Pilies g. 10

Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 10. 2018
Lietuvos dailės muziejus

Viename seniausių visoje gatvėje namų XVI–XX a. gyveno iškilūs Lietuvos politikai, dvasininkai, kultūros žmonės. Spėjama, kad namą XVI a. statydino Lietuvos didysis kancleris Mikalojus Radvila. 1575 m. pastatą įsigijo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Po jo mirties Vilniaus katedros kapitulai atitekusio namo savininkai ir gyventojai keitėsi, mūrus naikino ne vienas gaisras, jis buvo apleistas ir sunykęs.

Trumpam namo gyvenimas suklestėjo XIX a. pradžioje, kai čia įsikūręs kanauninkas Józefas Konstantinas Bogusławskis, žinomas istorijos mėgėjas ir meno kolekcininkas, atliko viso pastato kapitalinį remontą ir dekoravo interjerą. 1828–1831 m. name buvo apsistojęs dvarininkas Pavelas Engelhardtas kartu su savo baudžiauninku Tarasu Ševčenko, vėliau tapusiu žymiu ukrainiečių rašytoju. Nacių okupacijos metais čia gyveno poetas Kazys Bradūnas, tuo metu studijavęs Vilniaus universitete ir sukūręs savo pirmąsias eiles. Pusę savo gyvenimo, nuo 1946 m. iki mirties, šiame name praleido legendinis lietuvių estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas.

Jan Bułhak (1876–1950)
Kiemas Pilies gatvėje. 1914
Lietuvos dailės muziejus

Jan Bułhak (1876–1950)
Kapitulos kiemas Pilies gatvėje. 1912
Lietuvos dailės muziejus

Asmenybės

Nežinomas dailininkas
Mikalojus Radvila (1470–1521). XVII a. I p.
Drobė, aliejus
Lietuvos dailės muziejus

MIKALOJUS RADVILA (1470–1521)

Spėjama, kad Radvilų namą (dabar – Pilies g. 10) statydino Mikalojaus Radvilos Senojo, pirmojo Gediminaičių Radvilų giminės įpėdinio, sūnus Mikalojus. Lietuvos didysis maršalka, Vilniaus vaivada po tėvo mirties nuo 1510 m. perėmė Lietuvos didžiojo kanclerio pareigas. Jis tapo pirmuoju tituliniu didiku, kurį 1518 m. imperatorius Maksimilijonas I pagerbė aukščiausiu po karaliaus kunigaikščio titulu, suteikęs Šventosios Romos imperijos kunigaikščio Goniondzo ir Medilo valdose privilegiją.

Nežinomas dailininkas
Vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504–1579). XVIII a.
Drobė, aliejus
Lietuvos dailės muziejus

VALERIJONAS PROTASEVIČIUS (apie 1504–1579)

Vyskupas Valerijonas Protasevičius XVI a. pradžioje gyveno Mikalojaus Radvilos (1470–1521) statydintame name (dabar – Pilies g. 10), kurį 1575 m. įsigijo iš Mikalojaus Radvilos dukters Onos Radvilaitės. 1556 m. popiežiui Pauliui IV Protasevičių paskyrus Vilniaus vyskupu, kardinolas Stanislovas Hozijus savo laiške jį skatino kovai su reformatais: „Šio meto padėtis ir liūdni mūsų tikėjimo reikalai, atrodo, šaukte šaukėsi, kad pirmojo Lietuvos vyskupo sostą užimtų ganytojas, kuris savo pamaldumu, savo uolumu ir darbštumu, o virš visko Dievo gailestingumu, pajėgtų sugrąžinti į Bažnyčios avidę klaidžiojančias ir grobuonių vilkų puolamas Viešpaties aveles.“ Vyskupas į Lietuvą pakvietė jėzuitus ir 1570 m. įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuri 1579 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule buvo perorganizuota į akademiją – Vilniaus universitetą.

