugnis, kad gelbėti buvo beviltiška, viskas visiškai sudegė, į laukus išbėgome tik taip, kaip stovėjome. Ateityje saugok mus, Viešpatie Jėzau, nuo tokios nelaimės.

Maciej Vorbek-Lettow, Skarbnica pamięci: pamie̜tnik lekarza króla Władysława IV, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1968, p. 37–38.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 613–614.

***

Skundėsi ir su didžiu širdies skausmu protestavo garbingasis Jonas Grigoravičius [Jan Hrehorowicz], Vilniaus miestietis siuvėjas, savo tironiškai sužaloto žento garbingojo Zacharijaus Dankevičiaus [Zacharyasz Dankiewicz], taip pat Vilniaus siuvėjo, vardu prieš garbinguosius poną Jurgį Aleksandravičių [Jerzy Aleksandrowicz], Augustiną Zeligmacherį [gyveno Pilies g. 18], kaip šių metų auksakalių cecho vyresniuosius, ir prieš visus Vilniaus auksakalius, ypač prieš poną Kristupą Michalovskį [Krzysztoph Michałowski], Juozapą, taip pat Vilniaus auksakalius, ir Žegalinskį [Żegaliński], to paties auksakalių cecho narį, dėl to, kad jie šiais 1675 metais spalio mėnesio 1 dieną visuotinės bendros Vilniaus miesto apžiūros metu ten, kur paprastai vyksta karinės apžiūros, pasityčiojo ir pasijuokė iš viso Vilniaus miesto ir vyresnybės, ir išstatė kitų miestų, valstybių ir tautų pasišlykštėjimui ir pajuokai; ten [auksakaliai], turėdami piktų kėslų lūkuriavo, o [netrukus], pagerbę vyresniuosius ir daugybę kitų visokios padėties ir įvairių pareigų žmonių, stebinčių karinę apžiūrą, rimtimi, kaip kad pridera apžiūros metu, nežinia dėl ko supykę ant siuvėjų, drįso sukelti sumaištį ir ryžosi būriu su ištrauktais kardais, šaukdami, šaudydami užpulti stovinčius siuvėjus, tiems nieko nežinant ir to nesitikint, o užpuolę – šaudyti, kapoti. […] Barzdaskučiai – ponas Sanibas [Sanyb], ponas Sadovskis [Sadowski] ir ponas Lesinskis [Lesiński], tvarstę žaizdas, [paliudijo]: „Matėme Zacharijaus Dankevičiaus, Vilniaus siuvėjo, du dešinės rankos pirštus – mažąjį [ir] bevardį – nukirstus ir perkirstą ranką šalia pirštų, bus luošas; jis sakė, jog jį suluošinę aukščiau minėtieji apskųstieji“.

Акты Виленской археографической комиссии, Вильна, 1879, T. 10, Nr. 106, p. 415–416.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 538.

***

Mūšiai tęsėsi [1919 m. balandžio] 19–21. Galų gale apėmė lenkai miestą. Bolševikai traukdamiesi išsivarė ir įkaitus; lietuvius šiuos: kunigus Vailokaitį, Reinį ir Dogelį, be to Stašinskį, Bortkevičienę, Girą; taip pat keliolika lenkų. Lenkai labai narsia[i] kariavo, bolševikai, partijos žmonės, taip pat smarkiai gynės. Kareiviai raudonarmiečiai nenorėjo muštis, pasidavė arba pabėgo.
Miestas buvo kaip išmiręs, daug langų sudaužyta šoviniais, daug stogų sunaikinta, daug nuostolių pridirbta. Baisus daiktas gatvėse mūšiai.
Daug žuvo ir nekaltų žmonių. Mano namuose išmušė 9 stiklus; keli šoviniai įlėkė į vidų, kiti įstrigo sienosna ar languosna.

Jurgis Matulaitis, Užrašai, Vilnius: Aidai, 1998, p. 198.

***

Dievo Kūnas ir Jėzaus Širdies diena [1945 metai]
Gatvėmis žengia iškilmingos, prašmatnios, auksaspalvės eisenos. Namai išpuošti kilimais ir gėlėmis, o altoriai gatvėse skęsta gėlėse ir žolynuose. Paskui vyskupą, einantį po baldakimu, paskui aukštus pareigūnus ir gausią dvasininkiją minia tvinksta iš Pilies gatvės ir lavina užlieja Katedros aikštę.

Maria Znamierowska-Prüfferowa, Vilnius, miestas arčiausiai širdies, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 188.

***

„Žalioji“ Joninių mugė [1945 metai]

Gatvėse netoli senamiesčio šiandien didesnė spūstis, bet keistai iškilminga. Jau Pilies gatvėje, artėjant prie Šv. Jono bažnyčios, apgaubia saldus, svaiginamas gėlių ir žolelių kvapas.
Vos praeini Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, pajunti, kaip tas kvapas sustiprėja, ir staiga patenki tarp tankiomis eilėmis sustatytų gaivių rugiagėlių, skaisčių ramunėlių, tamsių lubinų, pinavijų, aguonų, jazminų, baltųjų akacijų, svaigių gegužraibių ir įvairiausių lauko gėlių, besistiebiančių kažkur iš šaligatvių, iš pintinių ir ąsočių šalia sėdinčių ir klūpančių moterų.
Ant patiestų drobulių guli šviežios vaistažolės, bet daugiausia džiovintų. Čia rasi ramunėlių, Šv. Jono žolelių, liepžiedžių ir baltųjų dilgėlių, asiūklių ir gyvatžolių, kaulažolės ir ąžuolo šaknų, sukatžolių ir žvaginių.
Maišeliuose, krepšeliuose, rūpestingai suraišiotuose skudurėliuose ir nosinaitėse atneštos žolės buvo uoliai renkamos vidurnaktį, per saulėtekį ar saulėlydį, na nowiu [jaunatyje] ar na starym księżycu [delčioje], žiūrint, kaip liepia šimtmečių tradicija ir patirtis. Be vaistažolių, čia rasi vieną brangiausių vaistų – džiovintą žaltį, padedantį nuo daugelio negalių. […]

Maria Znamierowska-Prüfferowa, Vilnius, miestas arčiausiai širdies, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 191.

