Oleksandro Bohomazovo parodą lydi kitų dvejų iškilių Ukrainos kūrėjų Oleksandros Ekster ir Oleksandro Archypenkos kūrinių ekspozicija

Ukrainos avangardisto, meno teoretiko ir pedagogo Oleksandro Bohomazovo (1880–1930) parodą „Kūrybos laboratorija“ Radvilų rūmų dailės muziejuje lydi kitų dvejų iškilių Ukrainos kūrėjų kūrinių pristatymas – Oleksandros Ekster (1882–1949) ryškiaspalviai teatro eskizai ir scenovaizdžio projektai bei Oleksandro Archypenkos (1887–1964) skulptūra pirmame Radvilų rūmų aukšte.

 

Parodos fragmentas. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Oleksandra Ekster

 

Oleksandra Ekster – ukrainiečių avangardinio meno lyderė, ryški Europos kubizmo ir futurizmo atstovė, teatro ir kino sričių novatorė; viena iš art deco stiliaus įkūrėjų. Ekster – originali bei įvairiapusė menininkė, reikšmingai prisidėjusi formuojant Ukrainos, Rusijos ir Europos avangardinę tapybą, scenografiją ir taikomąją dekoratyvinę dailę. Ji buvo viena ryškiausių ir labiausiai gerbiamų XX a. pradžios modernizmo aplinkos atstovių.

 

Ekster gimė kolegijos asesoriaus šeimoje Balstogės miestelyje (dabar Lenkija), paskui šeima persikėlė į Kijevą. Meninį išsilavinimą įgijo Mykolos Muraškos piešimo mokykloje Kijeve, vėliau – Kijevo menų mokykloje. 1906 m. pradžioje ji išvyko į Miuncheną, kur susipažino su tapytoju Aleksejumi Javlenskiu, o kitais metais aplankė Paryžių. Ekster iškart prisijungė prie garsių pasaulio menininkų rato: Pablo Picasso, Georges’o Braque’o, Fernand’o Léger, poeto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o. Studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumière), suartėjo su italų futuristais Filippo Marinetti ir Ardengo Soffici. Tuo laikotarpiu Ekster pagaliau susiformuoja kaip „kairiosios“ krypties menininkė ir palaipsniui nuo impresionizmo pereina prie kubizmo bei futurizmo. Nuo 1908 m. ji dalyvavo beveik visose avangardo parodose Kijeve, Odesoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Paryžiuje ir Romoje.

 

Ekster siekė radikaliai atnaujinti meninės raiškos sistemą. Charakteringiausi jos bruožai buvo struktūrinių elementų kontrastas ir nepaprastas spalvų intensyvumas, kuriuos vienija vaizdinės plokštumos harmonija. Tėvynės menui menininkė pasiūlė naujausias europietiškas tendencijas, suvoktas per asmenines patirtis. Išsyk atpažįstamas Ekster stilius apėmė Ukrainos dailės tradiciją, kuri vėliau tapo jos pedagoginės koncepcijos pagrindu. Pirmą kartą šią koncepciją ji pritaikė dėstydama savo „Tapybos ir dekoratyvinės dailės dirbtuvėse“ Kijeve (1918). Ekster studija nukreipė Ukrainos menininkų paieškas Europos modernizmo kryptimi. Kaip tik jos studijoje pradėjo formuotis reiškinys, kurį vadiname ukrainietiškuoju avangardu. Šios studijos darbas tapo eksperimentiniu pamatu, ant kurio vėliau susiformavo Kijevo konstruktyvistinės scenografijos mokykla.