Ivan Kramskoj (1837–1887)
Taraso Ševčenkos portretas. 1876
Popierius, minkštasis lakas
Lietuvos dailės muziejus

TARAS ŠEVČENKO (1814–1861)

Rašytojas, dailininkas, ukrainiečių tautinio atgimimo veikėjas. Gimė baudžiauninkų šeimoje, tarnavo dvarininkui Pavelui Engelhardtui, kartu su juo 1828–1831 m. gyveno Pilies g. 10, Vilniuje, mokėsi dailės pas Vilniaus universiteto meno profesorių Joną Rustemą. 1831 m. su šeimininku išvyko į Sankt Peterburgą, kur menininkų pastangomis išpirktas iš baudžiavos. Nuo 1838 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje ir įgijo laisvojo dailininko laipsnį. Keliavo po Ukrainą, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Nuo 1846 m. gyveno Kijeve, priklausė slaptai politinei Kirilo ir Metodijaus brolijai, dėl to buvo suimtas, kalintas, vėliau ištremtas. 1857 m. apsigyveno Sankt Peterburge. Parašė poezijos, prozos kūrinių, juose skleidė tautinio išsivadavimo idėjas. Kai kurie eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Dailės palikimą sudaro per 800 darbų: portretų, peizažų, mitologinių, istorinių, žanrinių paveikslų.

KAZYS BRADŪNAS (1917–2009)

Lietuvių poetas. Lietuvos nacionalinės premijos (1992), „Poezijos pavasario“ (2002) laureatas. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1940 m. perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, studijas tęsė Vilniuje, gyveno Pilies g. 10. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos kultūrinėje veikloje, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje. 1992 m. sugrįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje. Išleido eilėraščių rinkinių, parengė lietuvių išeivijos literatūros studijų. Poeto pirmoji knyga – sonetų rinkinys Vilniaus varpai – išleista tik baigus studijas (išspausdinta 1943 m. Kaune nelegaliai, be okupacinės cenzūros leidimo).

ANTANAS ŠABANIAUSKAS (1903–1987)

Dainininkas, lietuvių profesionaliosios estrados pradininkas. Populiarių dainų „Spaudos baliaus valsas“, „Ruduo“, „Žavingos akys“, „Paskutinis sekmadienis“ ir kitų atlikėjas. Dainavimo mokėsi Italijoje. Gyvendamas Kaune buvo Valstybės teatro, Didžiojo teatro artistas, dainavo įvairiuose kolektyvuose, su jais koncertavo Lietuvoje, surengė solinių koncertų. Tarpukariu Kaune, Kopenhagoje ir Londone įrašė apie 30 plokštelių. 1946–1987 m. gyveno Pilies g. 10, Vilniuje, dainavo Valstybiniame operos ir baleto teatro chore, Valstybinėje filharmonijoje, mėgėjų choruose. 1960 m. dėl ideologinių priežasčių atleistas iš filharmonijos, daugiau kaip dešimtmetį viešai nedainavo. 1972 m. sugrįžo į sceną, rengė koncertines programas Vilniaus, Palangos, Druskininkų restoranuose.

Citatos

Tarasas Ševčenka. Garsingam Vilniuj

Garsingam Vilniuje įvyko
Ne per seniai baisių dalykų.
Tada dar veikė… Žodis tas
Eilutėn nesutilps, ko gero…
Kad kiltų krašto sveikata,
Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus
Išvaiko: pas Aušros vartus
Neva kepurių nenuvožia.
Kvailys matyt iš pusės žodžio.
Bet to studento negaliu
Aš niekaip pavadint kvailiu.
Buvo tai sūnus lietuvės,
Prakilnios grafienės.
Buvo rimtas ir protingas
Ir pas motę vienas.
Mokėsi ne kaip ponaitis.
Kepurėlę kėlė
Prieš Aušros vartus. Nelaimės
Nieks nesitikėjo.
Bet kad jis įsimylėjo
Žydelkaitę dailią…
Kaip mokėdami jie slėpė
Nuo kitų tą meilę.
Slapčiomis ir susituokt jau
Manėsi abudu…
Ta žydžiukė nabagiukė
Buvo keisto būdo:
Ligi vakaro sėdėjo
Verkdama prie lango,
Tartum gyvas paveiksliukas
Žvelgiantis į dangų.
Mat ir ji –oi, kaip mylėjo,
Siaubas, kaip mylėjo!
Bet: ar į mokyklą ėjo,
Ar šiaip vaikštinėjo –
Visada tiktai su tėvu,
Kaip dera mergaitei.
Bet – iš Liubsko bankininkas
Piršos tai žydaitei…

