Pilies g. 21 – Šv. Jonų bažnyčia
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 21. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 21. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Lietuvos krikšto išvakarėse, 1386 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pradėjo parapinės Šv. Jonų bažnyčios statybą, kuri baigta 1426 m. Gaisrų nuniokotą bažnyčią 1571 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai, kuri rekonstravo pastatą, jį prailgindama į gatvės pusę; nuo 1579 m. bažnyčia priklausė Vilniaus universitetui. 1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1655 m. Maskvos kariuomenės siautėjimo Vilniuje metu apgriauta bažnyčia buvo vėl atstatyta. 1737 m. didžiojo gaisro metu sudegusios bažnyčios atstatymui jėzuitai į Vilnių pakvietė Johanną Christophą Glaubitzą, tapusį vilnietiškojo baroko pradininku. Pagal jo parengtą projektą rekonstruotos Šv. Jonų bažnyčia ir jos varpinė įgavo vėlyvojo baroko formas. Rytinį bažnyčios fasadą Pilies gatvėje puošė Chreptavičių giminės memorialinė lenta su kaukole papuošta epitafija: „Nemirtingajam Dievui paliekam šitose Mergelės Marijos Loretanietės sienose sudėtus Žemaitijos kašteliono tetos Anos Chreptavičiūtės-Krišpinovos, Naugarduko kašteliono žmonos Romeriūtės-Chreptavičienės ir dukros Marijanos Chreptavičiūtės pelenus. Šiuos žodžius 1759 m. paliepė iškalti Naugarduko kaštelionas Jonas Liutauras Chreptavičius, kad pamaldūs praeiviai atodūsiu atmintų jo liūdesį“, 1706–1710 m. maro epidemiją Vilniuje vaizduojančios freskos ir nukryžiuotasis Kristus su užrašu: „1706 metai“. Freskos uždažytos XIX a. caro valdžios, krucifiksas dingo sovietmečiu. Iki šių dienų ant bažnyčios sienos išliko marmuro plokštė su Chreptavičių epitafija, virš jos matyti balkonėlis su metaline tvorele ir stogeliu, keli sienos tapybos fragmentai.
Jan Bułhak (1876–1950)
Nukryžiuotasis ant Šv. Jono bažnyčios fasado. 1914
Lietuvos dailės muziejus
Fotografas – Tomas Kapočius
Chreptavičių šeimos memorialinė lenta ant Šv. Jonų bažnyčios fasado. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Citatos
Mačiau talentingos dailininko rankos labai meniškai dekoruotą sieną Šv. Jono bažnyčioje, vaizduojančią sunkius maro epidemijos padarinius ir kenčiančią liaudį. Ten yra krucifiksas su užrašu: „1706 metai“, tais metais Vilniuje kilo epidemija; priešais jį kaip atminimo ženklas dega lempa. Tarp tų paveikslų, tai yra virš jų, yra Chreptavičienės ir jos dukters paminklinė lenta su 1756 metų data.
Liudvika Byševska, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Ludwika Byszewska, Żurnal podróży do Wilna z roku 1786, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 81–82.
***
1813 metais gautas geras derlius. Duona ir kiti maisto produktai vėl pradėti pardavinėti ikikarinėmis kainomis. Niekas ir nebūtų įtaręs, kad prieš metus per Lietuvą praėjo daugiau kaip milijonas kareivių, jei ne gaisrų pėdsakai visu keliu iš Gardino į Minską. Vilnius mažiausiai nukentėjo; jį radau net išgražėjusį. Ponas Korsakovas buvo įsakęs pašalinti krūvas mėšlo iš apylinkių, įrengti pasivaikščiojimo takus, prisodinti medžių, perdažyti namus ir bažnyčias. Kai kur jis, deja, persistengė: liepė nubalinti Šv. Jono bažnyčios fasadą, ir buvo užteptas XVIII amžiuje Vilniaus mieste siautusio maro paveikslas.
Jozefas Frankas, Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius: Mintis, 2001, p. 419.
***
Bažnyčios lauko sienoje iš Pilies gatvės pusės yra didelė nukryžiuoto Išganytojo figūra, o po ja – juodo marmuro plokštė su užrašu; tai Jono Litavero Chreptavičiaus 1759 m. įrengta epitafija Žemaičių kaštelionienei Onai Krišpinienei iš Chreptavičių, Naugarduko kaštelionienei Onai Chreptavičienei ir Marijai Chreptavičienei. Išganytojo figūra aptverta prie mūro pritvirtinta geležine tvorele, o viršum figūros – geležinis stogelis su kunigaikščio karūna ir kryželiu. Anksčiau šalia šio paminklo buvo al fresco tapyti 1710 metų maro vaizdai. Paskutinį sykį perstatant bažnyčią, jie buvo kažkodėl uždažyti.
Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, 1991.
***
Permainų Vilniui atnešė 1831 m. sukilimo numalšinimas. Pilių teritorijoje buvo įrengta tvirtovė, nugriauti visi Žemutinės pilies pastatai. Aikštė virto plynu lauku, kuriame buvo apmokomi kareiviai. Uždarytas Vilniaus universitetas, suvaržytas kultūrinis ir ekonominis miesto gyvenimas, beveik nebestatomi nauji namai. Daug bažnyčių paversta cerkvėmis, vienuolynai – kalėjimais arba kareivinėmis. „Taip amžinai žuvo mums ir mūsų palikuonims paveikslas, vaizduojantis 1710 m. marą Vilniuje, nutapytas ant Šv. Jonos bažnyčios užpakalinės sienos iš Pilies gatvės pusės. […], – apie 1841 m. su kartėliu rašė V. Smakauskas.
Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 23.
***
Kitoje gatvės pusėje stovi bažnyčia, kurios stogas kyšo virš kiemo kaštonų. Išsakydamas peizažo keliamus įspūdžius, neaprašinėju Vilniaus architektūros, tačiau privalau padaryti išimtį tai iškiliausiai šventovei, kurios išorė yra ne prastesnė už vidų ir sujungia griežtą, siekiančią dangų gotiką su prabangiu ištaigingu baroku. Žiūrint iš Pilies gatvės, tai tik aukšta, lygi, panaši į uolos nuolaužą siena, prie kurios pritvirtintas gražiai įrėmintas kryžius su Nukryžiuotuoju, virš jo du siauri ilgi langai. Dar toliau – besiveržiančios aukštyn, grakščios, sunkiai siauroje gatvėje įžiūrimos fasado linijos. Tik iš tolo galima pamatyti lengvą ir skoningą fasado viršų, lenktus karnizus, tuos angeliukus plazdančiais lyg kregždžių sparnais ir ažūrinį, išskleidusį virš jų savo spinduliškus raštus kryžių…
Jan Bułhak, „Vilniaus peizažas“, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p. 315