***

6 sausio 1919. Iš ryto anksti kėlęs, jau išvydau būreliais einant raudonąją kariuomenę. Gatvė [Pilies] buvo tuščia. Kai kur buvo matyti maldingos moterėlės einant į bažnytėlę su maldaknygėms ar grįžtant. Kai kur išlindę pro vartus moters ir vyrai bailiai dairės į šalis, stebėdamies atmaina. Kaskart vis daugiau žmonių gatvėse rados. Bet tai jau nebe vakarykšti žmonės, ir gatvės išvaizda nebe vakarykščia. Vakar švaistės gatvėmis legionistai, daugybės vaikščiojo jaunuomenės, ypač mergiočių, daug ponų ir ponių; žydai kažin [kur] buvo tarsi išsislapstę; reta koks kur nedrąsiai praeidavo. Lenkai kone visi baltais ereliais apsisagstę; jautei, kad jų viešpatavimas.
Rogutėmis važinėjo šen ir ten daugiausia legionistai.
Šiandie kas kita. Vargo ir darbo žmonės pasipylę po gatves; daugiausia žydeliai: mergaitės ir bernaičiai šen ir ten sveikina raudongvardiečius; šnekas su jais; matyt, ir pažįstamų sutinka; tarp kareivių matyt nemaža žydelių. Ponai tarsi išmirė. Rogutėmis važinėja raudongvardiečiai ir proletarai, – tarsi ne tas miestas. Buvo ramu; tik girdėti, kad areštavę kiek besislapstančių legionistų.

Jurgis Matulaitis, Užrašai, Vilnius: Aidai, 1998, p. 126.

***

Kiek brangių prisiminimų susigėrė į tas brangias sienas, į tas parketo plokštes ir langų stiklus, pro kuriuos kelerius dėdės gyvenimo tame pačiame name metus stebėdavome kiekvieną svarbesnę eiseną – Dievo Kūno ir Kryžiaus procesijas, vyskupų, didikų ir kariškių laidotuves. Tos procesijos buvo nuostabios, dalyvaudavo visi konventai, visos mokyklos ir cechai. Procesiją pradėdavo neturtėliai bernardinai su mediniu kryžiumi, paskui juos žengdavo basieji karmelitai, pusiau baltais, pusiau juodais drabužiais vilkintys augustinai, balti kaip sniegas, švytuodami škaplieriais dominikonai. Galop – misionierių klerai, vilkintys drobinėmis kamžmis ant juodų, klostėmis krentančių sutanų, su juodomis beretėmis ant galvų, ir aukštieji dvasininkai: kanauninkai, prelatai su skaisčiai raudonomis togomis ir pilko kailio pelerinomis, tarsi šv. Jono Nepomuko paveiksluose. Jei velionis buvo pagarsėjęs labdara ar bent priklausė Labdaros draugijai, virtine eidavo vargšės našlaitės ir gailestingosios seserys baltais kykais. Jei velionis buvo didikas ar universiteto profesorius, tada priešais karstą žengė universiteto studentai, o pačiame priekyje – paradine uniforma apsirengę valdininkai. Jie ant aksominių pagalvėlių nešdavo velionio regalijas ir ordinus. Katafalką dažniausiai traukdavo šeši arkliai, iki pat žemės apdengti juodomis gūniomis. Karstas būdavo apkaltas sidabrine skarda, dažniausiai jis būdavo atidarytas, matydavosi mirusiojo pageltęs veidas ir ant krūtinės sudėtos rankos. kartą pamatėme ir po mirties gražią Konstanciją Čudovską iš Radvilų, kurią daktarai, neteisingai gydydami, numarino kaip tik tada, kai ji turėjo susilaukti savo pirmagimio. Ta vora ekipažų, riedančių paskui katafalką, ta nesuskaičiuojama daugybė žmonių ir paskui juos einančios minios elgetų – visa ta juosta kartais nusitęsdavo nuo Rotušės iki Katedros, o trisdešimt šešių bažnyčių gedulingai skambantys varpai ir kunigų giesmės, pasigirstančios pakaitom su karinio orkestro muzika, graudino dvasią kaip galingas memento mori. Visus langus būdavo aplipę smalsūs vaikai, visuose vartuose grūsdavosi tarnai, nes, nors tokios laidotuvės pasitaikydavo gana dažnai, tai buvo didingas reginys. Jos dažniausiai vykdavo vakare, todėl fakelai ir žvakės, kurias nešdavo kunigai, suteikdavo joms fantastišką ir iki šiol nepamirštamą vaizdą, jau nebegalintį pasikartoti tikrovėje, nes šiandien gyvieji gyvena ne taip smagiai ir mirusieji laidojami ne taip puikiai, o bažnyčios, kurių daugiau nei pusė uždaryta, liko tuščios ir tylios tarsi karstai.

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2009, p. 52–53. [rašo apie 1822 m.]