 

Prancūzijoje Ekster, pakviesta Léger, dėstė Paryžiaus Šiuolaikinio meno akademijoje (1925–1930), sukūrė baleto kostiumus Vaclavo Nižinskio pastatymams, dirbo kino studijose Prancūzijoje ir Vokietijoje. XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje Ekster atrado dar vieną kūrybinės raiškos sritį – unikalių rankraštinių knygų kūrimą. Pas Ekster Paryžiuje tobulinosi ir lietuvių dailininkai – Antanas Gudaitis bei Stasys Ušinskas, pas menininkę mokęsis scenografijos ir kūryboje taikęs iš jos perimtus vaizdo konstravimo principus.

 

Spalvų išraiškingumo, koreliacijos ir sąveikos paieškos – pagrindinis dailininkės kūrybos bruožas. Jos kūryba atspindi XX a. pirmojo ketvirčio didžiųjų eksperimentų eros menines problemas ir prieštaravimus. Ekster kūryboje darosi svarbu eksperimentuoti ir tyrinėti dinamines, erdvines ir spalvines savybes. Menininkės evoliucijos kulminacija tampa XX a. trečio dešimtmečio konstruktyvizmas. Šio laikotarpio kūriniai yra kompoziciškai dinamiški, logiškai sukonstruoti, prisotinti linijų ir plokštumų ritmo.

 

Ekster teatrinės kūrybos kulminacija tapo penkiolika teatro dekoracijų projektų albumui, kurį išleido „Galerie Aux Quatre Chemins“ Paryžiuje 1930 m. Tairovo pratarmę kaligrafiškai užrašė Ekster draugas Guido Colucci, su kuriuo ji dirbo prie André Gide’o knygos „Narcizo traktatas“ (Le traite du Narcisse, 1933) ir François Villono knygos „Testamentas“ (Le Lais, 1942).

 

 

Parodos fragmentas. Fot. Gintarė Grigėnaitė

Oleksandr Archypenko

 

Oleksandras Archypenka – vienas iškiliausių XX a. skulptūros meistrų. Novatoriškų paieškų metu menininkas suteikė trimatį įsikūnijimą savo kubizmo, futurizmo, abstrakcionizmo idėjoms. Jis pagrįstai vadinamas pirmuoju skulptūros kubistu, tačiau iš tiesų Archypenkos kūrybiniai pasiekimai apima daug platesnius meninius akiračius.

 

Jis gimė inžinieriaus-išradėjo šeimoje, dailininko tėvas buvo mechanikos profesorius, Kijevo universiteto laboratorijų ir fizikos kabinetų vedėjas; senelis domėjosi tapyba – tapė ikonas bei biblinės tematikos paveikslus.

 

1902–1905 m. mokėsi Kijevo meno mokykloje, kur jo klasės draugai buvo būsimi avangardinio judėjimo lyderiai: Oleksandra Ekster, Oleksandras Bohomazovas, Aristarchas Lentulovas, Oleksejus Kručionychas, Sergejus Jastrebcovas (vėliau žinomas kaip Seržas Fera). 1905 m. Archypenka buvo pašalintas iš mokyklos už dalyvavimą studentų streikuose. Jis trumpai išvyko į Maskvą, kur parodose bei privačiose kolekcijose susipažino su Paulio Cézanne’o, Paulio Gauguino, Henri Matisse’o paveikslais, Antoine’o Bourdelle’io skulptūromis, kurios paskatino jaunąjį menininką tęsti studijas Europos šiuolaikinių menų centruose Berlyne ir Paryžiuje. 1909 m. Archypenka apsigyveno Paryžiaus menininkų kolonijoje „La Ruche“. Atsisakęs mokslų meno akademijose ir studijose, jis savarankiškai studijavo ir tyrinėjo Paryžiaus muziejuose skirtingų epochų meno paminklus. 1912 m. jis įkūrė savo meno mokyklą. Jo darbai buvo eksponuojami Nepriklausomųjų salone (kasmet 1910–1914, 1920) ir Rudens salone (1911–1913, 1919). 1918 m. jis dirbo, dalyvavo parodose ir atidarė savo mokyklą Vokietijoje.