Studentuką per tą žinią
Slegia juodos mintys.
Nors tu bėk nuo Vingio kranto
Vilijon skandintis!
Kas daryti? Kas daryti?
Lyg kažką įtaręs,
Tėvas po raktu ant aukšto
Laiko ją uždaręs.
O jau rytą, kai į kromą
Nusileidžia, –Ruchlę
Kviečia, senę, kad žiūrėtų
Jo gražuolę dukrą.
Ką ta Ruchlė! Ar jai perprast,
Kaip ir kur mergaitė
Apie šilko kopėtaites
Romansėlių skaitė…
Ne tik skaitė, bet sus‘gribo
Jas ir nusiregzti…
Tad galop pas mylimąjį
Nusileido naktį
Stačiai gatvėn… Jiem reikėjo
Sprukt kur nors iš karto.
Jie tačiau (vaikai, ir viskas!)
Gatvėj toj prie vartų
Tik bučiuotis ėmė… Tėvas,
Kromelyj nakvojęs,
Tuoj išpuolė, o įtūžęs,
Kirviu užsimojęs…
Vargas tau, senoji motin!
Po tavo sūnelio!
Guli paslikas, nudėtas
Ant dulkėto kelio.
Guli pakirstas kaip pėdas…
Vargas vargas, motin!
O žydaitė? Ne mergaitė,
O tikra beprotė!
Iš rankų išplėšus kirvį,
Paširdin suvarė
Lyg pat penčių savo tėvui.
Štai kas pasidarė
Tam šlovės mieste didžiajam,
Toj Vilnioj garsingoj.
Žmonės priblokšti stebėjos.
O pati kur dingo?
Ta žydžiukė gyvačiukė,
Tėvžudė beširdė?
Ogi ji… ji tą pat naktį
Nery prisigirdė…
Vingyj rado ją. Tenai ir
Žemele užpylė.
O grafienė? Sako, viskuo
Viskuo nusivylė
Taip, kad Ryman išvažiavo.
Ten ir pasiliko.
Už kažkokio ištekėjo
Šunmarkizio pliko.
Paskalos gal… Žinot –žmonės.
Jais tikėt neverta.
Ta našlė ir jiem užkliūva:
Ją taipogi smerkia.

[Kos-Aralas, 1848]

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas P. Bložė

Тарас Шевченко. У Вільні, городі преславнім

У Вільні, городі преславнім,
Оце случилося недавно,
Ще був тойді… От, як на те,
Не вбгаю в віршу цього слова…
Тойді здоровий-прездоровий
Зробили з його лазарет,
А бакалярів розігнали
За те, що шапки не ламали
У Острій брамі. Дурня знать
По походу. Отже назвать,
Єй-богу, я його не вмію,
Того студента,— що ж нам діять?
То синок був литовської
Гордої графині.
І хороше, і багате,
І одна дитина,
І училось не паничем,
І шапку знімало
В Острій брамі. Добре було,
Та лихо спіткало!
Улюбилося, сердешне,
Було молодеє,
У жидівку молодую
Та й думало з нею,
Щоб цього не знала мати,
Звичайне, побратись,
Бо не можна ради дати,
Що то за проклята!
Мов змальована сиділа
До самої ночі
Перед вікном і втирала
Заплакані очі,
Бо й вона таки любила;
І страх як любила!
Та на бульвар виходила
І в школу ходила
Усе з батьком, то й не можна
Було ради дати.
І банкір якийсь із Любська
Жидівочку сватав.
Що тут на світі робити?
Хоч іти топитись
До Закрету, не хочеться
Без жидівки жити
Студентові. А жид старий
Ніби теє знає,
Дочку свою одиночу
В хаті замикає,
Як іде до лавок вранці,
І найма сторожу,
Стару Рухлю. Ні, небоже,
Рухля не поможе.
Уже де вона на світі
Роман сей читала
З шовковою драбинкою —
І Рухля не знала.
Може, сама догадалась.
Тілько заходилась
Та сплела й собі такую,
І вночі спустилась
До студента на улицю.
І де б утікати,
А вони — звичайне, діти —
Любо ціловатись
Коло воріт заходились.
А жид ізнадвору,
Мов скажений, вибігає
З сокирою! Горе!
Горе тобі, стара мати.
Нема твого сина,
На улиці валяється
Убита дитина,
Убитая жидовином.
Горе тобі, мати.
Жидівочка… де та сила
Взялася в дитяти?
Вихватила ту сокиру
І батькові в груди
Аж по обух вгородила.

Отаке-то чудо
У тім місті преславному,
У тій Вільні сталось.
Дивувались довго люди,
Де вона сховалась,
Жидівочка та гадюча,
Що батька убила.
А вона вночі любенько
В Вілії втопилась,
Бо найшли її в Закреті,
Там і поховали.
А графиня без дитини,
Сердешна, осталась;
Поїхала у Рим, кажуть,
Та десь опинилась,
Та з маркізом якимсь голим,
Кажуть, одружилась.
Може, й брешуть, бо, звичайне,
На те вони люди:
І вдовицю не забудуть,
І тую осудять!

[Косарал, 1848]

***

Viena populiariausių Antano Šabaniausko repertuaro dainų – tango (melodijos autorius – Jerzy Petersburski, 1935):

Paskutinis sekmadienis

Šiandien ne laikas išmetinėti –
Meilė pasibaigė!
Atėjo kitas, turtingas,
Už mane geresnis
Ir laimę jis išvogė mums.

Vieno tik trokštu, vieno maldauju,
Vieno prašau tavęs:
Duok man šią dieną žavingą
Ir jau paskutinę,
Paskiau te sau griūva dangus!

Paskutinį sekmadienį
Šiandien mes išsiskirsim
Ir apleisim viens kitą
Jau amžinai.

Paskutinį sekmadienį
Meilė, taip išsapnuota,
Meilė, taip išsvajota,
Pasibaigė!

Daug tokių sekmadienių turėsi,
O kur dingsiu aš, nežino nieks…

Paskutinį sekmadienį
Šiandien mes išsiskirsim
Ir apleisim viens kitą
Jau amžinai.

***

Kazys Bradūnas. Pilies 10

Taip.
Tai Pilies 10.
Įėjimas iš kiemo
Ir kambarėlis viršum arkos.
Gyvenamas,
Nes lange žydi pelargonija.

Iš čia man būdavo
Tik skersai gatvę –
Ir jau antri namai,
Ta mokslų tėviškė,
Kur klausėmės nemirtingųjų.

Ten Konstantinas Sirvydas
Pabardavo už aplaidumą
Ir Kontrimas atskleisdavo
Lituanistikos katalogus,
Ten mokė Putinas
Pasidžiaugti knyga,
Kurioje, tarp kitų,
Bent septyni geri eilėraščiai,
O Leonas Karsavinas
Jau pranašavo tremtį.

Dabar sugrįžti skersai gatvę –
Ilga ilga kelionė,
Toks nuotolis,
Kaip žemės skrydis aplink saulę
Penkiasdešimt kartų.

Net sukasi galva
Kai stoviu atsirėmęs
Į mūro sieną.
Taip.
Tai Pilies 10.
Ir kambarėlis viršum arkos.

Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 12–13.

© Visos teisės saugomos. 2020