Paroda „LUX ORIENTALIS. Rytų meno kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“

2017 m. vasario 2–gegužės 6 d.

Šen Džou (1427–1509). Kalnų gamtovaizdis. Vilniaus bernardinų rinkinys. © Lietuvos dailės muziejus

Lietuvos dailės muziejaus Tolimųjų Rytų kūrinių kolekcija pradėta formuoti dar karo metais. Pirmosios japonų dailininkų sukurtos spalvotos medžio graviūros buvo įsigytos iš inžinieriaus ir architekto Algirdo Mošinskio (1905–1991), rinkusio meno kūrinius, senąsias knygas, žemėlapius. Tradiciniais kinų peizažų ritinėliais bei kaligrafinės tapybos pavyzdžiais muziejaus kolekciją papildė Vilniaus bernardinų rinkinys, kurį sudarė ilgametis „Aidų“ redaktorius, poetas ir Rytų meno žinovas kunigas Leonardas Andriekus (Mažesniųjų brolių ordinas) (1914–2003), taip pat Australijos lietuvių visuomenės veikėjos Genovaitės Kazokienės (1924–2015) bei JAV gyvenančio išeivijos mecenato ir filantropo Leono Maskoliūno šeimos dovanotos kolekcijos.

Parodoje eksponuojami unikalūs ankstyvosios tradicinės Rytų tapybos pavyzdžiai. Žymus Mingų laikų dinastijos kinų dailininkas Šen Džou (1427–1509), „Kalnų gamtovaizdžio“ autorius, ištobulino peizažinę ritinėlių tapybą, reiškėsi kaligrafijos, poezijos srityse, stipriai paveikė vėlesnių kartų kinų menininkus. Kinas Jun Šouping (1633–1690) – Čingų dinastijos dailės autoritetas, intelektualas-tradicionalistas, ištobulinęs Sungų ir Juanų peizažo tapybos tradicijas, – kūrė aukštojo gėlių ir paukščių žanro meno pavyzdžius, tapo Čangdžou stiliaus mokyklos pradininku, išpopuliarėjusiu visoje Kinijoje. Išskirtinė vieta ekspozicijoje tenka ir talentingo japonų dailininko Kano Tanjū (1602–1674), Kano tapytojų dinastijos tęsėjo, tapybos kūriniui „Bambukai“. Tapydamas sumi-e, arba suibokuga, technika (subtili tapyba tušu ant ryžių popieriaus ar šilko), šis įvairialypio talento Kano mokyklos atstovas pasiekė pripažinimą, tapo oficialiu šiogūnato dailininku. Kūryboje puoselėjo monochrominės tapybos tradiciją, minimaliomis priemonėmis sukurdavo meditatyvų ir užburiantį gamtovaizdį.

Japonų medžio graviūros ištakos, glaudžiai susijusios su ritualiniais budistų tekstais bei jų sklaida, glūdi šalių kaimynių – Kinijos ir Korėjos – meno tradicijose. Raižiniai buvo suvokiami kaip savita trijų skirtingų menų – piešinio, tapybos ir kaligrafijos – sintezė. Sakoma, kad meninė graviūros kalba yra artima poezijai, o kompozicinė sąranga – japonų teatrui. Japonų meistrai siekė atspindėti ir išryškinti žmogaus ir aplinkos vienovę, gyvojo ir negyvojo pasaulio vienį, gamtoje vykstančios priešybių kovos harmoniją. Parodoje eksponuojami ryškūs ankstyvojo japonų ukiyo-e stiliumi atlikti XVII–XIX a. spalvoti medžio raižiniai. Ši stilistinė kryptis (ukiyo-e galime suvokti kaip nuolat kintančio pasaulio meną, kasdienybės poeziją) atspindėjo miestiečių skonį, jų buities estetiką. Graviūromis buvo puošiamas namų interjeras, dekoruojamos knygos, kalendoriai. Dažnai meniški raižiniai atliko ir šiuolaikinio madų žurnalo funkciją, reklamavo madingų audinių raštus, kimono modelius. Meno kūriniuose būdavo vaizduojamos sausakimšos miesto gatvės, įvairios šventės, spalvingos pramogos, no ir kabuki teatro aktoriai, imtynininkai, kurtizanių kvartalai, gražuolės geišos, poetiški gamtos vaizdai. Šią estetinę kryptį savo kūryboje puoselėjo dailininkas Joboku Cunenobu (1636–1743), vaizduojantis vaikus globojusią gerąją deivę Bosetsu. Japonų grafikos aukso amžiaus periodą atspindi ir kitų žymiausių ukiyo-e meistrų kūriniai: Kitagavos Utamaro (1753–1806) miesto kasdienybės vaizdai iš „Žaliųjų namų metraščio“ (1804), Kitao Masanobu (1761–1816) „Juokų knygos“ iliustracija (apie 1810), Ando Hirošigės (1797–1858) „Žuvis, kriauklės ir persiko šakelė“ (1833) su hokku trieiliu („Skalaujama bangų, gludinama uolų, augina kriauklė savo gražuolį perlą“), Utagava Kunijoši (1797–1861) raižinys „Moteris verandoje“ (apie 1840). Aristokratiškąją japonų meno tradiciją savo kūryba pristato Jama Kanasagi, sukūręs gėlių ir paukščių kompozicijų ant ryžių popieriaus, Vatanabės Kadzan (1793–1841) seną pušį perteikianti graviūra. Į savarankišką meninį reiškinį Japonijos medžio graviūra išaugo tik XVII a. pabaigoje, o Europa su jos pasiekimais susipažino 1862–1883 m. pasaulinėse dailės parodose Londone ir Paryžiuje. Ši pažintis suteikė galingą postūmį ne tik šios meno rūšies atgimimui Europoje, bet padarė poveikį visai XIX a. II pusės europietiškos dailės estetikai, ypač art nouveau, impresionizmo kryptims.

Ilona Mažeikienė

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. (8 5) 212 0841, tel. (8 5) 212 4258
El. p. galerija@ldm.lt