 

Eksperimentuodamas su tūriu ir erdve Archypenka pirmą kartą sukūrė skulptūrinę erdvę, kurioje radosi kiaurymės, įgaubtos ir išgaubtos formos, nešančios psichologinį krūvį. Menininkas gvildeno naują kryptį – vadinamąją skulptotapybą, į erdvinę skulptūrą įvesdamas spalvą („Ispanė“, 1916; „Natiurmortas su vaza“, 1918). Nuo 1923 m. jis gyveno JAV. Niujorko širdyje, Manhatane, jis vadovavo eksperimentinei keramikos mokyklai „Arko“, skaitė paskaitas universitetuose, surengė daugybę personalinių parodų.

 

Tuo metu menininkas realizavo seną sumanymą, gavusį pavadinimą „archipentūra“ (archipeinture), paremtą noro sukurti tikrą meno kūrinio judesį. Jo meninius inžinerinius eksperimentus įkūnijo mašina „Archipentūra“, pristatyta 1928 m. parodoje Niujorke. Ši radikali meninė idėja sulaužė tradicinės vizualizacijos supratimo stereotipus. Judėjimas „archipentūroje“ tampa kūrybinio proceso dalimi, o inžinerinis aparatas – meno objektu. Revoliucinis Archypenkos idėjų pobūdis į tradicinį skulptūros meną įtraukė naujas pamatines „tuštumos“, „spalvos“, „judėjimo“ kategorijas ir numatė įvairių modernaus meno instaliacijų ir performansų plėtrą.

 

Muziejinė Archypenkos skulptūrų ir grafikos kūrinių kolekcija nėra didelė, tačiau savaip ryški ir unikali. Joje pristatomi skirtingų stilistinių laikotarpių kūriniai: tiek ankstyvojo kubizmo, tiek vėlesni, kuriems būdingas dailininko potraukis skirtingoms stilistinėms interpretacijoms. Viena ryškiausių menininko skulptūrų – portretinis biustas „Dirigentas Mengelbergas“.

 

1922–1928 m. Mengelbergas vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui. Jo pasirodymai pasižymėjo įspūdingu emocingumu, nežabotu temperamentu. Portretinį biustą „Dirigentas Mengelbergas“ Archypenka sukūrė po apsilankymo koncerte Niujorke, kur žymusis dirigentas atliko Beethoveno IX simfoniją. Skulptorius sukūrė dinamišką etiudą iš bronzos su ryškiai išreikšta ekspresyvumo įtampa, dėl kurios kyla akivaizdžių asociacijų su baroko formomis. Skulptūros kopija yra Roterdame.

 

Skulptorių taip pakerėjo Mengelbergo genialus pasirodymas, jo sukurtas muzikinio vaizdo mastas ir gylis, kad atsisakydamas sau būdingo konstruktyvaus išradinėjimo, Archypenka pasidavė emocinei jausmų įtampai. Dirigento ekspresyvumas atliekant muzikinį kūrinį buvo įkūnytas itin dramatišku vaizdu. Išraiškingas muzikanto veido plastinis modeliavimas – nervingai sučiauptos lūpos, įtempta kakta, audringas antakių linijos šokis bei dinamiškas pakeltos rankos gestas leido Archypenkai ne tik sukurti portretą, bet ir perteikti garsiąją Mengelbergo atlikimo techniką. Ekspresija pasireiškia techniniu kūrinio atlikimu: šiurkštūs įtrūkiai ir sankaupos drabužių modeliuotėje pabrėžia formų judesį. Pačios formos kuriamos ant kylančių įstrižainių (kilimo diagonalė), išdėstytų sparčiai aukštyn kylančia spirale. Šis kompozicinis sprendimas leidžia išaukštinti jo kūrybinės veiklos viršūnę ir perteikia gyvą nemarios Beethoveno IX simfonijos muzikos pajautą.

 

 

Paroda veiks iki liepos 25 d.

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
(8 5) 262 0981, (8 5) 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt